Ilgasis Booker Prize sąrašas 2021 / The Booker Prize 2021 longlist

Sveiki, skaitytojai,

Visai neseniai, liepos 27 dieną, buvo paskelbtas mano labai laukiamas The Booker Prize 2021 ilgasis knygų sąrašas. Šiais metais Booker literatūriniam apdovanojimui iš viso buvo pasiūlyti 158 kūriniai, išleistų Jungtinėje Karalystėje arba Airijoje tarp 2020 spalio 1 d. iki 2021 rugsėjo 30 d. anglų kalba. Tiek Internacional Booker, tiek klasikinis Booker man visada kelia smalsumą, kadangi dažniausiai būna įdomiausi skaitiniai, kuriuos mūsų lietuviškos leidyklos vis labiau suinteresuotos išversti į lietuvių kalbą. Kam darau šį įrašą? Ogi tam, kad būtų paskatinimas tiek leidykloms, tiek vertėjams pasidomėti pačia įdomiausia ir prestižiškiausia šių dienų grožine literatūra.

Kuo šiemet įdomus šis sąrašas? Kaip pažymi vertintojai 158 teiktų knygų sąraše būta pačių įvairiausių literatūrinių formų ir turinio knygų, tačiau Bookerio literatūros rengėjai pažymi, kad visgi laimėtojas turi visų pirma patikti patiems skaitytojams, nes eksperimentinės literatūros knyga dažniausiai netampa bestseleriu. Nugalėtojų knygos daugiau ar mažiau išlaiko universalumą, klasikinio pasakojimo formų rėmus, cituoju Delfi:

„Bukerio premiją turėtų pelnyti tokia knyga, kuri patinka žmonėms. Galite vadinti mane kiek senamadišku, tačiau nesu tikras, ar daugelis apsidžiaugtų, jei būtų išrinktas eksperimentinis, vien autorių ir keletą itin rafinuotų kritikų tenkinantis kūrinys. Turi laimėti tokia knyga, kurios puslapių skaitytojas tiesiog negalėtų nustoti vartyti“, – theguardian.com kalbėjo vienas komisijos narių R. Williamsas.

Visgi pastarųjų metų ilgieji Booker sąrašai vis labiau įsileidžia novatoriškų žanrų, pavyzdžiui, komiksus, fragmentinius eiliuotus pasakojimas, bet jie dažniausiai neperšoka į trumpąjį Booker sąrašą. Visgi siūlau pasižiūrėti, kokios temos šiemet dominuoja Bookerio sąraše ir kurios knygos galimai būtų skaitomos Lietuvoje ir įdomios (bent man).

ILGASIS THE 2021 BOOKER PRIZE SĄRAŠAS.

Anuk Arudpragasam „A Passage North“ (psl. 304).

Iš Šri Lankos kilusio rašytojo romanas „Pravažiavimas į šiaurę“ pasakoja apie pagrindinį veikėją Krišaną, kuris netikėtai gauna žinią, kad jo ligotos močiutės slaugytojas Rani mirė įkritęs į šulinį. Krišanas vyksta traukiniu į Šri Lankos šiaurę ir apmąsto savo santykį su gimine ir 30 metų trukusį Šri Lankos pilietinį karą, pro langą regi nuniokotą šalį... Anot kritikų, tai įspūdingi giliamintiški literatūriniai pasažai, kurie pasakoja apie žmogaus ir jo šalies santykį, o kartu tai literatūrinis paminklas tiems, kurie pražuvo šiame siaubingame kare.

Goodreads reitingas yra: 4.16 (74 balsai)

Sunku, pasakyti, ar tokia literatūra būtų paklausi Lietuvoje, tačiau knyga žada gurmanišką ir universalų pasakojimą. Įdomu, kokie tie pasažai ir pasakojimo stilius, nes nuo to priklausytų, ar knyga literatūriškai paveiki.

Rachel Cusk „Secound Place“ (p. 186)

Ne vieną gerai įvertintą romaną parašiusi kanadiečių rašytoja Rachel Cusk su „Antroji vieta“ pateko į ilgąjį sąrašą, o knyga yra viena iš trilogijos dalių. Knygoje pasakojama apie moterį, kuri pasikviečia į savo miestelį prie jūros garsų menininką. Tai vyro ir moterų santykių geometrinė analizė, kurioje susiduria skirtingi vyrų ir moterų stereotipai ir įsitikinimai. Menininkas leidžiasi į kelionę pas menkai pažįstamą moterį, kad galėtų pasižiūrėti, kokį jis geba sudaryti poveikį jos gyvenimui ir aplinkai. Knygoje subtiliai perteikiamas moters likimas ir vyro privilegija, geometriškai atskleidžiami vidiniai ir išoriniai moraliniai įsitikinimai ir jų pasireiškimas... Ir šie susikirtimai yra žmogaus sielos demonų žaidimas.

