Šiuolaikinė latvių literatūra: svarbiausi, įdomiausi ir geriausi šiuolaikiniai Latvijos rašytojai (Nuo Nora Iksmena iki Dace Rukšāne)

 

Sveiki!

 

Mažai, galima sakyti, net per mažai skaitau asmeniškai latvių literatūros. Bet gal dėl to, kad ne itin ir lietuvių autorių? Sudėtinga pasakyti. Pastaruoju metu vis labiau domina itin kokybiška eseistika, dokumentinė proza ir įdomioji populiarioji mokslinė, tačiau noriu vis vien pristatyti 7 garsiausius šiuolaikinius latvių rašytojus.

 

Nora Ikstena (1969-2026)

 

Tai viena ryškiausių šiuolaikinės Latvijos literatūros balsų, kurios kūryba pasižymi gebėjimu subtiliai apjungti istorinę atmintį su intymiais asmeninio gyvenimo išgyvenimais. Jos garsiausias romanas „Motinos pienas“ yra tapęs tikru literatūriniu įvykiu, kuriame autorė per motinos ir dukters santykius atveria sudėtingą sovietinės okupacijos laikotarpio atmosferą, psichologinę prievartą ir bandymus išsaugoti orumą.

 

Autorės literatūrinis stilius dažnai apibūdinamas kaip poetiškas, tačiau kartu labai tikslus ir psichologiškai gilus. Be „Motinos pieno“, svarbūs jos kūriniai yra „Dzīves svinēšana“ (Gyvenimo šventimas), kuriame nagrinėjama mirties, atminties ir egzistencijos prasmė. Jos temos dažniausiai sukasi aplink moteriškumo, kartų konfliktų ir istorinių traumų įveiką.

 

Jānis Joņevs (g. 1980 m.)

 

Šis autorius debiutavo itin garsiai – jo romanas „Jelgava 94“ tapo kultiniu kūriniu, kuriuo jis meistriškai įamžino dešimtojo dešimtmečio Latvijos jaunimo subkultūras ir tapatybės paieškas. Knyga pasakoja apie paauglio bandymą tapti „alternatyviu“, „ne tokiu kaip visi“, ir tai daro su itin taiklia ironija, nostalgija bei autentišku, žargonu prisotintu stiliumi.

 

Jo literatūra pasižymi aštriu socialiniu stebėjimu ir gebėjimu atskleisti jaunystės maksimalizmo bei nusivylimo virsmus. Be minėto romano, jis aktyviai rašo esė ir apsakymus, kuriuose dažnai dekonstruoja moderniosios visuomenės mitus. Pagrindinės jo temos – subkultūros, muzika, tapatybės formavimasis posovietinėje aplinkoje ir individo kova su pilkąja masė.

 

Andra Neiburga (1957–2019)

 

Tai viena intelektualiausių ir rafinuočiausių latvių prozininkių, kurios kūryba pasižymi ypatingu dėmesiu kalbos estetikai ir giliu žmogaus būties analizavimu. Jos apsakymų rinkiniai, tokie kaip „Stum, stum“, yra laikomi šiuolaikinės latvių novelistikos viršūnėmis, kuriose autorė geba iš labai paprastų, kasdieniškų situacijų sukurti egzistencinio svorio turinčius tekstus.

 

Neiburgos proza yra „tęstinė“ ir intelektuali – ji nagrinėja santykių sudėtingumą, moters vaidmenį visuomenėje bei kasdienybės tragizmą. Jos kūriniuose nėra didingų įvykių, tačiau yra labai preciziškas vidinių būsenų fiksavimas. Pagrindinės jos temos – šeimyniniai ryšiai, kūrybinės kančios, moters savivoka ir buities bei metafizikos dermė.

 

Inga Gaile (g. 1976 m.)

 

Tai itin universali ir pilietiškai angažuota kūrėja, sėkmingai dirbanti poezijos, prozos ir dramaturgijos srityse. Jos kūryba dažnai yra drąsi, provokuojanti ir nukreipta į opias socialines problemas – nelygybę, patriarchalinės visuomenės palikimą bei istorines neteisybes. Jos istoriniai romanai, pavyzdžiui, „Stikla bērni“ (Stiklo vaikai), meistriškai derina detektyvinį siužetą su gilia socialine kritika.

