12 garsių rašytojų vyrų, kurie kentė dėl savo homoseksualumo. Nuo Jack Kerouaco iki Federico García Lorcos

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Dažnai mūsų požiūris į žmogaus seksualumą yra apipintas įvairiausių įsitikinimų ir prietaringumo. Šiandien čia pateiksiu mažai kam žinomus faktus apie 12 garsių pasaulyje vyrų rašytojų, kurie šiaip jau viešojoje erdvėje gyveno heteroseksualų gyvenimą, daugelis turėjo su moterimis ne vieną santuoką, netgi vaikų, tačiau privačiame ir uždarame gyvenime retsykiais leisdavo sau patirti homoerotinius nuotykius. Nežinau, kiek tai svarbu tikriems skaitytojams, man regis, netgi nelabai. Bet visgi esu gyvenime diskusijose susidūręs su tam tikrų skaitytojų (dažniausiai vyrų) nuostatomis, kad jeigu rašytojas turėjo homoseksualių santykių, jo literatūra nebedomina, nes įvyksta kažin kokia atmetimo reakcija. Esame labai jautrūs, kai kalbame apie žmogaus seksualumą, tada kategorizuojame, skirstome ir net niekiname, kas neatitinka mūsų pažiūrų. Šie vyrai rašytojai, bent jau daugelis iš jų, kentė visuomenės spaudimą, galima sakyti, jie patys save niekino ir smerkė už savo potraukį, o tai sukėlė didžiulę vidinę prieštarą, įtampą, nepriėmimą. Susipažinkime su jais.

 

1. Jack Kerouac (1922–1969)

 

Jackas Kerouacas visą gyvenimą grūmėsi su tragišku vidiniu skilimu tarp savo viešo „mačo“ įvaizdžio, katalikiško auklėjimo ir tikrosios seksualinės prigimties. Nors jis buvo vedęs tris kartus – Edith Parker, Joan Haverty ir Stella Sampas – nė viena ši sąjunga nesuteikė jam emocinio stabilumo, o moterys jo gyvenime dažnai likdavo jo paties egocentrizmo ir gilaus prisirišimo prie motinos šešėlyje. Jo intymūs ryšiai su vyrais, ypač su artimiausiais „bitnikų“ rato nariais, tokiais kaip Allenas Ginsbergas ir Nealas Cassady, buvo vieša paslaptis siaurame draugų rate, tačiau Kerouacas niekada nedrįso to pripažinti atvirai. Išlikę laiškai ir dienoraščių įrašai atskleidžia, kad jo santykiai su Ginsbergu nebuvo tik intelektualūs – juose būta fizinio artumo, kurį pats Kerouacas vėliau bandydavo sumenkinti arba pateikti kaip dvasinę brolystę, bijodamas prarasti vyriškumo įvaizdį.

Jack Kerouacas su Allanu Ginsbergu

 

Šis seksualinis dvilypumas rašytojui kėlė didžiulę egzistencinę kančią, kurią dar labiau kurstė jo pamaldumas ir konservatyvios pažiūros. Jis dažnai pasinerdavo į homofobišką retoriką, taip bandydamas atsiriboti nuo savo paties troškimų, kuriuos laikė nuodėmingais ar silpnais. Istorikų ir biografų teigimu, būtent šis nesugebėjimas priimti savęs tapo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jis skandino save alkoholizme ir savidestrukcijoje. Kerouacas mirė jausdamasis izoliuotas ir nesuprastas, palikęs po savęs tekstus, kuriuose vyriška draugystė aprašoma su tokiu aistringumu ir švelnumu, kokio jis niekada nesugebėjo pademonstruoti savo santuokose su moterimis. Galiausiai jo gyvenimo drama buvo nuolatinis bėgimas nuo tiesos, kurią jis užrašė tūkstančiuose puslapių, tačiau taip ir neišdrįso ištarti balsu.

 

2. Herman Melville (1819–1891)

 

Hermanas Melville’is didžiąją gyvenimo dalies praleido įkalintas griežtose XIX a. Viktorijos laikų moralės normose, kurios vertė jį puoselėti pavyzdingo šeimos vyro įvaizdį, nors viduje kunkuliavo visai kiti jausmai. Susituokęs su Elizabeth Shaw ir susilaukęs keturių vaikų, rašytojas šeimyninėje buityje dažnai jautėsi svetimas ir prislėgtas, o jo santykiai su žmona pasižymėjo emociniu atšalimu ir netgi pykčio proveržiais. Literatūros tyrinėtojai, analizuodami išlikusią Melville’io korespondenciją ir asmeninius užrašus, pastebi, kad tikrąją intelektualinę ir jausminę pilnatvę jis rasdavo tik bendraudamas su vyrais, o ryškiausias to pavyzdys – jo dvasinė bei fizinė trauka kolegai Nathanieliui Hawthorne’ui. Laiškuose jam Melville’is liejo aistrą, kurią modernioji kritika vienareikšmiškai vadina homoerotine, prisipažindamas, kad jaučia Hawthorne’ui „tokią meilę, kokios negalima paaiškinti“, ir nuolat trokšdamas visiško jų sielų susiliejimo.

H. Melville su N. Hawthorne

 

Šis seksualinis dvilypumas tapo Melville’io kūrybos varikliu, tačiau kartu ir jo asmenine tragedija, nes to meto visuomenėje atviras savo prigimties pripažinimas būtų prilygęs socialinei mirčiai. Jo garsiausiuose kūriniuose, ypač „Mobis Dikas“ ar „Billy Budd“, vyriška bendrystė, jūreivių tarpusavio ryšiai ir apnuoginto vyriško kūno estetika aprašomi su tokiu jusliškumu, kuris gerokai peržengia paprastos draugystės ribas. Rašytojas nuolat išgyveno vidinį konfliktą tarp prigimtinio geismo ir kalvinistinio auklėjimo primestos nuodėmės baimės, todėl savo troškimus maskavo sudėtingomis metaforomis ir bibliniais simboliais. Melville’io gyvenimo pabaiga buvo pažymėta vienatve ir kūrybine izoliacija, o jo slaptieji jausmai liko užrakinti tekstuose, kuriuos pasaulis pradėjo teisingai perskaityti tik praėjus šimtmečiui po jo mirties.

