Knyga: Harry Mulisch "Dangaus atradimas"

Harry Mulisch. „Dangaus atradimas“ – Vilnius: Alma littera, 2019. – 688 p.

Sveiki, skaitytojai,

Karantino laikotarpiu tikriausiai geriausia skaityti vadinamąsias magnum opus knygas, kurios yra itin didelės apimties ir kurių paprastai greitai įprastomis darbo dienomis nesuskaitysi. Pasirinkau olandų, mano iki tol negirdėto rašytojo Harry Mulisch (1927-2010) romaną Dangaus atradimas (oland. De ontdekking van de hemel). Pastarasis originalo kalba pasirodė 1992 metais, o 2007 metais Nyderlanduose pripažinta visų laikų geriausia olandų kalba parašyta knyga. Lietuviškame variante ganėtinai smulkiu šriftu išleista beveik 700 puslapių leidinyje. Lietuviams skaitytojams autoriaus yra žinomas iš anksčiau išleistos knygos Zygfridas. Juodoji idilė.

Alma littera paskutiniu metu man labai patinka, ji rizikingai bando vėlei brautis į rimtosios grožinės literatūros erdvę ir susigrąžinti margos literatūros leidyklos vardą. Leidykla smarkiai rizikavo leisdama šią knygą, nes beveik niekas tarp rimtos literatūros apžvalgininkų jos neanalizavo (bent kol kas neaptikau), kuri laikoma XX amžiaus pabaigos literatūros klasika.

Pradėkime nuo to, kad kokybiškas leidimas! Knygos dizainas, dangiškai mįslingas viršelis, kuris netgi, jeigu jau visai kalbant banaliai ir knygų mylėtojų prasme, papuoštų kiekvieno knygofilų lentyną, o anotacija ir daug žadančios skambios frazės apie knygą viršelyje beveik nekelia abejonės – imkit mane ir skaitykite. Prisipažinsiu, kad iki galo šios tironijos taip ir neįveikiau, todėl, jeigu tęsite šios recenzijos skaitymą, turėkite galvoje, kad ji nebeatitinka recenzijos kanonų, nes apžvelgiamas ne visas turinys.

Yra momentas, kada knygą užverti ir nebenori jos atsiversti. Nuo pat pradžių man knyga patiko, kadangi veiksmas prasideda dangiškoje erdvėje, kur kalbasi formų neturinčios substancijos, kurios dalinai nulemia Žemėje gyvenančiųjų likimus. Įspūdis – nepakartojamas. Pagalvojau, kad knyga kaip tik man, kur aiškiai bus sustyguotas intelektualus dvasinis ir gyvenimiškasis planas, kur galėsiu tiesiog išprotėti nuo fantazijos nardydamas per epochas ir nejučia prisiminiau kaip gerai skaičiau Jaume Cabre Prisipažįstu, kur irgi taip įtaigiai, bet lengvai su šėtonišku užsidegimu „pertepamos“ epochos. Staiga po dangiškųjų sferų skambesio skaitytojas nukreipiamas į keistą Nyderlanduose užsimezgusią Makso ir Ono draugystę.

Kurį laiką Makso ir Ono draugystė tampa esminiu šios istorijos pamatu, tyli broliškos draugystės užuomazga perauga į santykių kaip priklausomybę vienas nuo kito. Ne, ne homoseksualumo prasme, bet intelektualumo, kai du jaunuoliai (vienas – lingvistas, kitas – astronomas) sugeba pajusti bendravimo malonumą. Beskaitant susidarė įspūdis, kad dialogai dvelkia senu geru britišku cinizmu, jųdviejų pokalbiai ir manieros primena fakyrų šokį, nuolat balansuojama ties įsižeidimu, tačiau kiekvienas nujaučia, apie ką nederėtų kalbėtis, pavyzdžiui, apie Makso motiną...

Vieną dieną atsiranda muzikantė Ada, kuri labai greitai susidraugauja su Maksu, o po kelių mėnesių jau draugauja su Onu. Tai klasikinis vyriškos draugystės išbandymas – moteris gundytoja, tačiau ji čia be Lilit žymės, pati išgyvena kaltės jausmą. Galiausiai visi trys atsiduria Kuboje ir ten vyksta nemažai veiksmo: vienoje plotmėje nupasakojama pasaulio politinė padėtis, o kitoje – poros santykiai... Ką aš čia skaitau? Klausiau kiekvienąkart nenoriai atsiversdamas knygą. Graužiausi, kad lentynoje stovi daug gerų neskaitytų knygų, o Dangaus atradimas juk turėtų būti kaip tik man! Juk retai apsirinku rinkdamasis knygą, tačiau šįkart būsiu apsirikęs. Perkopęs 200 puslapių be sąžinės graužaties užverčiau, nes supratau, kad save prievartauju, o taip iš tikrųjų neturėtų būti.