 

Gailės tekstai išsiskiria tiesmukumu ir aštriu, kartais net brutaliu realizmu, kuris kartu yra prisodrintas empatijos skriaudžiamiesiems. Pagrindinės jos temos – moterų teisės, istoriografijos revizija, socialinė atskirtis ir atsakomybė už savo praeitį bei dabartį. Ji yra viena tų autorių, kurių literatūra tiesiogiai dalyvauja visuomeniniame dialoge.

 

Andris Akmentiņš (g. 1969 m.)

 

Šis autorius pripažinimą pelnė kaip meistriškas istorinio pasakojimo kūrėjas, gebantis prikelti praeitį su stulbinančiu detalumu. Jo romanas „Skolotāji“ (Mokytojai) yra ryškus pavyzdys, kaip galima rašyti apie sudėtingą istorinį laikotarpį, išlaikant įtraukiantį siužetą ir psichologinį personažų gylį. Jo proza yra klasikinės struktūros, tačiau su moderniu požiūriu į istorijos interpretaciją.

 

Akmentiņš ypač domisi tuo, kaip didieji istoriniai lūžiai paveikia eilinį žmogų ir jo kasdienybę. Jo kūrybos temos sukasi aplink nacionalinį identitetą, mokytojo bei kūrėjo atsakomybę istoriniame kontekste ir ryšį tarp praeities tragedijų bei dabartinės tikrovės. Tai autorius, siekiantis sujungti dokumentiką su literatūrine vaizduote.

 

Dace Rukšāne (g. 1969 m.)

 

Autorė, kuri išgarsėjo savo atvirumu ir drąsa kalbėti apie tai, kas latvių literatūroje ilgą laiką buvo laikoma tabu – intymius santykius, moterų seksualumą ir asmeninės laisvės ribas. Jos romanas „Romāns par meitenēm“ (Romanas apie mergaites) tapo tikru skandalu ir bestseleriu, nes atvirai nagrinėjo moterų draugystę, aistrą ir ieškojimus.

 

Rukšānės proza pasižymi dinamika, tikroviškais dialogais ir gebėjimu sukurti stiprius, komplikuotus personažus. Jos temos – meilė kaip išlaisvinanti arba griaunanti jėga, socialiniai vaidmenys ir asmeninė tapatybė šiuolaikiniame pasaulyje. Ji nevengia analizuoti sudėtingų moralinių dilemų, su kuriomis susiduria šiuolaikinis žmogus savo asmeniniame kelyje.

 

Zigmunds Skujiņš (g. 1926 m.)

 

Nors tai yra vyresnės kartos latvių literatūros klasikas, jo įtaka šiuolaikiniam literatūriniam procesui išlieka milžiniška. Jo kūryboje susipina epinis pasakojimo stilius su filosofinėmis įžvalgomis apie Latvijos ir Europos istoriją. Tokie kūriniai kaip „Gulta ar zelta malu“ (Lova su auksiniu kraštu) parodo jo gebėjimą aprėpti platų laikmetį ir sukurti kompleksiškus charakterius.

 

Skujiņš literatūroje dažnai tyrinėja „mažųjų“ žmonių likimus didžiųjų istorinių kataklizmų fone. Jo temos – istorinė atmintis, žmogaus orumas, gimtojo krašto reikšmė ir laiko tėkmė. Būdamas neprilygstamas stiliaus meistras, jis iki šiol išlieka pavyzdžiu jauniems rašytojams, kaip kurti literatūrą, kuri yra kartu ir nacionalinė, ir universali.

 

Maištinga Siela

Latviešu literatūra lietuviešu valodā, grāmatas / Latvių literatūra lietuviškai, vertimai, knygos

 

Sveiki,

 

Nedaug pas mane latvių literatūros namų bibliotekoje, tačiau radau šį bei tą iš šiuolaikinės jų literatūros.

 

Laima Muktupavela „Kilpa“. Ši autorė dažnai vadinama viena ryškiausių šiuolaikinės latvių prozos atstovių. Jos kūryba išsiskiria filosofiškumu, giluminiu žmogaus sielos tyrinėjimu ir subtiliu kalbos meistriškumu. Nors lietuviškai galbūt nėra išversta daug jos kūrinių, tačiau tie, kurie pasirodė, sulaukė kritikų ir skaitytojų pripažinimo.

