Asmenybės. Rašytojas Amor Towles: biografija, knygos, kūrybos temos ir bruožai, romanas "Aristokratas Maskvoje", "Linkolno greitkelis"

 

Sveiki, brangieji!
 
Tęsiu reikšmingiausių pasaulio rašytojų tyrinėjimų seriją ir šįkart mano žvilgsnį į amerikiečių rašytoją Amor Towles, kurio tris romanus („Aristokratas Maskvoje“, „Linkolno greitkelis“, „Gero tono taisyklės“) turime lietuviškai. Iš jų asmeniškai esu skaitęs tik puikųjį „Aristokratas Maskvoje“, tačiau vakar prekybos centre įsigijau nukainuotą „Linkolno greitkelis“, kuri galimai taps viena iš mano šios vasaros skaitinių.
 
ANKSTYVASIS RAŠYTOJO AMOR TOWLES GYVENIMAS
 
Amor Towles gimė 1964 metų spalio 24 dieną Bostone, Masačiusetso valstijoje, ir užaugo netoliese esančiame Linkolno miestelyje, kurį vėliau dažnai apibūdindavo kaip ramią, kiek uždarą aplinką, suformavusią jo pasaulėjautą. Jis augo penkių vaikų šeimoje, kurioje tėvas dirbo vertybinių popierių biržos makleriu, o motina rūpinosi namais ir vaikais, sukurdama aplinką, kurioje buvo vertinamas smalsumas ir intelektualinis aktyvumas. Nors jo vaikystė prabėgo įprastame amerikietiškame priemiestyje, pats Towlesas prisimena šį laikotarpį kaip laiką, kupiną vaizduotės žaidimų ir savarankiškų atradimų, kuomet vaikai didžiąją dienos dalį praleisdavo lauke, tyrinėdami miškus ir kurdami savo susigalvotus pasaulius be suaugusiųjų priežiūros.
 
Jo vaikystės kasdienybę formavo ne tik šeimos vertybės, bet ir tam tikras atsiribojimas nuo technologijų, kuris skatino lavinti išmonę. Towlesas yra pasakojęs, kad augdamas jautėsi esąs tarsi stebėtojas, mėgstantis analizuoti aplinkinius žmones ir jų elgseną, o ne tik pasyviai dalyvauti įvykiuose. Laisvu laiku jis ne tik žaidė standartinius kiemo žaidimus, bet ir demonstravo ankstyvą potraukį struktūruotoms pramogoms, reikalaujančioms logikos ir kantrybės. Ši vaikystės patirtis, praleista laisvai judant tarp namų ir gamtos, jam įskiepijo stiprų savarankiškumo jausmą bei gebėjimą rasti įdomybių ten, kur kiti matė tik kasdienybę.
 
Paauglystės metais Towleso interesų ratas plėtėsi, tačiau jis išliko ištikimas tam pačiam kruopštumo ir stebėjimo pomėgiui. Jis nebuvo vienas iš tų vaikų, kurie būtų aiškiai deklaravę norą tapti kūrėjais, veikiau jis domėjosi viskuo, kas reikalavo gilaus susikaupimo ir buvo susiję su žmogaus prigimties supratimu. Šeimos aplinka skatino jį ne tik domėtis aplinkiniu pasauliu, bet ir diskutuoti apie įvairias idėjas prie vakarienės stalo, kas vėliau, pasak paties autoriaus, suformavo jo gebėjimą aiškiai dėstyti mintis ir vertinti skirtingus požiūrius.
 
Gyvendamas Bostono priemiestyje, jis puoselėjo stiprius ryšius su broliais ir seserimis, o šie santykiai tapo svarbia jo asmenybės dalimi. Būtent tarpusavio bendravimas šeimoje, nuolatiniai pokalbiai bei kartais kildavusi sveika konkurencija prisidėjo prie jo charakterio brandos. Towlesas yra minėjęs, kad būdamas jaunesnis dažnai leisdavo laiką suaugusiųjų kompanijoje, klausydamasis jų pokalbių, kas jam suteikė unikalų rakursą į pasaulį – jis tapo įgudusiu klausytoju, gebančiu išgirsti ne tik tai, kas pasakyta, bet ir tai, kas nutylėta.
 