 

3. Tennessee Williams (1911–1983)

 

Tennessee Williamsas visą gyvenimą praleido itin aštriame konflikte tarp savo viešojo įvaizdžio ir gniuždančios vidinės gėdos, kurią jam įskiepijo puritoniškas auklėjimas JAV Pietuose. Nors jis turėjo ilgalaikių santykių su vyrais, ypač su savo didžiąja meile Franku Merlo, Williamsas niekada nesugebėjo visiškai išsivaduoti iš seksualinio dvilypumo gniaužtų, nuolat jausdamas kaltę ir baimę dėl savo „kitoniškumo“. Jo santykiai su moterimis, nors ir nebuvo vedybiniai, pasižymėjo itin giliu dvasiniu ryšiu, ypač su seserimi Roze, kurios tragiškas likimas tapo jo kūrybos pamatu. Williamsas savo intymiausius išgyvenimus perkėlė į moteriškus personažus, suteikdamas jiems savo trapumą, neurozes ir nepasotinamą meilės alkį, o jo išlikę asmeniniai dienoraščiai („Memuarai“) atskleidžia purviną, skausmingą ir narkotikų bei alkoholio aptemdytą kovą už teisę tiesiog būti savimi.

T. Williams su partneriu F. Merlo

 

Ši vidinė drama tapo pagrindine jėga, suformavusia tokius šedevrus kaip „Geismų tramvajus“ (A Streetcar Named Desire), „Stiklinis žvėrynas“ (The Glass Menagerie) bei „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (Cat on a Hot Tin Roof). Pastarajame kūrinyje autorius itin drąsiai tam laikmečiui palietė užslėpto homoseksualumo temą per Briko personažą, kuris kenčia dėl prarasto draugo ir negali rasti vietos šeimoje. Williamsas jautė, kad jo seksualumas yra neatsiejamas nuo jo kūrybinio genijaus, tačiau kartu tai buvo jo prakeiksmas, vertęs jį nuolat ieškoti užuovėjos trumpalaikiuose romanuose ir savidestrukcijoje. Iki pat mirties jis išliko viena tragiškiausių literatūros figūrų, kurios visas gyvenimas buvo tarsi begalinis bandymas išpažinti savo paslaptis per scenos herojų lūpas, tikintis, kad publika jį supras ir atleis.

 

4. Somerset Maugham (1874–1965)

 

Somersetas Maughamas savo gyvenimą pavertė meistriškai sukonstruotu fasadu, kuriame po santūraus Edvardo laikų džentelmeno kauke slėpėsi gilus seksualinis dvilypumas ir nuolatinė skandalo baimė. Nors jis buvo vedęs Syrie Wellcome ir su ja susilaukė dukters, ši santuoka buvo kupina abipusės neištikimybės ir galiausiai virto tikra neapykanta, kurią rašytojas negailestingai aprašė savo memuaruose. Tikrąją emocinę užuovėją Maughamas rado vyrų draugijoje, o ilgiausias ir reikšmingiausias jo gyvenimo ryšys buvo su Geraldu Haxtonu – energingu amerikiečiu, kuris tapo jo sekretoriumi, meilužiu ir kelionių palydovu. Išlikę laiškai ir amžininkų prisiminimai piešia paveikslą vyro, kuris, viena vertus, mėgavosi prabanga ir aukštuomenės pagarba, kita vertus, jautėsi įkalintas būtinybėje slėpti savo prigimtį dėl tuometinių griežtų Didžiosios Britanijos įstatymų.

S. Maugham

 

Ši vidinė įtampa ir cinizmas tiesiogiai atsispindėjo jo garsiausiuose kūriniuose, tokiuose kaip „Vergovė“ (Of Human Bondage), „Mėnulis ir šešios pensas“ (The Moon and Sixpence) bei „Pyragai ir alus“ (Cakes and Ale). Maughamas dažnai rašydavo apie nelaimingas, destruktyvias vyrų ir moterų sąjungas, tarsi jose projektuotų savo paties nusivylimą tradicine šeima. Jo prozoje dominuojantis stebėtojo žvilgsnis, šaltas objektyvumas ir ironija buvo savotiškas gynybos mechanizmas, saugojęs jį nuo per didelio atvirumo. Nors vėliau jo gyvenime atsirado kitas ilgametis partneris Alanas Searle'as, Maughamas iki pat mirties liko „senosios mokyklos“ atstovu, kuris savo seksualumą laikė privačia našta, o ne išsilaisvinimo šaltiniu, taip ir neleidęs sau iki galo nusimesti visuomenės primestų pančių.

 

5. Truman Capote (1924–1984)

 

Trumanas Capote visą gyvenimą balansavo tarp ekstravagantiško viešumo ir gilios vidinės vienatvės, kurią diktavo jo neįprasta asmenybė ir seksualumas. Nors Capote niekada neslėpė savo polinkių taip griežtai kaip ankstesnių kartų rašytojai, jis vis tiek išgyveno milžinišką įtampą tarp noro būti priimtam Niujorko aukštuomenės ir savo paties prigimties, kurią elitas dažnai traktavo tik kaip pramogą. Ilgiausias ir stabiliausias jo gyvenimo ryšys buvo su rašytoju Jacku Dunphy, tačiau jų santykiai buvo kupini dramų, išsiskyrimų ir Capote neištikimybės. Rašytojas nuolat ieškojo meilės tarp heteroseksualių vyrų, dažnai juos idealizuodamas ir vėliau skaudžiai nusivildamas, o tai vedė į vis didesnę izoliaciją ir priklausomybes.