Harry Mulisch

Dabar kokie dalykai neįtikino ir nepatiko? Taip, knygoje blyksteli intelektualumas. Taip, autorius apjungia XX amžiaus istorinius, filosofinius ir netgi ezoterinius dalykus į vieną pasakojimą ir netgi kai kada pamintijau, ar tai ne kaip Umberto Eco Rožės varde? Betgi ne. Toji melodramiška, smarkiai ištęsta, neskani, neįdomi muilo opera, kuriai skiriama beveik 90 procentų teksto, pagalvojau, kad nebeištversiu. Tikrai. Tas realybės plotmės išdėstymas knygoje toks banalus, nors jis turi idėjinį dangišką paskirtį ir knyga iš esmės yra genialaus sumanymo, tačiau visą tą Ados, Ono ir Makso serialą iš Lotynų Amerikos lūšnyno būtų galima sutrumpinti kokius dešimt kartų ir būtų išsigryninusi filosofinė prasmė, tačiau turime beprasmio tauzijimo. Pavyzdžiui, kaip Onas išgyvena išdavystę ir geria (per penkis puslapių teksto) Kuboje viskį, mane tiesiog žudyti žudė, nes iš esmės toks psichologinis mizanscenos ištęsimas nieko nepasako nei apie veikėją, nei prisideda prie bendros knygos meninės vertės. Tokių ištęstų melodraminių scenų yra visa knyga. Vaikas pradedamas 150 puslapyje, o 300 puslapyje jis gimsta, tą laiką moteris ir du vyrai aiškinasi savo reikalus ir kaltės jausmus, pagerdami ir intelektualiai išreikšdami savo profesines intencijas. Pripažįstu, man tokiam skaitalui šiek tiek gaila laiko. Aš netobulėju ir negaunu net atsipalaidavimo.

Dabar suprantu, kodėl šioji knyga patraukli masėms, nes ji sudaryta iš trijų sluoksnių. Pagrindinis muilo operos sluoksnis patrauklus pop knygų skaitytojams, jie beskaitydami privalą sužiaumoti ir filosofines veikėjų išdaigas, kai kur gana gerai pavykusius dialogus ir net perskaityti ezoterinius inkliuzus, kurie, bent man, šioje knygoje ir buvo patys įdomiausi. Kaip dvi dvasios kalbasi apie Liuciferio užvaldytą viduramžių britą, pastarasis neva sudarė kontraktą su velniu ir pardavė visos žmonijos sielas... Tai daug ko vertas simbolinis inkliuzas, tačiau inkliuzas toks tampa suplokštėjęs, kai nusileidžia iki Ono ir Makso realybės, kad iš to gero įspūdžio viskas virsta tik pelenai...

Ant knygos viršelio  The Washington Post teigia: „Vienas įdomiausių, labiausiai įtraukiančių ir giliamintiškiausių visų laikų filosofinių romanų“. Jaučiuosi po šito romano nesupratimo intelektualus ubagas, atleiskite, bet tikrai, toks nesmagus jausmas, kad aš nieko šiame kūrinyje nesupratau ir neįžvelgiau įtraukiančio.

Koks šios knygos sumanymas? Norėta į šią žemišką istoriją sudėti matricos kaip likimo veikimo principus, labai didelėje knygoje parodyti, kaip gimimas arba mirtis, atsitiktinumas žemiškame plane atrodo kaip nerealus stebuklas, o iš dangiškosios sferos ir iš velnio pozicijos yra viskas strategiškai lošiama. Tai visa knyga kaip išgaubtas sferinis lęšis, kuris turėtų leisti skaitytojui pajusti skirtingas gyvenimo interpretavimo galimybes, pajusti, kokioje neregimoje katedroje gyvename, tačiau visa istorija išsitęsė iki šlykštaus ir koktaus serialo, kurio, atleiskite, man nebepriima širdis. Bet! Yra geroji žinia. Šioji intelektualioji melodrama gali gerai susiskaityti tiems skaitytojams, kurie labai mėgsta meilės istorijas, tačiau norėtų jau patekti šiek tiek į kitokį literatūros pasaulį, bet realiai atpažįstant populiariosios literatūros žaidimo ir nuotaikos kūrimo taisykles. Tiems skaitytojams Dangaus atradimas bus kaip tik!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Mathias Enard "Kompasas"

Mathias Enard. „Kompasas“ – Baltos lankos: Vilnius, 2019. – 432 p.