Pasibaigus mokykliniams metams, jo gyvenime atsirado nauji iššūkiai, susiję su aukštojo mokslo siekimu, tačiau šis perėjimo laikotarpis nebuvo staigus šuolis į profesinę veiklą. Jis tęsė savo asmeninę brandą, toliau lavindamas tą patį kritinį mąstymą ir susidomėjimą žmonių charakteriais. Nors jau studijų metais jis vis labiau artėjo prie savo būsimosios veiklos, tai vyko natūraliai, per nuolatinį žinių gilinimąsi ir bandymus suprasti sudėtingas gyvenimo mechanikas, neforsuojant savęs į jokius iš anksto nustatytus rėmus.

Amor Towles knygos mano bibliotekoje

 
AMOR TOWLES ATĖJIMAS Į LITERATŪRĄ, SVARBIAUSI KŪRINIAI IR KŪRYBOS TEMOS
 
Amor Towles savo profesinį kelią pradėjo ne literatūros pasaulyje, o finansų srityje, kurioje dirbo investicijų valdymo sektoriuje Niujorke daugiau nei dvidešimt metų. Nors sėkmingai kopė karjeros laiptais, jis niekada nenutraukė ryšio su savo sena aistra rašymui, kuria užsiimdavo laisvu nuo darbo metu. Lūžis įvyko tada, kai suvokė, jog turi pakankamai finansinio stabilumo ir vidinės brandos, kad galėtų atsidėti tik kūrybai. Būtent 2011 metais pasirodęs jo debiutinis romanas „Gero tono taisyklės“, vaizduojantis 1938-ųjų Niujorko aukštuomenę, akimirksniu atnešė jam pasaulinę šlovę ir įrodė, kad dešimtmečius kaupta stebėtojo patirtis transformavosi į itin precizišką pasakojimo stilių.
 
Po tokios sėkmingos pradžios autorius tapo visą laiką rašančiu autoriumi, o kiekvienas vėlesnis jo kūrinys tik sustiprino jo, kaip meistriško pasakotojo, reputaciją. 2016 metais išleistas „Aristokratas Maskvoje“, pasakojantis apie grafą Aleksandrą Rostovą, nuteistą gyventi viešbutyje „Metropol“, tapo tikru literatūriniu fenomenu, išverstu į daugybę kalbų ir sužavėjusiu milijonus skaitytojų visame pasaulyje. Vėliau sekė 2021 metais pasirodęs romanas „Linkolno greitkelis“, nukeliantis į 1954-ųjų Ameriką, kuriame autorius meistriškai supina kelių jaunų žmonių likimus sudėtingos kelionės fone, dar kartą pademonstruodamas gebėjimą kurti gilias, humaniškas ir vizualiai turtingas istorijas.
 
Savo kūrybinį procesą Towlesas apibūdina kaip itin kruopštų ir struktūruotą, dažnai pabrėždamas, kad prieš pradėdamas rašyti jis atlieka ilgą planavimo darbą. Apie savo požiūrį į literatūrinę kūrybą autorius yra taikliai pasakęs: „Rašytojo darbas nėra tiesiog papasakoti istoriją, tai – sukurti pasaulį, į kurį skaitytojas norėtų sugrįžti ir kuriame galėtų praleisti laiką kartu su veikėjais, kurie jam tampa svarbūs.“ Jis siekia, kad jo knygos nebūtų tik pramoga, o taptų filosofiniu apmąstymu apie žmogaus orumą, likimo vingius bei gebėjimą išlikti ištikimam sau net sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
 