T. Capote

 

Šis emocinis trapumas ir svetimumo jausmas tapo pagrindine gija jo šedevruose, tokiuose kaip „Pusryčiai pas Tifani“ (Breakfast at Tiffany's) bei dokumentiniame romane „Šaltu krauju“ (In Cold Blood). Pastarajame kūrinyje Capote užmezgė itin dviprasmišką ir emociškai sekinantį ryšį su vienu iš žudikų, Perry Smithu, kuriame tyrinėtojai įžvelgia gilią homoerotinę identifikaciją – rašytojas teigė, kad jie su Perry buvo tarsi užaugę tame pačiame name, tik jis išėjo pro priekines duris, o Perry – pro galines. Paskutiniais gyvenimo metais Capote išgyveno tragišką nuopolį, kai jo nebaigtas romanas „Atsakytos maldos“ (Answered Prayers) supykdė jo turtingąsias drauges, palikdamas jį visiškai vieną su savo demonais. Jis mirė taip ir neradęs ramybės tarp savo blizgančio socialinio gyvenimo ir tamsių, nepatenkintų sielos troškimų.

 

6. Yukio Mishima (1925–1970)

 

Yukio Mishima visą gyvenimą kūrė ir puoselėjo itin griežtą, ultrapatriotišką šeimos vyro ir disciplinuoto kario įvaizdį, tačiau po šiuo šarvu slėpėsi kankinantis seksualinis dvilypumas. Nors jis buvo vedęs Yoko Sugiyamą ir susilaukė dviejų vaikų, ši santuoka japonų visuomenėje buvo labiau pareigos ir tradicijos išraiška, skirta paslėpti jo tikruosius polinkius. Rašytojas slapta lankėsi Tokijo gėjų baruose ir palaikė intymius ryšius su vyrais, tačiau viešai tai neigė, baimindamasis sugriauti savo, kaip tautos moralinio autoriteto, reputaciją. Jo asmeniniuose užrašuose ir liudijimuose išryškėja žmogus, kuris savo kūną bandė paversti „plieniniu paminklu“, taip bandydamas suvaldyti vidinį chaosą ir gėdą dėl savo prigimties.

Y. Mishima

 

Ši nuolatinė kova tarp kaukės ir tikrojo „aš“ tapo pagrindine ašimi jo žymiausiuose kūriniuose, pradedant autobiografišku romanu „Kaukės išpažintis“ (Kamen no Kokuhaku), kuriame jis atvirai analizavo savo ankstyvąjį potraukį vyrams ir mirties estetikai. Kituose šedevruose, tokiuose kaip „Auksinė šventykla“ (Kinkaku-ji) ar tetralogijoje „Vaisingumo jūra“ (Hōjō no Umi), Mishima tyrinėjo grožio, naikinimo ir vyriškos bendrystės temas, kurios buvo persunktos homoerotine įtampa. Galiausiai jo gyvenimas baigėsi dramatiška ritualine savižudybe (seppuku) po nesėkmingo bandymo įvykdyti valstybės perversmą – daugelis tyrinėtojų šį aktą laiko galutiniu bandymu suvienyti savo prieštaringą seksualumą, politinius įsitikinimus ir estetinį mirties idealą į vieną neišardomą visumą.

 

7. Langston Hughes (1901–1967)

 

Langstonas Hughesas visą gyvenimą praleido akylai saugodamas savo privatų gyvenimą, nes jo, kaip juodaodžių bendruomenės balso ir „Harlemo renesanso“ lyderio, statusas reikalavo nepriekaištingo moralinio įvaizdžio. Nors jis niekada nebuvo vedęs ir viešumoje nepalaikė jokių romantiškų ryšių su moterimis, jo intymus gyvenimas buvo nuolatinių spėliojimų objektas, o artimiausi draugai žinojo apie jo polinkį į vyrus. Hughesas išgyveno sudėtingą dvilypumą: jis privalėjo išlikti priimtinas konservatyviai afroamerikiečių visuomenei, kurioje homoseksualumas buvo laikomas „baltųjų liga“ arba silpnumu, todėl savo tikruosius jausmus jis slėpė po santūraus, vienišo intelektualo kauke. Išlikę laiškai ir amžininkų liudijimai rodo, kad jis palaikė trumpalaikius, bet reikšmingus ryšius su vyrais kelionių metu, tačiau niekada neleido šiems santykiams tapti viešais.

L. Hughes

 

Šis tylus vidinis konfliktas ir ilgesys persmelkė jo poeziją bei prozą, kurioje vyriška draugystė ir brolybė dažnai įgyja gilesnį, juslingesnį atspalvį. Jo kūryboje, pavyzdžiui, eilėraščių rinkiniuose „Nuovargio bliuzas“ (The Weary Blues) ar poemoje „Montažas atidėtai svajonei“ (Montage of a Dream Deferred), už paprastų socialinės neteisybės temų dažnai slepiasi vienatvės ir nepasiekiamos meilės motyvai. Rašytojas meistriškai naudojo džiazo ir bliuzo ritmiką, kad užmaskuotų savo asmenines kančias, paversdamas jas kolektyviniu visos rasės skausmu. Hughesas mirė taip ir neišdrįsęs atvirai prabilti apie savo seksualumą, tačiau jo palikimas išlieka kaip tylus paminklas žmogui, kuris paaukojo asmeninę laimę dėl didingos misijos – suteikti balsą savo tautai.

 

8. Marcel Proust (1871–1922)

 

Marcelis Proustas savo gyvenimą praleido prabangiuose Paryžiaus salonuose, kur jo seksualinis dvilypumas tapo viena didžiausių jo gyvenimo ir kūrybos mįslių. Nors jis oficialiai nebuvo vedęs, Proustas nuolat sukinėjosi aukštuomenės damų aplinkoje, o jo motina jį spaudė laikytis tradicinių šeimos vertybių, kurias jis viešumoje uoliai imitavo. Tačiau už uždarų durų rašytojas puoselėjo aistringus, pavydo ir dramų kupinus santykius su vyrais, ypač su savo vairuotoju ir sekretoriumi Alfredu Agostinelli bei kompozitoriumi Reynaldo Hahnu. Išlikę intymūs laiškai atskleidžia Proustą kaip žmogų, kuris dėl savo polinkių jautė ne tik didžiulį malonumą, bet ir slegiančią kaltę bei nuolatinį nerimą, kad tiesa gali sugriauti jo prestižinį socialinį statusą.