Sveiki,

Šiemet, prieš Vilniaus knygų mugę, vienas laukiamų kūrinių buvo prancūzų rašytojo Mathias Enard (g. 1972) romanas Kompasas (pranc. Boussole), kuris 2015 metais pelnė prestižiškiausią prancūzų literatūros Goncourt‘ų premiją. Vis pagalvodavau po Vytauto Bikulčiaus Literatūroje ir mene publikuoto straipsnio apie kasmetinį prancūzų literatūros derlių, ar kokia leidykla neapsiims išversti būtent šį kūrinį. Kadangi knyga nelengva ir apimtis didelė, vis pamanydavau, kad tikriausiai niekas nesiims versti. Kai sužinojau, kad jos visgi ėmėsi mano viena mėgstamiausių vertėjų Violeta Tauragienė, vis neramiau ėmiau laukti. Strategiškai tokią knygą, žinoma, išmintingiausia paruošti prieš pat Vilniaus knygų mugę.

2017 metais knyga pateko ir į trumpąjį Man Booker Internacional sąrašą ir tikriausiai jeigu ne D. Grossmanas su kūriniu Užeina karta arklys į barą (šį taip pat gerą kūrinį turime išsileidę lietuviškai), manau, visai pelnytai šioji premija galėjo atitekti M. Enardui. Turėčiau padūsauti, kad apie tokį grandiozinį kūrinį kaip Kompasas galima kalbėti ištisas dienas ir į internetinę recenziją vargu ar įmanoma sutraukti esmingiausius kūrinyje esančius dalykus, bet beskaitydamas kaip niekad galvojau, kad kuo platesnė tema, tuo lengviau kondensuoti ją į recenziją – tai išskirtinai retas atvejis.

Istorija pasakoja apie mirtina liga sergantį muzikologą Francą, kuris būdamas vienišas užsirūko opijaus savo namuose Vienoje ir, kol veikia šis narkotikas, jis apmąsto savo gyvenimą, aistrą tyrinėti muziką ir literatūrą, apie keliones į Rytus ir, žinoma, savo meilę Sarą. Lyriškame pasakojime, kuris savo pasakojimo sodrumu ir technika primintų Marcel Proustą, M. Enard „šokinėja“ laiko erdvėje ir brėžia pačiais keisčiausiais ir paradoksaliausiais rakursais – dievaži, kaip pasakotojas-kompasas – vienoje plotmėje pagrindinio veikėjo prisiminimuose, kitoje – geografiniame, istoriniame ir kultūriniame žemėlapyje. Visa tai perteikta nepaprastai glaudžiai ir tankiai kondensuotame intelektualiame intervale.  

Nemanau, kad knygą gali paskaityti bet kuris, kadangi bent jau šiokių tokių žinių apie muziką ar literatūrą – nori to, ar ne – vis vien reikia turėti. Rašytojas puikiai išmano arabų kalbas, pats didelę dalį savo gyvenimo buvo paskyręs moksliniam darbui, todėl tos žinios, panašiai kaip K. Sabaliauskaitė berašydama Silva Rerum apie baroko epochą, jis panaudoja Kompase. Nuolat susidurdavau su žinių stygiumi, ypač kalbant apie Rytų kultūros asmenis, nes knygoje apstu istorinių asmenybių, susijusių su muzika, literatūra ir politika, tokiais atvejais užsimerkdavau kaip prieš istorijos vadovėlį ir pasitelkdavau fantaziją, tad tie gausingi vardai tiesiog tapdavo chrestomatiniais literatūriniais veikėjais – dar vienu įrankiu, perteikti orientalisto kaip ligos (ar gyvenimo būdo) būseną. Per laiko paradigmą, maišant rytų ir vakarų mentalitetą, bandoma aprėpti pasauliniame kontekste virsmo priežastis ir pasekmes ir tokiu būdu papasakoti Europos ir Artimųjų Rytų istoriją bei pagrindinio veikėjo gyvenimą.

Taip, kai kada tekstas tampa išskirtinai mokslinis, iš romanistinio kalbėjimo patoso pasakotojas lengvai persiorientuoja į eseistinio ir netgi sauso enciklopedinio kalbėjimo manieras, todėl pasakojimas toli gražu nėra tolygus. Kai kada suabejočiau, ar apskritai skaitau romaną, veikiau kokį mokslinį lyginamosios istorinį literatūros traktatą, tačiau itin didelių apibendrinimų autorius nedaro ir visada „išveda“ skaitytoją per tam tikrą žiūros tašką į filosofinį teksto lygmenį. Nejučia beskaitydamas imi pats diskutuoti ir suvokti rytų ir vakarų nesąmoningą priešinimą, kurį pamasina skirtinga istorinė patirtis, religiniai karai, buvusios imperijos ir pasauliniai karai... Toje tirštoje raizgalynėje pasakotojas per Sarą pateikia ne vieną kartą prieitą išvadą, kad Europa ir Artimieji Rytai nedalomi, nes abu turi bendrą kultūrinį substratą. Turi būti gana užkietėjusiu orientalistu, kaip Sara ir pagrindinis veikėjas Francas, kad tai suvoktum.