 

Māra Zālīte „Penki pirštai“. Tai žinoma latvių poetė ir dramaturgė. Jos kūryba pasižymi lyriškumu, jausmingumu ir giliu patriotizmu. Zālītes poezija dažnai siejama su Latvijos istorija ir kultūra.

 

Nora Ikstena „Motinos pienas“. Ši rašytoja yra viena populiariausių šiuolaikinių latvių autorių. Jos romanai pasižymi ryškia kalba, netikėtais siužeto posūkiais ir socialine kritika. Ikstenos kūryba yra verčiama į daugelį kalbų, taip pat ir į lietuvių. Ypač populiarūs jos romanai „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ ir „Motinos pienas“.

 

Andris Kalnozols „Mane vadina kalendoriumi“. Tai universalus kūrėjas, rašantis prozą, dramą ir esė. Jo kūryba pasižymi intelektualumu, humoru ir ironija. Kalnozolo romanai dažnai nagrinėja sudėtingus istorinius ir socialinius klausimus.

***

 

Laima Muktupāvela "Cilpa". Šo autoru mēdz dēvēt par vienu no spilgtākajiem mūsdienu latviešu prozas pārstāvjiem. Viņas darbi izceļas ar savu filozofisko raksturu, dziļu cilvēka dvēseles izzināšanu un smalku valodas prasmi. Lai gan daudzi viņas darbi, iespējams, nav tulkoti lietuviešu valodā, tie, kas ir parādījušies, ir guvuši kritiķu un lasītāju atzinību.

 

Māra Zālīte "Pieci pirksti". Viņa ir slavena latviešu dzejniece un dramaturģe. Viņas daiļradi raksturo lirisms, jutekliskums un dziļš patriotisms. Zālītes dzeja bieži tiek saistīta ar Latvijas vēsturi un kultūru.

 

Nora Ikstena "Mātes piens". Šis rakstnieks ir viens no populārākajiem mūsdienu latviešu autoriem. Viņas romānus raksturo spilgta valoda, negaidīti sižeta pavērsieni un sociālā kritika. Ikstenas darbs ir tulkots daudzās valodās, tostarp lietuviešu valodā. Īpaši populāri ir viņas romāni "Dzīve ir dzīve ir dzīve" un "Mātes piens".

 

Andris Kalnozols "Viņi mani sauc par kalendāru". Viņš ir daudzpusīgs radītājs, kurš raksta prozu, drāmu un esejas. Viņa darbu raksturo inteliģence, humors un ironija. Kalnozola romāni bieži pēta sarežģītas vēsturiskas un sociālas problēmas.

 

Maištinga Siela

Knyga: Nora Ikstena "Motinos pienas"

Nora Ikstena. „Motinos pienas“ – Vilnius: Tyto alba, 2019 – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Taip jau nutiko, kad prieš kelerius metus įsigijau latvių rašytojos Maros Zalite romaną Penki pirštai, tačiau taip ir neperskaičiau. Pasiteisinimas labai paprastas – tiesiog nespėju. Šiek tiek pasisekė, kad Vilniaus knygų mugėje šiemet Tytos albos išleistą kitos latvių rašytojos Noros Ikstenos (g. 1969) knygą Motinos pienas (lat. Mates piens), kuri susiskaitė labai greitai, visgi perskaityti pavyko. Beje, šis romanas vienas žymiausių kūrinių iš Baltijos rašytojų regiono, išverstų ir pristatytų Britanijoje, būtent ten literatūros kritikai nemažai kalbėjo apie šį romaną ir jį įvertino kaip kokybišką ir laikmečio traumas vaizduojančią literatūrą.

Jau viršelyje švyti reklaminė paantraštė: geriausias latvių romanas. Tiesą sakant, jau tokios skambios paantraštės nieko nebenustebins, tenka pačiam perskaityti ir įvardyti, ar tai tikrai geriausias latvių romanas. Istorija pasakoja apie du dešimtmečius 1969-1989, kurie nusidriekę sovietinėje Latvijoje nuo Rygos ir jos provincijos, kurioje marširuoja mergytė, gyvendama tai su seneliais didmiestyje, tai su motina provincijoje. Kūrinio pradžioje kalbama apie motiną, kuri atsisako maitinti savo dukrą pienu iš krūties, bijodama, kad ją susargdins nemeile gyvenimui, todėl ją apsiima globoti močiutė, kuri visame romane dar vadinama kaip motinos motina.