M. Proust (sėdintis)

 

Ši užgniaužta aistra ir būtinybė maskuotis tapo pagrindine medžiaga jo monumentaliam septynių tomų ciklui „Prarasto laiko beieškant“ (À la recherche du temps perdu). Viename iš tomų, pavadintame „Sodoma ir Gomora“ (Sodome et Gomorrhe), jis bene pirmą kartą literatūroje taip plačiai ir analitiškai tyrinėjo homoseksualumo (kurį vadino „inversija“) reiškinį visuomenėje. Įdomu tai, kad savo paties meilės objektus romane jis dažnai „paversdavo“ moterimis – manoma, kad garsusis Albertinos personažas iš dalies yra įkvėptas jo meilės Agostinelliui. Proustas meistriškai aprašė pavydą, troškimą savintis ir socialines kaukes, kurias pats turėjo dėvėti iki pat mirties, o jo kūryba tapo giliausia žmogaus sielos anatomija, kurioje asmeninis seksualinis dvilypumas virto universalia tiesa apie meilės prigimtį.

 

9. Walt Whitman (1819–1892)

 

Waltas Whitmanas visą gyvenimą kūrė mitą apie save kaip apie idealų „amerikietišką vyrą“, broliškos meilės ir demokratinės laisvės pranašą, tačiau po šiuo monumentaliu įvaizdžiu slėpėsi sudėtingas seksualinis dvilypumas. Nors jis oficialiai niekada nebuvo vedęs, viešumoje jis dažnai kūrė istorijas apie savo tariamus romanus su moterimis ir netgi tvirtino turintis šešis nesantuokinius vaikus, kad nukreiptų dėmesį nuo skandalingų įtarimų dėl homoseksualumo. Whitmano asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susietas su paprastais darbininkais, autobusų vairuotojais ir kareiviais, kuriems jis puoselėjo itin gilius, jausmingus jausmus. Išlikę jo laiškai jaunam airiui Peteriui Doyle’ui atskleidžia švelnų, intymų ir beveik tėvišką-romantišką ryšį, kuris to meto konservatyvioje Amerikoje būtų buvęs visiškai nepriimtinas.

W. Whitman (iš kairės)

 

Ši užslėpta aistra tapo jo gyvybingiausios kūrybos šaltiniu, ypač pagrindiniame gyvenimo kūrinyje „Žolės lapai“ (Leaves of Grass). Eilėraščių cikle „Kalama“ (Calamus) poetas šlovino „vyrų meilę vienas kitam“ (vadinamąją adhesiveness), kurią jis laikė idealios demokratijos pagrindu. Kai britų kritikas Johnas Addingtonas Symondsas tiesiai paklausė Whitmano, ar šios eilės turi seksualinę potekstę, poetas paniškai išsigando ir griežtai tai paneigė, bijodamas socialinės izoliacijos ir cenzūros. Whitmanas išgyveno nuolatinę įtampą tarp noro skelbti universalią meilę ir būtinybės cenzūruoti savo paties geismą, todėl jo poezija tapo unikaliu metaforų rinkiniu, kuriame kūno jusliškumas ir dvasinė brolybė susilieja į vieną neišskiriamą visumą, palikdami skaitytojui teisę patiems rasti tiesą tarp eilučių.

 

10. E. M. Forster (1879–1970)

 

E. M. Forsteris didžiąją gyvenimo dalį praleido kaip santūrus britų intelektualas, kurio viešasis įvaizdis puikiai derėjo prie viduriniosios klasės padorumo standartų, tačiau už šios kaukės slėpėsi gilus seksualinis dvilypumas ir nuolatinė socialinės atskirties baimė. Nors jis niekada nebuvo vedęs, rašytojas palaikė itin artimą ryšį su savo motina, su kuria gyveno iki pat jos mirties, o tai kūrė saugaus, šeimyniško bakalauro iliuziją. Tikrąją emocinę ir fizinę pilnatvę jis patyrė tik vyresniame amžiuje, užmezgęs ilgalaikį, nors ir slaptą ryšį su policininku Bobu Buckinghamu. Šie santykiai buvo neįtikėtinai sudėtingi: Bobas buvo vedęs, o Forsteris tapo artimu šeimos draugu, finansiškai ir emociškai remiančiu abu sutuoktinius, taip sukurdamas keistą, bet jam saugią „šeimą“, kurioje jo seksualumas liko paslėptas po draugystės šydu.

E. M. Forster

 

Ši vidinė įtampa ir negalėjimas viešai pripažinti savo prigimties tapo pagrindine jėga, suformavusia tokius klasika tapusius kūrinius kaip „Kelias į Indiją“ (A Passage to India), „Kambarys su vaizdu“ (A Room with a View) bei „Hovards Endas“ (Howards End). Šiuose romanuose Forsteris meistriškai nagrinėjo socialinių klasių barjerus, nesugebėjimą užmegzti nuoširdaus ryšio ir „vidinės dykumos“ temas, kurios tiesiogiai atspindėjo jo paties izoliaciją. Tačiau drąsiausias jo pareiškimas buvo romanas „Morisas“ (Maurice) – kūrinys apie laimingą gėjų porą, kurį jis parašė dar 1913 metais, tačiau uždraudė publikuoti iki pat savo mirties, baimindamasis teisinio persekiojimo ir reputacijos žlugimo. Išlikę jo dienoraščiai atskleidžia žmogų, kuris jautėsi gyvenantis „paskolintą“ gyvenimą, o jo garsusis šūkis „Tik užmegzkite ryšį“ (Only connect) buvo ne tik literatūrinė idėja, bet ir asmeninis, skausmingas šauksmas žmogaus, kuriam visuomenė neleido iki galo susijungti su savo tikruoju „aš“.