Kalbant apie autoriaus kūrybos temas, Towlesas dažniausiai nagrinėja istorinių lūžių ir asmeninio pasirinkimo sankirtas. Jo knygose gausu nostalgiško žvilgsnio į praeitį, tačiau ši nostalgija niekada neužgožia šiuolaikiško požiūrio į žmogaus psichologiją. Skaitytojai visame pasaulyje jį vertina už elegantišką kalbą, subtilų humorą ir gebėjimą sukurti itin įsimintinus, aristokratiškos dvasios ar netradicinio charakterio herojus, kurie tampa tarsi artimais draugais. Šis universalus patrauklumas leido jam pelnyti ne tik skaitytojų meilę, bet ir pripažinimą literatūros pasaulyje, nors jis retai tampa didžiųjų apdovanojimų laureatu, tačiau nuolat patenka į „New York Times“ bestselerių sąrašų viršūnes.
 
Jo asmeninis gyvenimas, palyginus su pasiekta šlove, išlieka itin privatus ir ramus. Autorius yra vedęs, kartu su žmona augina du vaikus ir gyvena Manhatane, Niujorke, tačiau vengia viešumo, kuris nėra tiesiogiai susijęs su jo knygų pristatymu. Jis vertina savo laiką su šeima ir nuoseklų kūrybinį ritmą, todėl jo vieši pasirodymai visada yra gerai apgalvoti ir susiję su naujų kūrinių aptarimu. Towlesas sugeba išlaikyti sveiką atstumą tarp savo viešo, kaip rašytojo, įvaizdžio ir paprasto, ramaus gyvenimo būdo, kurį jis puoselėjo nuo pat jaunystės.
 
Europoje, o ypač Baltijos šalyse, Amorą Towlesą itin vertina intelektualioji skaitytojų auditorija, kuri ieško kokybiškos, stilingos ir gilios prozos. Jo kūriniai, ypač „Aristokratas Maskvoje“, sulaukė didelio dėmesio Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kur skaitytojai jautriai priima temas, susijusias su istorine atmintimi, orumu priespaudos akivaizdoje ir asmenine laisve. Baltijos šalių intelektualai ir literatūros mylėtojai jį laiko vienu tų retų šiuolaikinių amerikiečių autorių, kurie sugeba sujungti amerikietišką pasakojimo dinamiką su senosios Europos literatūrine tradicija bei intelektualiu gyliu.
 
Be jau minėtų garsiausių romanų, Towlesas yra išleidęs ir kitų kūrinių, pavyzdžiui, novelių rinkinį „Eglės iš Rusijos“, kuris dar labiau išplėtė jo kūrybinę erdvę ir parodė gebėjimą dirbti mažesnės formos žanruose. Kiekviename savo darbe autorius išlieka ištikimas sau – jis niekada nesiekia šokiruoti, verčiau renkasi gilią empatiją ir lėtą, bet užtikrintą pasakojimo tempą. Šis ištikimybės sau principas ir nuoseklus tobulėjimas yra tai, kas verčia skaitytojus visame pasaulyje nekantriai laukti kiekvieno naujo jo kūrinio.
 
Vis dėlto, svarbiausia Towleso, kaip rašytojo, sėkmės paslaptis yra jo gebėjimas sukurti atmosferą, kuri skaitytojui tampa labiau realia už kasdienybę. Jo kūryba – tai tarsi kvietimas trumpam sustoti, įkvėpti ir pažvelgti į gyvenimą su šiek tiek daugiau ironijos bei švelnumo. Jis yra tarsi tiltas tarp skirtingų kartų ir kultūrų, sugebantis kalbėti apie amžinus dalykus – meilę, netektį, atkaklumą – kalba, kuri yra suprantama tiek Niujorke, tiek Vilniuje. Būtent toks gebėjimas išlikti suprantamu ir artimu įvairių tautybių bei socialinių sluoksnių žmonėms ir paverčia jį vienu ryškiausių mūsų laikų literatūros balsų.
 