Mathias Enard

Kitą vertus tas mokslinis pasakotojo kalbėjimas nėra joks trūkumas, priešingai, tai tik dar viena spalva, kompaso rodyklė, kuri įsilydo į bendrą iš esmės lyrišką pasakojimą. Be to, Franco ir Saros meilės istorija, jų bendri pažinoti mokslininkai Teherano laikais, sukuria fiktyvųjį romano audinį, kuris persikloja su istoriniais faktais. Iš esmės knyga parašyta net keliais lygmenimis ir savo ambicijomis ir aprėptimi gali drąsiai lygiuotis, o kai kur net pranoksta, pavyzdžiui, katalonų rašytojo Jaume Cabre populiarų romaną Prisipažįstu, bet pastarasis kur kas labiau prieinamas masiniam skaitytojui, nei, tarkim, Kompasas.

Nebesigilinant į pasakotojo virsmą ir sąmonės srautą primenantį teksto minčių šuorus, viena iš pagrindinių turtingo teksto elementų yra ypatingas autoriaus gebėjimas lyriškai ir poetiškai perteikti mintį. Kai kurias vietas išparceliavus, galima sulipdyti gana grakščius ir įdomius atskirus eilėraščius, pavyzdžiui, man patikusiame epizode, kai Sara su Francu vaikšto po Monparnaso kapines Paryžiuje: „Teofilis Gotjė, geraširdžio Heinriko Heinės draugas, – kiek tolėliau, ir Maksimas Diu Kanas, lydėjęs Floberą į Egiptą, patyręs malonumą su Kučuk Hanim, ir didysis krikščionis Ernestas Renanas; tikriausiai naktimis tarp tų sielų vyksta daug slaptų ginčų ir gyvų pokalbių, perduodamų per klevų šaknis ir per žaltvyksles, – tylūs požeminiai koncertai, kuriuos lanko uoli velionių minia (p. 316).“

Tarp nuostabių įvairiabriaunių – filosofinių, kultūrinių, istorinių, sociologinių – pasakojimo pjūvių, vienas labiausiai asmeniškai žaviausių dalykų buvo gebėjimas perteikti keliautojo kaip visiško pamišėlio, bėgančio nuo savęs ir nuo praeities, būsenas. Kelionių alkis, tas įsivaizduojamas laukimas patirties, kuri neretai šiek tiek nuvilia nei pats pasirengimas, kai galvoje ir numanomi potyriai dar tik įvyks. „Smagu įsivaizduoti Sarą kaip jauną mergaitę visiškai žemiškame Paryžiaus 16-osios apygardos bute, svajojančią, gulinčią su knyga rankoje, akis įsmeigusią į lubas, įsivaizduojančią, kad išplaukia į Saigoną, – ką ji regėjo tomis keistomis valandomis, tame kambaryje, kur norėtum patekti kaip vilkolakis, kad nutūptum it kiras ar žuvėdra ant medinio lovos krašto, ant okeaninio lainerio turėklo vakarui jį sūpuojant tarp Adeno ir Ceilono? <...> ... o ką mes žinome apie keliones, kai mums tik septyniolika, – mėgstame jų garsą, žodžius, žemėlapius, o paskui visą gyvenimą mėginame surasti tikrovėje tas vaiko iliuzijas (p. 227)“.

Galima sakyti, kad visas romanas apie Rytus, bandant juos sulydyti su Vakarais, padaryti vientisą pasaulį, tačiau visą laiką tai pasakojama per europietišką mentalitetą. Ir visai nesvarbu, kad tai daro austras Francas, man, kaip lietuviui, iš esmės irgi europiečiui, kurie irgi labai skirtingi, irgi labai nacionalistiškai susiskaldę, bet vis tiek nesunku susitapatinti ir matyti iš vakarų pusės bendrą Rytų pasaulį. Juk šiaip ar taip, ką mes patys žinome apie Rytus? Tą patį, ką siūlo atlasai, travel TV kanalas, kelionių gidai, istorijos vadovėliai... Visa tai Kompasas, kuris veda prie to, kad Rytai yra ne tik geografinė zona, bet ir kiekvieno nusilenkimas Dievui ir kartu sau, tam tikra mąstymo ir net likimo forma. Sara iš esmės randa Rytuose naują egzistencijos raktą – budizmą, ji iškeliauja į tolimuosius Rytus – Kiniją, Indiją, Tibetą, o Francas tarsi lieka artimųjų ir viduriniųjų Rytų apakintas, toji patirtis (iš esmės meilės patirtis Rytuose), jį fiziškai ir dvasiškai palaužia. Rytai pavojingi Francui ir kartu tai lyg kelionių opijus, priklausomybė, kiekvieno iš mūsų (ne)pasirenkamas likimas.