 

11. John Cheever (1912–1982)

 

Johnas Cheeveris visą gyvenimą praleido meistriškai kurdamas tobulo Amerikos priemiesčio šeimos vyro įvaizdį, po kuriuo slėpėsi triuškinantis seksualinis dvilypumas ir nuolatinė neapykanta sau. Nors jis buvo vedęs Mary Winternitz ir susilaukė trijų vaikų, jų šeimyninis gyvenimas buvo persmelktas Cheeverio neištikimybės, nesibaigiančio alkoholio ir gilios depresijos. Rašytojas jautė nepaaiškinamą trauką vyrams, kurią visą laiką bandė užgniaužti arba paversti atsitiktiniais, trumpalaikiais nuotykiais, tačiau šie potyriai jam kėlė tik dar didesnę moralinę kančią. Išlikę jo asmeniniai dienoraščiai, kurie po mirties tapo literatūrine sensacija, atskleidžia kraujuojantį vidinį pasaulį: juose jis su žiauriu atvirumu aprašė savo geismą jauniems vyrams ir kartu giliausią pasibjaurėjimą šiuo geismu, kurį laikė savo dvasiniu žlugimu.

J. Cheever

 

Ši nuolatinė kova tarp fasadinio padorumo ir tamsių sielos užkaborių tapo pagrindine tema jo šedevruose, tokiuose kaip romanas „Vapšotų kronika“ (The Wapshot Chronicle) bei žymusis apsakymas „Plaukikas“ (The Swimmer). Cheeverio prozoje viduriniosios klasės gyvenimas vaizduojamas kaip švytintis, bet kartu trapus ir grėsmingas, kur už nupjautų vejų ir kokteilių vakarėlių slepiasi nepakeliamas ilgesys bei dvasinė tuštuma. Paskutiniais gyvenimo metais, ypač po sėkmingo gydymosi nuo alkoholizmo, jis tapo šiek tiek atviresnis savo prigimčiai ir užmezgė ryšį su mokiniu Maxu Zimmeriu, tačiau net ir tada jis neatsikratė „dvilypio agento“ jausmo. Cheeverio palikimas – tai tragiškas liudijimas apie žmogų, kuris tapo savo paties sukurto „amerikietiškos svajonės“ narvo įkaitu, o jo tikrasis balsas visu garsu suskambo tik tada, kai jo paties jau nebebuvo tarp gyvųjų.

 

12. Federico García Lorca (1898–1936)

 

Federico García Lorca visą gyvenimą praleido itin konservatyvioje ir katalikiškoje Ispanijos visuomenėje, kurioje jo seksualinis dvilypumas buvo ne tik asmeninė drama, bet ir nuolatinis pavojus gyvybei. Nors poetas niekada nebuvo vedęs, jis nuolat jautė šeimos ir aplinkos spaudimą laikytis tradicinio vyriškumo normų, todėl savo intymius ryšius su vyrais, ypač audringą ir kūrybiškai vaisingą draugystę su dailininku Salvadoru Dalí bei vėlesnę aistrą kritikui Rafaeliui Rodríguezui Rapúnui, turėjo slėpti po metaforų ir simbolių šydu. Išlikę laiškai Dalí atskleidžia gilų emocinį prisirišimą ir erotinę įtampą, kurią Lorca išgyveno kaip dvasinį pakilimą, tačiau kartu ir kaip kankinančią negalimybę iki galo atsiskleisti pasauliui, nuolat bijant pasmerkimo.

F. G. Lorca (dešinėje) su Salvadoru Dali

 

Šis užgniaužtas geismas ir mirties nuojauta tapo pagrindine jėga, suformavusia tokius dramos šedevrus kaip „Kruvinos vestuvės“ (Bodas de sangre), „Jerma“ (Yerma) bei „Bernardos Albos namai“ (La casa de Bernarda Alba). Šiuose kūriniuose Lorca vaizdavo moteris, įkalintas visuomenės konvencijų, garbės kodeksų ir nepasotinamos aistros gniaužtuose, taip subtiliai projektuodamas savo paties, kaip homoseksualaus vyro, izoliaciją ir dvasinį kalėjimą. Jo poezijos rinkinys „Tamsios meilės sonetai“ (Sonetos del amor oscuro), parašytas gyvenimo pabaigoje, yra bene atviriausias jo jausmų liudijimas, tačiau dėl cenzūros ir šeimos baimės jis buvo išspausdintas tik praėjus beveik pusei amžiaus po poeto mirties. Lorcos gyvenimas nutrūko tragiškai – prasidėjus Ispanijos pilietiniam karui, jis buvo sušaudytas frankistų, o jo seksualumas tapo vienu iš neoficialių kaltinimų, pavertusių jį amžinu kankiniu, kurio balsas tapo laisvės ir nuslopinto troškimo simboliu visame pasaulyje.

 

Šįkart tiek.

 

Maištinga Siela

Knyga: Mathias Enard "Kompasas"

Mathias Enard. „Kompasas“ – Baltos lankos: Vilnius, 2019. – 432 p.

Sveiki,

Šiemet, prieš Vilniaus knygų mugę, vienas laukiamų kūrinių buvo prancūzų rašytojo Mathias Enard (g. 1972) romanas Kompasas (pranc. Boussole), kuris 2015 metais pelnė prestižiškiausią prancūzų literatūros Goncourt‘ų premiją. Vis pagalvodavau po Vytauto Bikulčiaus Literatūroje ir mene publikuoto straipsnio apie kasmetinį prancūzų literatūros derlių, ar kokia leidykla neapsiims išversti būtent šį kūrinį. Kadangi knyga nelengva ir apimtis didelė, vis pamanydavau, kad tikriausiai niekas nesiims versti. Kai sužinojau, kad jos visgi ėmėsi mano viena mėgstamiausių vertėjų Violeta Tauragienė, vis neramiau ėmiau laukti. Strategiškai tokią knygą, žinoma, išmintingiausia paruošti prieš pat Vilniaus knygų mugę.