Lakoniškame romane pasakojimas skamba dviem pasakotojos balsais. Vienas iš jų – augančios mergytės, o kitas – sunkia depresijos forma sergančios motinos. Jųdviejų ryšys paženklintas įtrūkiu, o pienas, kurio net sovietinėje valgykloje negali gerti jaunoji atžala, tampa ištiso pasakojimo jungiamąja metafora: čia jis – Paukščių tako kaip Visatos tveriamoji materija, čia jis kaip kasdienė duona, čia jis kaip prakeiksmas... Pienas – gyvybės ir gyvenimo eliksyras, turintis aiškias okupanto pamintos tėvynės žemės simbolis – apkartęs ir nebegeriamas gyvenimo eliksyras.

Pagrindinė pasakojimo linija eina per tris moterų kartas ir jų santykius, diktuojamus iš esmės ir nutrūkusio pieno metaforos, ir sovietinio laikmečio traumomis. Jau seniai nebekalbame apie moterišką rašymą, tačiau Motinos pienas turi absoliučiai, mano supratimu, tą įsivaizduojamą klišę – moterišką rašymą. Tai savaime nėra blogai, nes gausybė gerų knygų, kurios apgaubtos moteriškumu ir motiniškumu, o Motinas pienas būtent apie moterų pasaulį ir jis ne ką mažiau įdomus nei vyrų. Marijus Gailius puikiai pastebėjo, kad knyga šiek tiek černiauskaitiška – turime mes tokią rašytoją, kuri kažkiek stilistiškai ir tematiškai atitiktų Noros Ikstenos pasakojimo manierą, bet pati istorija, jos laikmečio politiniai ženklai t. y. sistemiškai traumuojanti padėtis savo pasakojimo polėkiu truputį priminė Liudmilos Ulickajos ir Marinos Stepnovos prozą, kur pasakojimo epicentre – moterys, veikiamos sovietmečio santvarkos, bando susitvarkyti savo šeiminius ryšius ir išsaugoti kasdienišką laimės davinį.

Nora Ikstena

Nors man pačiam jau neteko gyventi toje santvarkoje, tačiau kiekvienas iš mūsų daug apie tai esame girdėję, skaitę, matę filmų, kad visai nesunku sujungti visus tuos liudijimus į vieną bendrą suvokimą apie sovietinį pasaulį. Romane tų liudijimų aidų yra išties nemažai, pavyzdžiui: „Rudenį pamokos mokykloje prasidėdavo, kai būdavo nurautos morkos ir burokai. Pirmiausia juos reikėjo iškelti šakėmis, sukrauti į krūvas, o tada tekdavo nukapoti arba nuskabyti lapus. Kartais būdavo šalta, kartais purkšdavo lietus, o mes tik sėdėjom ant medinių dėžių ir skabėm, ir kapojom. Mažieji proletarai, nusidirbę iki pamėlynavimo. Laisvė, kuri susitraukdavo iki mažo, mažutėlio laimės jausmo, kai suliję parsivilkdavome namo ir pasiekdavome karštą krosnį, gaudavome sausus drabužius ir vakarienę (p. 50)“. Dabar tikriausiai priversti mokinį ūkininkui kasti bulves tikriausiai neįmanomas dalykas – vaikų tesės užkapotų jei ne sovietiniais dalgiais, tai teismų štampais tikrai.

Visgi vienos jautriausių dalykų romane yra pasakotojos tonas, kuris reiškiasi per luošinamo žmogaus sistemos modelį, kuris atskleidžia, kad žmogaus gerumas ir meilės troškimas yra begalinis, nes kyla iš prigimtinio poreikio mylėti ir būti mylimam. Kad ir kiek politinio blogio būtų aplinkui, mažoji mergaitė trokšta motinos prielankumo, suvokia, kas yra gerai, o kas blogai, o augdama netrukus perpranta ir sovietinės valdžios sistemos dėsnius. Bet visoje toje gadynėje nedingsta žmogiškumas – mergytė net pakelia motinos naštą, motinos nepagydomą depresiją, nusivylimu savimi, šalimi ir gyvenimu, todėl mergytė gyvena – dabar net atrodo kaip iš fantastikos! – užguita namų rūpesčių ir sovietinės sistemos. Suslėgta kaip sūris.