Nepaprastas romanas, kuris visomis prasmėmis yra lėta meditacija, mąsli gyvenimo filosofija, paliekantis sunkiai nusakomą, bet tokį asmeninį prisilietimą prie reflektuoti gebančio skaitytojo, kad Kompasas iš esmės tampa kiekvienam iš mūsų tam tikru literatūriniu ir gyvenimišku testu. Be galo sodri, sudėtinga ir savojo skaitytojo belaukianti knyga, kurios galbūt visi ir neįveiks, o įveikusieji vis dar bandys supaisyti, ką įveikė – kaip aš dabar – visgi tai galinga literatūra, kurią galima laikyti šedevru. Nedaug tokių knygų mano kelyje pasitaiko, nors ir nebuvo lengva skaityti. Tai pakili ir mūsų egzistenciją bei suvokimą apie pasaulio raidą ir mūsų kiekvieno vietą tame pasaulyje apibendrinanti literatūra, kurią vertą bent kartą gyvenime perskaityti. Taip jau nutinka, kad pats likimas tokią knygą atsiunčia žmogui galbūt tik vieną vienintelį kartą gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela

Vilniaus knygų mugė 2019: kava, karbonadai, malalietkos, eunuchai, knygos ir triusikų snygis

Sveiki,

20-oji, bet nepaskutinė Vilniaus knygų mugė buvo šiemet man labai trumpa. Vos penketas gražių valandų, kurias „iššvaisčiau“ daugiau ne tiek renginiams, kiek gerdamas kavą ir kirsdamas karbonadus šurmulingoje valgyklėlėje. Kadangi taip nutiko, kad pavyko tik penktadienį iš ryto, tad grandioziniuose renginiuose nedalyvavau, nors žmonių nestigo, bet įsivaizduoju, kas Knygų mugėje dėjosi šiandien, šeštadienį, kai žmonės turi laisvadienį.

Ko vykstama į knygų mugę? Ogi knygų ir renginių. Duonos ir žaidimų. Su renginiais man sunku, nes visada dubliuojasi ir atrodo, norisi ten nueiti, ir ten, o stabilumo taip ir nėra. Dažniausiai jau renkiesi tą autorių, kurį nors kiek pažįsti, esi jį skaitęs. Šiemet, beje, renginiuose beveik nebuvau. Įkišau visur nosį po truputį, labiau užsisėdėjau Aušros Kaziliūnaitės pristatyme apie Marinos Abramovič knygą „Eiti kiaurai sienas“, kriterijus – nes skaitęs. Kaip tokiais atvejais ir būna, kalbama apie asmenybę, o ne apie knygą – bet ar kaip nors kitaip galima?

Deja, nemačiau Martynenko užmėtymo triusikais ir liemenėlėmis. Bet galvoju, kad tokie „skandalingi“ performansai pasiteisina kaip puiki reklama. Kas kitąmet atsiveš „tačkę“ mėšlo? Dėl kvapo... Pala, nepavokite šios idėjos, nes ji – mano! Šiaip Knygų mugėje prabėgau per stendus kokius tris-keturis kartus ir nusipirkau tai, ką daugmaž nusipirko ar gavo dovanų visi literatūros gurmanai. Nesunku tą pasitikrinti internete, apžiūrėjus jų nufotografuotas knygas. Šiemet, priešingai nei pernai, žinojau kiekvieną knygą, kurią pirksiu. Nors galvoje ir skaičiavau, jeigu pakentėjus ir palaukus kokioj Maximoj 40 proc. nuolaidos,  žinoma, knyga bus pigesnė, bet vat... Kaip čia neparsiveši iš Knygų mugės karčiausių naujienų?

Dalinuosi grobiu. Ir neklauskite, kad... visa tai turėsiu laiko suskaityti.

Jūsų Maištinga Siela

Laukiamiausios Vilniaus knygų mugėje 2019 knygos: M.Enard "Kompasas", M.P.E.Martynenko "Praeis" ir kt.