2017 metais knyga pateko ir į trumpąjį Man Booker Internacional sąrašą ir tikriausiai jeigu ne D. Grossmanas su kūriniu Užeina karta arklys į barą (šį taip pat gerą kūrinį turime išsileidę lietuviškai), manau, visai pelnytai šioji premija galėjo atitekti M. Enardui. Turėčiau padūsauti, kad apie tokį grandiozinį kūrinį kaip Kompasas galima kalbėti ištisas dienas ir į internetinę recenziją vargu ar įmanoma sutraukti esmingiausius kūrinyje esančius dalykus, bet beskaitydamas kaip niekad galvojau, kad kuo platesnė tema, tuo lengviau kondensuoti ją į recenziją – tai išskirtinai retas atvejis.

Istorija pasakoja apie mirtina liga sergantį muzikologą Francą, kuris būdamas vienišas užsirūko opijaus savo namuose Vienoje ir, kol veikia šis narkotikas, jis apmąsto savo gyvenimą, aistrą tyrinėti muziką ir literatūrą, apie keliones į Rytus ir, žinoma, savo meilę Sarą. Lyriškame pasakojime, kuris savo pasakojimo sodrumu ir technika primintų Marcel Proustą, M. Enard „šokinėja“ laiko erdvėje ir brėžia pačiais keisčiausiais ir paradoksaliausiais rakursais – dievaži, kaip pasakotojas-kompasas – vienoje plotmėje pagrindinio veikėjo prisiminimuose, kitoje – geografiniame, istoriniame ir kultūriniame žemėlapyje. Visa tai perteikta nepaprastai glaudžiai ir tankiai kondensuotame intelektualiame intervale.  

Nemanau, kad knygą gali paskaityti bet kuris, kadangi bent jau šiokių tokių žinių apie muziką ar literatūrą – nori to, ar ne – vis vien reikia turėti. Rašytojas puikiai išmano arabų kalbas, pats didelę dalį savo gyvenimo buvo paskyręs moksliniam darbui, todėl tos žinios, panašiai kaip K. Sabaliauskaitė berašydama Silva Rerum apie baroko epochą, jis panaudoja Kompase. Nuolat susidurdavau su žinių stygiumi, ypač kalbant apie Rytų kultūros asmenis, nes knygoje apstu istorinių asmenybių, susijusių su muzika, literatūra ir politika, tokiais atvejais užsimerkdavau kaip prieš istorijos vadovėlį ir pasitelkdavau fantaziją, tad tie gausingi vardai tiesiog tapdavo chrestomatiniais literatūriniais veikėjais – dar vienu įrankiu, perteikti orientalisto kaip ligos (ar gyvenimo būdo) būseną. Per laiko paradigmą, maišant rytų ir vakarų mentalitetą, bandoma aprėpti pasauliniame kontekste virsmo priežastis ir pasekmes ir tokiu būdu papasakoti Europos ir Artimųjų Rytų istoriją bei pagrindinio veikėjo gyvenimą.

Taip, kai kada tekstas tampa išskirtinai mokslinis, iš romanistinio kalbėjimo patoso pasakotojas lengvai persiorientuoja į eseistinio ir netgi sauso enciklopedinio kalbėjimo manieras, todėl pasakojimas toli gražu nėra tolygus. Kai kada suabejočiau, ar apskritai skaitau romaną, veikiau kokį mokslinį lyginamosios istorinį literatūros traktatą, tačiau itin didelių apibendrinimų autorius nedaro ir visada „išveda“ skaitytoją per tam tikrą žiūros tašką į filosofinį teksto lygmenį. Nejučia beskaitydamas imi pats diskutuoti ir suvokti rytų ir vakarų nesąmoningą priešinimą, kurį pamasina skirtinga istorinė patirtis, religiniai karai, buvusios imperijos ir pasauliniai karai... Toje tirštoje raizgalynėje pasakotojas per Sarą pateikia ne vieną kartą prieitą išvadą, kad Europa ir Artimieji Rytai nedalomi, nes abu turi bendrą kultūrinį substratą. Turi būti gana užkietėjusiu orientalistu, kaip Sara ir pagrindinis veikėjas Francas, kad tai suvoktum.

Mathias Enard

Kitą vertus tas mokslinis pasakotojo kalbėjimas nėra joks trūkumas, priešingai, tai tik dar viena spalva, kompaso rodyklė, kuri įsilydo į bendrą iš esmės lyrišką pasakojimą. Be to, Franco ir Saros meilės istorija, jų bendri pažinoti mokslininkai Teherano laikais, sukuria fiktyvųjį romano audinį, kuris persikloja su istoriniais faktais. Iš esmės knyga parašyta net keliais lygmenimis ir savo ambicijomis ir aprėptimi gali drąsiai lygiuotis, o kai kur net pranoksta, pavyzdžiui, katalonų rašytojo Jaume Cabre populiarų romaną Prisipažįstu, bet pastarasis kur kas labiau prieinamas masiniam skaitytojui, nei, tarkim, Kompasas.

Nebesigilinant į pasakotojo virsmą ir sąmonės srautą primenantį teksto minčių šuorus, viena iš pagrindinių turtingo teksto elementų yra ypatingas autoriaus gebėjimas lyriškai ir poetiškai perteikti mintį. Kai kurias vietas išparceliavus, galima sulipdyti gana grakščius ir įdomius atskirus eilėraščius, pavyzdžiui, man patikusiame epizode, kai Sara su Francu vaikšto po Monparnaso kapines Paryžiuje: „Teofilis Gotjė, geraširdžio Heinriko Heinės draugas, – kiek tolėliau, ir Maksimas Diu Kanas, lydėjęs Floberą į Egiptą, patyręs malonumą su Kučuk Hanim, ir didysis krikščionis Ernestas Renanas; tikriausiai naktimis tarp tų sielų vyksta daug slaptų ginčų ir gyvų pokalbių, perduodamų per klevų šaknis ir per žaltvyksles, – tylūs požeminiai koncertai, kuriuos lanko uoli velionių minia (p. 316).“