Ar esate lietuviškai skaitę bent vieną jo romaną?

Čia galite pasižiūrėti interviu su autoriumi:

 
Maištinga Siela

Knygos: Eckhart Tolle "Naujoji žemė", Amor Towles "Aristokratas Maskvoje", Didysis Šekspyras

Sveiki,

Šiaip ezoterinės literatūros beveik nebeskaitau, tačiau jaučiu, kad šiuo metu reikia perskaityti Eckhart Tolle knygą „Naujoji žemė“, kurią išleido leidykla „Mijalba“. Šią knygą labai rekomendavo Ieva Žigonė, pavadindama ją netgi savotiška šių laikų Biblija, kadangi joje glūdi iš esmės visas sėkmingo, laisvo ir gausos gyvenimo paslaptis. Taigi skaitysime ir žiūrėsime, kaip čia bus.

Dalijuosi ir Amor Towles nepamirštamu romanu „Aristokratas Maskvoje“, kurios niekaip negaliu užmiršti. Išties rafinuotas ir gurmaniškas skaitymas garantavo, kad ši knyga įstrigs ilgam. Na, ir žinoma, fantastiškas Šekspyro leidimas, vien dėl kolekcijos galima turėti namuose.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Amor Towles "Aristokratas Maskvoje"

Amor Towles „Aristokratas Maskvoje“. – Vilnius: Jotema, 2018 – 544 p.

Sveiki, knygų pasaulio žmonės,

Amerikiečių rašytojo Amor Towles romaną Aristokratas Maskvoje (angl. A Gentleman in Moscow) įsigijau beveik tuo pat metu, kai tik pasirodė knygų lentynose, tačiau bemaž pusmetį pragulėjo mano knygų lentynoje, laukdama savo eilės. Gal dėl to, kad nieko itin nesitikėjau, knyga padarė kur kas stipresnį įspūdį.

2016 metais turėjome išsivertę A. Towles romaną Gero tono taisyklės, tačiau dėl nepatrauklios leidyklos Svajonių knygos, ši knyga prasprūdo pro skaitytinų knygų lauką, tačiau dėka leidyklos Jotema, šiandien kiekvienas gali suskubti įsigyti Aristokratą Maskvoje savo jaukiai namų bibliotekai.

Solidžios apimties romane, pasakojama apie grafą Aleksandrą Rostovą, kuris po Rusijoje įvykusios revoliucijos, kai bolševikai atėjo į valdžią, nuteisiamas iki gyvenimo pabaigos gyventi prašmatniame „Metropolio“ viešbutyje, įsikūrusiame Maskvos centre. Ilgus dešimtmečius grafas gyvena tame viešbutyje, įgavęs imunitetą nuo karų, trėmimų ir kitų politinių pokyčių, bet kartu pasmerktas matyti vien tik keturias viešbučio sienas. Idėja gana makabriška ir iš tikrųjų primena XX amžiaus pradžios Robinzoną Kruzą, tačiau neatrodo, kad A. Rostovas dėl to itin graužtųsi, nes jo gyvenimas pakankamai laisvas, galgi net laisvesnis už daugelį Sovietų Sąjungos gyventojų.