Vienas įsimintiniausių romanų veikėjų – depresyvioji motina, Leningrade susikompromitavusi dirbtinio apvaisinimo skandale ir primušusi draugės girtuoklį. Jos tylus nykimas kažkodėl įprasmina apskritai visos Latvijos gangrenavimą sovietmečio laikotarpiu, o jaunoji atžala, negavusi „nuodingo“ pieno, priešingai – kaip džiaugsmingas atgimimas, simbolis to, kas 50 metų ruseno okupuotoje šalyje. Taigi viltis.

Nesunku suprasti, kodėl šioji knyga turėjo pasisekimą tarptautinėje rinkoje. Ji labai lietuviška, ji labai estiška... Tai bendroji okupuotų tautų patirties literatūra, liudijanti visuotinį atkirstos tautinės tapatybės sumaištį kartų grandyje. Neseniai pasirodę Metuose (Nr. 3, 2019) Noros Ikstenos apsakymai Rojaus obuoliai ir Pagonių ąsotis (vert. Arvydas Valionis) patvirtina, kad autorei labai svarbu gręžtis į praeitį, analizuoti sisteminį politinį poveikį žmogaus kasdieniniame gyvenime. Autorė savo kūriniuose randa tam tikras buitines, kūniškas metaforas, kurios tampa dūlančio ir kintančio laiko refleksijomis, dažnai skaudžiais, netektį ir praradimus ženklinančiais randais, bet visada – tiek romane, tiek apsakymuose – paliekanti duženų chaose mažą galimybę viskam vėlei susijungti, nes žmogui, išlaikiusiam sąmoningumą ir dorovę, bus atseikėta laisve ir užsitarnauta meile.

Jūsų Maištinga Siela

Laukiamiausios Vilniaus knygų mugėje 2019 knygos: M.Enard "Kompasas", M.P.E.Martynenko "Praeis" ir kt.

Sveiki,

Štai apsisuko knygų metų ratas. Man kažkodėl Naujieji knygų metai nesutampa su mūsų kalendoriniais, veikiau tai Vilniaus knygų mugė, kuri žymi pačias naujausias ir kokybiškiausias metų knygas, išverstas arba jau parašytas lietuvių autorių. Kaip ir kasmet leidyklos stengiasi ką nors pristatyti naujo ir pritraukti skaitytojus.

Šiemet jau esu nusižiūrėjęs tai, kas mane labiausiai domins iš tų pačių karščiausių naujienų. Vienas iš tokių yra „Baltų lankų“ išleistas Goncourt‘ų premijos laureato Mathias Enard „Kompasas“, kurią vertė puikioji Violeta Tauragienė. Taip pat labai laukiu norvegų rašytojo Roy Jacobsen romano „Neregimieji“ tęsinio „Balta jūra“. Nors nebuvau labai apžavėtas, tačiau, manau, vis tiek laukiu kito norvego K. O. Knausgardo „Mano kova. Mylintis žmogus“ antrosios dalies.

Latvių literatūros žvaigždės Noros Ikstenos „Motinos pienas“ – taip retai beskaitau kaimynų literatūros, kad gal jau verta sugrįžti? Graham Swift esu susidomėjęs „Vandenų žeme“, bet žiūriu, kad „Baltos lankos“ jau ruošia išleisti jo kitą romaną „Motinų sekmadienis“. Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“ – puikus goodreads.com reitingas intriguoja, kaip ir knygos anotacija apie gerą ir intelektualią istoriją. Na, ir iš lietuvių rašytojų Mariaus Povilo Elijaus Martynenko naujausią knygą „Praeis“, kuris, manau, po šios tikrai taps jau šios kartos kultiniu rašytoju. Nepaisant kritikos jam, man jis patinka.

Tai tikriausiai ir mano pirmojo pusmečio skaitinių žemėlapis, nors paskutiniomis dienomis stengiuosi prisikasti prie jau susikaupusių dar neperskaitytų kūrinių.

Jūsų Maištinga Siela