Sveiki,

Štai apsisuko knygų metų ratas. Man kažkodėl Naujieji knygų metai nesutampa su mūsų kalendoriniais, veikiau tai Vilniaus knygų mugė, kuri žymi pačias naujausias ir kokybiškiausias metų knygas, išverstas arba jau parašytas lietuvių autorių. Kaip ir kasmet leidyklos stengiasi ką nors pristatyti naujo ir pritraukti skaitytojus.

Šiemet jau esu nusižiūrėjęs tai, kas mane labiausiai domins iš tų pačių karščiausių naujienų. Vienas iš tokių yra „Baltų lankų“ išleistas Goncourt‘ų premijos laureato Mathias Enard „Kompasas“, kurią vertė puikioji Violeta Tauragienė. Taip pat labai laukiu norvegų rašytojo Roy Jacobsen romano „Neregimieji“ tęsinio „Balta jūra“. Nors nebuvau labai apžavėtas, tačiau, manau, vis tiek laukiu kito norvego K. O. Knausgardo „Mano kova. Mylintis žmogus“ antrosios dalies.

Latvių literatūros žvaigždės Noros Ikstenos „Motinos pienas“ – taip retai beskaitau kaimynų literatūros, kad gal jau verta sugrįžti? Graham Swift esu susidomėjęs „Vandenų žeme“, bet žiūriu, kad „Baltos lankos“ jau ruošia išleisti jo kitą romaną „Motinų sekmadienis“. Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“ – puikus goodreads.com reitingas intriguoja, kaip ir knygos anotacija apie gerą ir intelektualią istoriją. Na, ir iš lietuvių rašytojų Mariaus Povilo Elijaus Martynenko naujausią knygą „Praeis“, kuris, manau, po šios tikrai taps jau šios kartos kultiniu rašytoju. Nepaisant kritikos jam, man jis patinka.

Tai tikriausiai ir mano pirmojo pusmečio skaitinių žemėlapis, nors paskutiniomis dienomis stengiuosi prisikasti prie jau susikaupusių dar neperskaitytų kūrinių.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Lars Mytting "Plauk su skęstančiais"

Lars Mytting. „Plauk su skęstančiais“. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vos tik pasirodė iš Norvegijos nauja literatūrinė sensacija – Lars Mytting romanas Plauk su skęstančiais (norveg. Svøm Med Dem Som Drukner), iškart pasipylė puikių komentarų ir recenzijų apie šią knygą. Pats rašytojas – medkirtys. Ką gero literatūriškai gali pasiūlyti, pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantis medkirtys ar baldžius? Nederėtų vertinti žmogaus pagal profesiją jo literatūrinių galimybių, tačiau tas lietuviškas stereotipinis žmogaus matymas toks agrariškas, kad savaime profesija tampa žmogaus savasties etikete. Velniop šią etiketę, nes Lars Mytting yra lygiavertis rašytojas skandinavų rašytojų gretose.

Plauk su skęstančiais – absoliučiai nuostabus pavadinimas knygai, o tai iškart kelia pasitikėjimą, kad galbūt į veiksmą, o ne į objektą orientuotas pavadinimas pasiūlys išties originalų ir įtraukiantį turinį. Tiesą sakant, pirmoji knygos pusė kaip skaitytoją prislėgė, nes lūkesčiai buvo aukštesni, nei knygos turinys galėjo jį išpildyti. Visų pirma, autorius gal truputį pernelyg ilgai užsižaidė pagrindinio veikėjo migracija iš Norvegijos į atšiaurias salas, kurios turėjo beregint tapti pamatiniu atmosferos kūrimo elementu, tačiau neįtikino, ilgai teko rašytojui vedžioti skaitytoją po vietines apylinkes, štai suomių rašytojai Katja Kettu romane Už nuodėmes bus atleista tą, regis, daro be jokių pastangų ir skaitytojas patiki nuo pat pirmojo iki paskutinio sakinio.

Išskydusi knygos pradžia (išskyrus ta vieta, kai įtikinamai aprašomi raštuoti medžiai), neįtraukia į giminės paslaptingą sagą – autorius labai skrupulingai tausoja užuominas ir literatūriškai leidžia austi kontekstinį pasakojimo klodą, o detektyvinį mįslingumą „pajungia“ tada, kai pagrindinis veikėjas sutinka paslaptingą salos moterį ir leidžiasi į flirtu grįstą santykių žaidimą. Iš esmės galima sakyti, kad autorius panaudoja vieną iš sėkmingiausių per paskutiniuosius dešimtmečius skandinavų literatūros receptų – trilerio žanrą. Nors tai nėra visiškai tyras trileris ir taikomi tik tam tikri elementai, vis tiek dėl geografinės plotmės ir įvykių dinamikos istorija iš esmės skandinaviška.