Tarp nuostabių įvairiabriaunių – filosofinių, kultūrinių, istorinių, sociologinių – pasakojimo pjūvių, vienas labiausiai asmeniškai žaviausių dalykų buvo gebėjimas perteikti keliautojo kaip visiško pamišėlio, bėgančio nuo savęs ir nuo praeities, būsenas. Kelionių alkis, tas įsivaizduojamas laukimas patirties, kuri neretai šiek tiek nuvilia nei pats pasirengimas, kai galvoje ir numanomi potyriai dar tik įvyks. „Smagu įsivaizduoti Sarą kaip jauną mergaitę visiškai žemiškame Paryžiaus 16-osios apygardos bute, svajojančią, gulinčią su knyga rankoje, akis įsmeigusią į lubas, įsivaizduojančią, kad išplaukia į Saigoną, – ką ji regėjo tomis keistomis valandomis, tame kambaryje, kur norėtum patekti kaip vilkolakis, kad nutūptum it kiras ar žuvėdra ant medinio lovos krašto, ant okeaninio lainerio turėklo vakarui jį sūpuojant tarp Adeno ir Ceilono? <...> ... o ką mes žinome apie keliones, kai mums tik septyniolika, – mėgstame jų garsą, žodžius, žemėlapius, o paskui visą gyvenimą mėginame surasti tikrovėje tas vaiko iliuzijas (p. 227)“.

Galima sakyti, kad visas romanas apie Rytus, bandant juos sulydyti su Vakarais, padaryti vientisą pasaulį, tačiau visą laiką tai pasakojama per europietišką mentalitetą. Ir visai nesvarbu, kad tai daro austras Francas, man, kaip lietuviui, iš esmės irgi europiečiui, kurie irgi labai skirtingi, irgi labai nacionalistiškai susiskaldę, bet vis tiek nesunku susitapatinti ir matyti iš vakarų pusės bendrą Rytų pasaulį. Juk šiaip ar taip, ką mes patys žinome apie Rytus? Tą patį, ką siūlo atlasai, travel TV kanalas, kelionių gidai, istorijos vadovėliai... Visa tai Kompasas, kuris veda prie to, kad Rytai yra ne tik geografinė zona, bet ir kiekvieno nusilenkimas Dievui ir kartu sau, tam tikra mąstymo ir net likimo forma. Sara iš esmės randa Rytuose naują egzistencijos raktą – budizmą, ji iškeliauja į tolimuosius Rytus – Kiniją, Indiją, Tibetą, o Francas tarsi lieka artimųjų ir viduriniųjų Rytų apakintas, toji patirtis (iš esmės meilės patirtis Rytuose), jį fiziškai ir dvasiškai palaužia. Rytai pavojingi Francui ir kartu tai lyg kelionių opijus, priklausomybė, kiekvieno iš mūsų (ne)pasirenkamas likimas.

Nepaprastas romanas, kuris visomis prasmėmis yra lėta meditacija, mąsli gyvenimo filosofija, paliekantis sunkiai nusakomą, bet tokį asmeninį prisilietimą prie reflektuoti gebančio skaitytojo, kad Kompasas iš esmės tampa kiekvienam iš mūsų tam tikru literatūriniu ir gyvenimišku testu. Be galo sodri, sudėtinga ir savojo skaitytojo belaukianti knyga, kurios galbūt visi ir neįveiks, o įveikusieji vis dar bandys supaisyti, ką įveikė – kaip aš dabar – visgi tai galinga literatūra, kurią galima laikyti šedevru. Nedaug tokių knygų mano kelyje pasitaiko, nors ir nebuvo lengva skaityti. Tai pakili ir mūsų egzistenciją bei suvokimą apie pasaulio raidą ir mūsų kiekvieno vietą tame pasaulyje apibendrinanti literatūra, kurią vertą bent kartą gyvenime perskaityti. Taip jau nutinka, kad pats likimas tokią knygą atsiunčia žmogui galbūt tik vieną vienintelį kartą gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Graham Swift "Motinų sekmadienis"

Graham Swift. „Motinų sekmadienis“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 128 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

„Na, tai kas gi vis dėlto yra tas tiesos sakymas? Jiems visada tenka paaiškinti net paaiškinimus! Bet kuris jos vertas rašytojas juos vadintų, viliotų, vestų sodo takeliu. Netgi tai, kad jus kur, nėra akivaizdu? Tai reiškia būti ištikimam pačiai gyvenimo esmei, tai reiškia bandyti pagauti, nors visada nesėkmingai, patį buvimo gyvam jausmą. Tai reiškia rasti kalbą. Ir tai reiškia būti ištikimam faktui, kuris juk peršasi savaime, kad daugelio dalykų gyvenime – ak, kur kas daugiau, nei mums atrodo, – nepavyks paaiškinti niekada (p. 126-127).“

Štai tokiomis skaitytoją į aklavietę nuvedančiomis eilutėmis ir baigiasi įstabus britų rašytojo Graham Swift (g. 1949) romanas Motinų sekmadienis (angl. Mothering Sunday), originalo kalba pasirodęs 2016 metais. Dar nebaigus skaityti kūrinio, jau galvoje sukosi sukurtas posakis: „ne romanas, o orgazmas“. Tokį begalinį malonumą patyriau skaitydamas šį juvelyrinį, kruopščiai parašytą romaną apie paskutinę 1924 m. kovo mėnesio sekmadienį, kada tradiciškai visoms tarnaitėms yra skiriamas laisvadienis, kad jos galėtų aplankyti savo motinas. Kažkas panašaus į mūsų mamos dieną gegužės mėnesį.

Pasakojimo centre iš įvairių laiko perspektyvų istoriją pasakojanti ir įvairiais pasakotojo balsais varijuojanti našlaitė tarnaitė Džeinė Ferčaild, kuri užmezgusi romaną su aristokratišku Polu Šeringemu nugyvena ilgą laisvadienį – slapta nuvažiuoja į jo namus, permiega ir grįžta namo, apmąstydama savo jausenas, būsenas, socialinę padėtį, įsivaizduodama ir perkurdama scenas...