Aristokratas Maskvoje – tai visapusiškai užbaigtas „didysis amerikietiškasis“ romanas, tačiau amerikietiškos literatūros šaknų vargu ar rasite, nes jos visos suleistos į rusų literatūros klasiką. Šiek tiek netikėta, kad būtent Manhetene gyvenantis rašytojas sugebėjo taip įtaigiai rekonstruoti ir panaudoti tiek politines, tiek literatūrines, tiek paties rusiško mentaliteto vaizdavimo perspektyvas. Ir tik akylesnis skaitytojas suvoks, kiek daug žinių, išmonės reikėjo autoriui, kad sukurptų šį jaudinantį pasakojimą. Romane nuolat minima rusų literatūros aukso ir sidabro kartos rašytojai (F. Dostojevskis, L. Tolstojus, Puškinas, M. Bulgakovas, A. Čechovas, Majakovskis), kad net neabejojama, jog autorius renkasi būtent šių rašytojų pramintais pasakojimo manieros keliais, nes tikriausiai nėra kitos galimybės taip sodriai, daugiasluokšniškai atskleisti rusų didingos epochos dekadansą. Tą rodo naikinamas aristokratijos luomas, kuriam priklauso grafas Rostovas, betgi  tiesa tokia – įstatymiškai išbraukus aristokratiją, paties žmogaus mentalitete ir dvasioje perversmas neįvyksta per naktį. Tiesą sakant, Rostovas iki paskutiniųjų gyvenimo dienų viduje ir išliko nuovokus, išsilavinęs aristokratijos luomo atstovas.

Kalbant apie A. Rostovo išbaigtą gyvenimišką literatūrinį portretą, galima įžvelgti tam tikrus skirtumus romano pradžioje, kai, vos perkopęs per dvidešimt, jaunuolis patenka į savo kalėjimą. Tada jis atrodo pilnas taurumo, išdidumo, nenoro pripažinti pažeminimo ir viso to, kas šiaip būdinga išpuikusiems kilmingiesiems. Ilgą laiką skaitytojas nesupažindinamas su asmenine Rostovo istorija, nes, kaip įprasta tokioje literatūroje, kiekvienas veikėjas turi savo skaudžią istoriją. Ilgą laiką kyla klausimas, kodėl Rostovas nepasiliko Prancūzijoje ir grįžo į Rusiją, nors žinojo, kad jį suims. Kilmingųjų giminių istorijos – sesers garbės gynimas tapo lemtingu šūviu į jos meilužį, kuris grafui garantavo nelaisvę. Kaip vėliau sužinome, tai veikiau impulsyvus aristokratiškas elgesys, nes tik aristokratas gali šauti į kitą aristokratą. Pagrindinio personažo istorija ir iš esmės gyvenimo tragedija yra susijusi su kaltės jausmu: „Tačiau, jeigu nebūčiau su tokiu pasitenkinimu jo paaukojęs, jis nebūtų siekęs Jelenos palankumo, nebūtų jos pažeminęs, aš nebūčiau jo peršovęs, jis nebūtų žuvęs Mozūruose, o aš prieš dešimt metų būčiau buvęs ten, kur privalėjau būti, tai yra prie savo sesers... kai ji išleido paskutinį kvapą (p. 196)“.

Amor Towles

Slenkant dešimtmečiams prabangus grafo gyvenimas „Metropolyje“ nė iš tolo neatrodo nuobodus. Tą nenubodumą sukuria autoriaus pasirinkta elegantiška pasakojimo stilistika, išgaunanti lėtos tėkmės filosofinį matmenį, kai viešbutyje nutinka atsitiktinis įvykis, iš pažiūros romano kontekste ir Rostovo gyvenime, ne itin svarbus, įgauna tokią svarbią aliuzijos toną į bendrą rusų istorinį (ir pasauliniu mastu) įvykį, kad atskleidžia sudėtingiausias laikmečio pasaulėžiūros, gyvensenos ir pasaulio suvokimo tendencijas. Dažnai aristokratiškumo ir brutalios bolševikinės pasaulėžiūros susidūrimas tampa tyliu Rostovo pažeminimu, tačiau jis šito nesureikšmina, jam kur kas svarbesni tampa aplinkiniai – ypač mergaitė Nina Kulikova, kuri per kelerius dešimtmečius fragmentiškai pasirodanti viešbutyje tampa aršia kolektyvizacijos šalininke ir, kaip įžvalgusis grafas ir įtaria, jai tuo geruoju nesibaigia.