Bala nematė, skandinaviška jau patvirtinta kaip kokybės ženklas, tačiau kas šiame romane savito? Žinoma, medienos aprašymai ir panaudojimas medžio kaip pasaulio filosofijos artefakto elementas su aiškiai juntama autoriaus (ir pasakotojo) žavesiu medienos fetišui – tai iš tikrųjų duoda istorijai parako, tačiau ir ne tai yra „skaniausias“ istorijos elementas. Autorius panaudoja istorinius elementus ir nukelia per medžio rieves į riešutmedžio giraitę, kur 1916 metais įvyko Pirmojo pasaulinio karo skerdynės.

Rašytojas Lars Mytting.

Ką regėjo riešutmedžiai, kokią energiją sugėrė mediena, kad po daugel metų šių medžių mediena tapo itin vertinga ir dėl kare panaudotų dujų ir skerdynių itin patvari? Pasirodo, mediena brangesnė nei auksas! Autoriui pavyko išgauti medienos istorijos ir žmonijos istorijos dermės metafizinį lygmenį – tai energetinio lygmens teksto prasmė, deja, parašyta visgi pop kultūrine grožine kalba. Tačiau, kas sako, kad pop kultūrinių tekstų nereikia? Tokį tekstą kaip Plauk su skęstančiais galima skaityti puslapį po puslapio, nes tekstas vartotojiškas ir su juo kovoti nereikia, nes atitinka visus greitojo skaitymo standartus.

Beskaitant Plauk su skęstančiais ir galvojant apie medžio atminties galias, nejučia vis prisimindavau metų pradžioje skaitytą kataloniečio Jaume Cabre Prisipažįstu, kurioje taip pat medžio simbolika ir iš jo padarytas smuikas irgi kone genialiai siejosi su mūsų žmonijos istorijos metafizine derme, tik J. Cabre buvo išplėtota kur kas plačiau ir kūrinio fabula neįprastai sudėtinga, tad paskaitomas galbūt ne taip paprastai kaip Plauk su skęstančiais.

Nepaisant metafizinių niuansų, visgi tai yra šeimos saga, kurią narsto protagonistas Edvardas, keliaudamas po Šiaurės Europą ir dėliodamas savo giminės medį nuo pats Holokausto iki šių dienų. Veikėjas bando suvokti savo tapatybę, svarsto, kuo ši fizinė ir atminties kelionė keičia jį, paprastą Norvegijos ūkininką? Kartu, žinoma, nauja ir meilės istorijos šeimos transformacija, kuri paliudija, kad neįmanoma užmegzti naujų, rimtų santykių su kitu žmogumi, jeigu nėra santykių tęstinumo iš giminės bendro aruodo ir nėra iki galo suvokta žmogaus tapatybė. Šeimos energetikos ir genetikos istorija, „įvilkta“ į medžio rieves, iš esmės labai popsiškai papasakota, tad stipriausia šios istorijos dalimi tampa ne raiška, bet skandinaviškai išdėstyta gyvenimo filosofija kiek netikėtu, kaip literatūrologė Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė įvardijo, tradicijų žiniomis grįstu novatorišku žiūros kampu.

Taip, ne visi medkirčiai geba šitaip rašyti.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Ruth Ozeki "Knyga laiko būčiai"

Ruth Ozeki. „Knyga laiko būčiai“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki, knygų skaitytojai ir interneto naršytojai,

Sunku neturėti lūkesčių knygai, kuri daugelio įvardijama kaip šedevras – dažnas tokią perskaitęs susimąsto: o gal aš to genialumo knygoje nepastebėjau arba tiesiog esu per kvailas pastebėti? Dar vienas reklaminis leidyklų triukas, kad knyga būtų perkama? Regis, visų šių abejonių teko atsisakyti vos pradėjus skaityti japonų kilmės amerikiečių rašytojos Ruth Ozeki (g. 1956) pirmąjį romaną lietuvių kalba Knyga laiko būčiai (angl. A Tale for the Time Being), kuri kai kurių lyginama su Haruki Murakami kūryba.