Jau knygos viduryje, kai Polo išeina iš namų, jau tada galima nujausti visos šios istorijos tragediją, tačiau tai visgi neatėmė malonumo mėgautis autoriaus subtiliu pasakojimo stiliumi. Sakyčiau, G. Swift šis romanas parašytas veikiant senosios gerosios Marcel Proust literatūrinės mokyklos dėsniams – ilgi apmąstymai, ištisa vienos scenos gyvenimiškoji filosofija, įvairūs žiūros „kampai“ leidžia pasijusti „įmestam“ į lėtą gyvenimo tėkmę, apsimesti kartu su veikėjais, kad už kampo netyko jokia tragedija, o pasirūkimas lovoje su meilužiu primena Ievos ir Adomo popietę Rojuje. Žavesys kasdienybės subtilybėse.

G. Swift kūryba lyginama su Virginios Woolf ir tam tikrų stilistinių niuansų, netgi labai panašios problematikos išskleidimo technikos esama – vienos dienos įvykių perspektyvų visuma, leidžianti apmąstyti mūsų skubančio gyvenimo grožį. Gal todėl kiek romanas ir primena Ponią Delovėj, o tuo labiau tos pačios vertėjos Emilijos Ferdmanaitės verstą V. Woolf romaną Tarp veiksmų. Panašų pasakojimo ritmą galima justi ir Kazou Ishiguro Dienos likučiai arba – kiek netikėta – ispanų rašytojo Javier Marias romanuose Tokia blyški širdis ir Įsimylėjimai. Jeigu nors vieną iš jų skaitėte, tada žinote, apie ką aš kalbu, manau, Motinų sekmadienis jums taip pat patiks!

Rašytojas Graham Swift.

98 metus nugyvenusi rašytoja Džeinė senatviškai šmaikštauja. Ji duoda abstraktų interviu apie savo gyvenimą, ypač savo kilmę. Kaip per bėgančius dešimtmečius ji iš vaikiškos (berniokiškos) literatūros skaitytojos tapo žymia rašytoja? Jos pačios gyvenimas tarsi vienas didelis stebuklas ir viso to priežastis yra vienoje lemtingoje praeities dienoje, kurioje fokusuojasi didžioji dalis pasakojimo. Laiko šuoliai kaip bėgantis gyvenimas kuria tą sunkiai įvardijamą, bet tai, ką taip mėgstu subtiliojoje literatūroje – nostalgiją prabėgusiam gyvenimui. Be didesnių sentimentų, bet neprasdamas juslingumo ir kiek moteriško žvilgsnio – šiaip ar taip pagrindinė veikėja moteris, turinti savitą mąstymo formą, – pasakoja gyvą, apčiuopiamą ir kartu nuolat dėl laiko tėkmės nepagaunamą gyvenimo tikrovę.

Kaip M. Proustas ilgai knaisiojosi po atminties labirintus, taip. G. Swift sukuria įspūdį, kad nieko už tą kovo sekmadienio Džeinei nėra svarbesnio. Vėliau, jau kūrinio pabaigoje, štrichais „perbėgama“ per Džeinės vėlesnius įvykius kaip tos lemtingos dienos pasekmės trasą. Tai nuostabus vieno įvykio atoveiksmio gyvenimiškas peizažas, kokį tikriausiai mes kiekvienas turime – savo ypatingas dienas, kurios nulėmė tai, kas mes iš tikrųjų esame. Jeigu ne kovo sekmadienis, galbūt Džeinė ir būtų likusi tik jautri tarnaitė Džeinė ir niekada netapusi rašytoja – gyvenimas pilnas atsitiktinumų, kurių neįmanoma sveiku protu suvokti, jas galima priimti tik širdimi kaip likimo (Dievo?) duotybę. Štai paskutinioji romano pastraipa ir sako, kad didžioji dalis mūsų visų gyvenimo reiškinių tiesiog nepaaiškinami.

Nors romanas apie gyvenimo tėkmę, tačiau jame išryškėja kai kurie socialiniai laikmečio dalykai. Ypač luomo ypatybės. Aristokratas ilgus šešerius metus tąsosi su jauna tarnaite, kuri tik intymumo akimirką jaučiasi jam lygiavertė, tačiau visąlaik neužmiršta, kas ji tokia yra. Tam tikri tapatybių vaidmenys tampa kūrybiškos Džeinės mąstysenos akstinu, leidžiančiu į save žiūrėti kaip asmenybei, kuri gali savo laisva valia peržengti socialines ribas: „Ir, apskritai, ar ji tebėra tarnaitė, dryksodama štai šitaip jo lovoje? O jis ar šeimininkas? Tai buvo stebuklas, tobula nuogumo politika (p. 36)“. „O ką, jei našlaitės iš tiesų būtų vadinamos našlutėmis? O dangus būtų vadinamas žeme. O medis – narcizu. Ar tai pakeistų tikrąją daiktų prigimtį? Arba jų paslaptį? (p. 93)“.

Jausmų ir būsenų romanas, bandantis apčiuopti atmintyje nykstančius faktus, juos perrikiuoti laiko kintančioje perspektyvoje. Į tą ilgą ir įsimenamą kovo sekmadienį, motinų sekmadienį, vienaip žiūrės septyniasdešimtmetė ir kiek kitaip devyniasdešimtmetė Džeinė, nes laikas keičia praeities vertinimą. Galimas daiktas, G. Swiftas norėjo sukurti iš įvairių Džeinės perspektyvų „susiūtą“ atminties atlasą, kuris kaip atskiras kambarys, nuolat kinta pagal besikeičiančias XX amžiaus dešimtmečių epochas. Nuostabus romanas, kurį skaitydamas pajauti pačią aukščiausią beletristinės literatūros jėgą – pastangas pagauti nepagaunamą gyvenimo akimirkos reikšmę.

Jūsų Maištinga Siela