Viena jautriausių siužetinių vingių yra Ninos paliktos dukrelės Sofijos išauginimas pagal aristokrato Rostovo supratimą. Čia labai subtiliais potėpiais autorius neužaštrindamas, bet akcentuodamas grafo aristokratišką laikyseną, kalba apie tėvystės instinkto pasireiškimą. Ateina metas Rostovui, kada jam tenka paleisti Sofiją į pasaulį ir jis išpildo tėvams būdingą prieraišumo ir paleidimo svarbą gyvenime. Šioji, kaip ir visi romano siužetiniai vingiai, perteikiami F. Dostojevskiui ir L. Tolstojui būdingu kiek aristokratiška pasakojimo maniera, todėl atgaivina tą rusų klasikinį pasakojimo nostalgiją, suteikia elegantiškos ir jau nugrimzdusios epochos rekonstrukcijos įspūdį ir tikėjimą, kad šiuolaikine literatūra įmanoma viskas, netgi susigrąžinti rusų aukso amžiaus prozininkus.

Romanas architektoniškas, atskiras miestas, pasaulis „Metropolio“ viešbutyje, kuris yra išorinio pasaulio atspindys, kaip atskiras grafo vidinis pasaulis koreliuoja su viešbučio restoranų kultūra, taip ir šis gigantas „Metropolis“ su visa Rusija. Beskaitant prasmių lygyje atsikartoja Liudmilos Ulickajos, Marinos Stepnovos – šiuolaikinių didžiųjų rusų romanisčių mintis, beje, ji itin aštriai išdėstyta Svetlanos Aleksijėvič prozoje, kad didžiausias rusų prakeiksmas yra vaikymasis idealų, nuolatinis troškulys jaustis didingam, konkuruoti su pasauliu, įrodyti, kad Rusija kaip tauta „gali“, kaip besivelkantis didingos carinės epochos šleifas, aristokratų aukso amžiaus palikimas, prilygti savo galybe praeičiai – tebus ir politine, ir literatūrine prasmėmis, – tačiau akivaizdu, kad visiems idealams, kaip ir bolševikų susivienijusiai liaudžiai, lemta pralaimėti karą. Idealai rusus nuveda į pražūtį, neišsipildymą, į kitų niekinimą, į korupciją, į savęs naikinimą – apie savęs naikinimą Rostovas ne kartą apmąstė: „Dar keleri metai, ir mūsų grūdų eksportas bei plieno gamyba pralenks bet kurią kitą Europos šalį. Ideologiniu atžvilgiu mes jau palikome juos toli uodegoje. Dar kiek, ir pasaulinėje scenoje užimsime mums priderančią vietą. O kai tai įvyks, turėsime atidžiai klausytis ir aiškiai kalbėti (p. 252)“.

Elegantiškame pasakojime, kuriame netrūksta gyvenimiškų paradoksų, šviesos ir tamsumos, mirštančių ir užgimstančių naujų epochų, kurios viena kitai prieštarauja, o žmogus vis vien išlieka žmogumi ir nesvarbu, po kokia tu vėliava gyveni, ar esi aristokratas ar tik juo dediesi, vis tiek išlieka svarbiausia žmogus ir bendražmogiškieji santykiai, o visos kitos vertybės – tai istoriniai reliktai, dažnai jie gražūs, žudantys, naikinantys ir iš naujo performuojantys asmenybes: „Gyvenime svarbu ne aplodismentų gausa. Daug svarbiau yra tai, ar išdrįsime eiti pirmyn, nežinodami, kas mūsų laukia (p. 457)“.

Aristokratas Maskvoje – viena iš tų knygų, kurios gaila, kad pasibaigia, nes jos aprėpia ne vien tik gyvenimą, bet ir ištisą epochą.

P. S. Galite pasižiūrėti angliškai reportažą, kaip A. Towles kūrė šį romaną:

Jūsų Maištinga Siela