Rimtesni internetiniai blogeriai jau spėjo šį romaną įvertinti vienais aukščiausių balų, o literatūros kritikai nepraleido šios knygos pro akis pristatinėdami žiniasklaidoje ir laidelėse apie naujas knygas. O dar vertėjos Nijolės Reginos Chijenienės vardas kaip geros kokybės štampas po bet kokiu literatūros kūriniu garantuoja intelektualų ir gilų skaitymo malonumą. Knyga laiko būčiai iš esmės yra hibridiška knyga, kurioje difuziškai susijungia Rytų ir Vakarų kultūros srovės, faktai ir fikcija, smurtas ir švelnumas, mirtis ir gyvenimas... Tokios universalios knygos kaip Knyga laiko būčiai neapsiriboja keliais probleminiais klausimais, bet ieško esminių filosofinių tendencijų, kas yra žmogaus gyvenimas ir kokia jo vertė. Knygos universalumas atsiskleidžia per knygos sudėtingą, bet eleganciją išlaikiusią fabulą, kuri tiek beprotiškai meniška, kad neįmanoma nesižavėti autorės išgautu pasakojimo pajautos prieskoniu.

Kūrinio struktūra lyg ir nieko nežadėtų ir atrodytų primityviai nugyventa: viena istorija pasakojama paauglės Nao dienoraštyje, o kita istorija apie jos skaitytoją Rutą, tačiau autorei rūpėjo ne sluoksniuotas kūrinio biskvitas, bet santykio atskleidimas tarp skaitytojo ir rašytojo: kiek įtaigus ir geras tekstas gali pakeisti skaitytojo gyvenimą? Regis, Ruta, kuri gyvena atokioje saloje Ramiajame vandenyne netoli Kanados kasdienybė tapo tokia nepakeliama rutina, kad dingo visas kūrybinis potencialas, todėl ji kabinasi už paslaptingo dienoraščio, rasto priešpiečių dėžutėje (pastarąją išmetė jūros bangos). Rutos pasaulis atrodo toks šaltas, skvarbus vėjas, pilnas šiaurietiškos jūros ir Nao – pilnas japoniškos kultūros atributų, kurie vakariečių akimis vis dar atrodo kai kada itin keistai (ypač patyčių sklaida mokykloje, su kuria nekovoja mokytojai ir visuomenė). Dviejų kultūrų sankirta, laiko vandenynai tarp Nao ir skaitytojos Rutos kuria magišką realizmo terpę, kuri skaitytojui atrodo truputį iracionali, išjudinta, mistifikuota. Iki galo taip ir neaišku, kiek šiame kūrinyje fikcijos, o kiek turėtų skaitytojas įžvelgti logikos. Galiausiai šis santykis nėra svarbus, nes išgaubta kultūrų, erdvių ir santykių banga atrodo kaip chaotiškas visatos dėsnis, kurį žaismingai rikiuoja autorės vaizduotė. 

 Rašytoja Ruth Ozeki.

Detalės tampa mistifikavimo simboliais, simboliai slepia bendražmogiškas tendencijas ir visas romanas atrodo kaip genialus cunamis, iš kurio nuolaužų R. Ozeki skaitytojui pastato prabangius vaizduotės rūmus. 

Universalių temų gausa aprėpia tiek daug, kad kartais šios knygos cunamyje atrodo chaotiškai, tačiau tai tėra iliuzija, nes giluminiai idėjų ir prasmių „vandenys“ sustyguoti kaip mikstūros ingredientai: Antrojo pasaulinio karo skauduliai japonų žmonėms, tradicijų ir naujojo pasaulio susidūrimas, japonų mentaliteto ir filosofijos vaizdavimas, patyčios mokykloje, savižudybės problemos, tėvų ir vaikų santykiai, vyro ir žmonos santykiai, Fukušimos padariniai šiuolaikinei Japonijai, Rugsėjo 11-osios padariniai, ekologijos problemos... Tiesiog toks spektras temų įausta į romaną, išlaikant gyvenimo grožio pusiausvyrą, kad nenuostabu, jog autorė už šį kūrinį buvo nominuota prestižinei Man Booker premijai. 

Paskutiniu metu elitinės verstinės literatūros nemažėja – tik spėk skaityti ir skleisti vaizduotę, nardyti po tokias sudėtingas, plastiškas romano formas kaip Knyga laiko būčiai, o kaip žinia, apetitas kyla bevalgant. Paskutinįkart tikriausiai tokią plačią ir daugiabriaunį briliantą skaičiau katalonų rašytojo Jaume Cabre Prisipažįstu, kuris taip pat pritrenkė savo fabula, sodriais universaliais pasakojimais. Knyga laiko būčiai randa pusiausvyrą tarp pramoginių siužetų, istorinių-enciklopedinių intarpų ir netgi turi poetiškumo, o visas šis literatūrinis koktelis teikia gyvenimiško žavesio. Viena iš tų knygų, kurios pasibaigia, nepaisant fizikos teorijos dėsnių ir todėl, kad pasibaigia, ji tampa prasminga ir graudžiai graži.

Jūsų Maištinga Siela