Goodreads reitingas yra: 3.90 (3070 balsai)

Laibai įdomu ir intriguoja. Man patinka tirštos istorijose, kuriose santykiai atskleidžiami, pavyzdžiui, kaip danų literatūroje „Spalio tylėjimas“. Vis laukiu, kada galėsiu kada nors perskaityti labai panašų romaną, tačiau dar nieko panašaus neaptikau. Kažkodėl įtariu, kad galbūt šis romanas būtų kažkuo panašus.

Damon Galgut „The Promise“ (p. 304)

Pietų Afrikos rašytojas Damon Galgut romanas „Pažadas“ kritikų apibūdinamas kaip „įtaigus, staigus ir tylus“ romanas, kuris pasakoja apie Pietų Afrikoje gyvenančią baltosios rasės šeimą. Vaikai sužino apie motinos laidotuves, į kurias atvyksta, tačiau apie šeimą nenori nieko girdėti, atžaloms šeimos reikalai yra atgrasūs, todėl jie šalti ir formalūs laidotuvėse. Po motinos mirties buvo pažadėtas namas ir žemės sklypas jų namų prižiūrėtojai Salomei, tačiau po motinos mirties atžalos pamiršta šį pažadą ir Salomė nieko negauna... Kartu tai istorija apie senąją baltųjų ir juodųjų Pietų Afrikoje buvusią santvarką ir atsinaujinusią politiką, kuri siekia lygybės tarp šių rasių. Visgi naujajai santvarkai įsitvirtinti reikėjo daugel dešimtmečių, per kuriuos duotas lygybės pažadas buvo arba pamirštas, arba tyčia ignoruojamas. Autorius derina intymius šeimos moralinius įsipareigojimus ir šalies sistemines klaidas.

Goodreads reitingas: 4.17 (404 balsų)

YouTube kanale užkietėję skaitytojai prognozuoja, jog „Pažadas“ yra potencialiausias Booker laimėtojas. Man asmeniškai Afrikos literatūra, nepriklausomai nuo to, kokios rasės žmogaus buvo parašytas, yra įdomi. O dar tokia sudėtinga moralės tema, manau, būti geras lietuviškas skaitymas.

Nathan Harris „The Sweetness of Water“

Amerikiečių rašytojas Nathan Harris neseniai debiutavo romanu „Saldusis vanduo“, kuriame nagrinėja amerikiečių juodaodžių išsilaisvinimą iš rasinės priespaudos epochą, kai po JAV Pilietinio karo du broliai Pretisas ir Landris, išsilaisvinę nuo vergijos ir tapę nepriklausomi, įsidarbina Džordžijos valstijoje esančiame baltaodžių ūkyje. Ūkio savininkai neseniai neteko vaiko ir manydami, kad priimdami nuskriaustuosius tuo pačiu kažin kaip atpirks ar bent jau numalšins širdgėlą, imasi to meto, jeigu taip galima sakyti, labdaringos veiklos. Broliai tikisi susitaupyti pinigų ir išvykti į Kanadą, kurioje jau seniai pabėgo jųjų motina. Tačiau tuo metu miestelyje, miške, vyksta dar dviejų priešingų konfederacijų su skirtingais įsitikinimais karinės pratybos, į kurias įsipainioja broliai, todėl netrukus miestelyje kyla sąmyšis, kurio numalšinimui lyderio poziciją imasi būtent to ūkio šeimininkė. Pastaroji iškelia bendruomenei seniai primirštas protėvių svajones apie vieningą žemę ir taikingus žmones. Bet ar pavyks naujoms vertybėms įsigalėti, kai žmonių tamsumas ir prietarai bei įsitikinimai trukdo?

Goodreads reitingas: 4.39 (2636 balai)

Manau, tokia apie Pilietinį karą XIX amžiuje ypač susisieja su nūdienos suskaldyta Lietuva. Šią knygą, įsivaizduoju, labai tiktų Šeimų maršo neapykantos akcijoms prieš LGBT ar imigrantų bangą. Nes tas „žinojimas“, kokie yra kitos socialinės terpės ar grupės žmonių blogi ketinimai, tiesiog užburia savo gyvulišku siauraprotiškumu, todėl tokie truputėlį kitame žemyne ir nutolusiame, bet analogiškame kontekste, atvejai labai leidžia pasižiūrėti į save iš šalies.

Kazuo Ishiguro „Klara and the Sun“

Jau tikriausiai knygų gurnamas nebereikia pristatyti Nobelio laureato Kazuo Ishiguro. Jo pirmasis romanas po Nobelio įvertinimo „Klara ir saulė“ buvo kuo puikiausiai įvertintas kritikų. Istorija gana nesudėtinga, bet, kaip suprantu, ji labai įtikinama ir aktuali. Istorija pasakojama iš dirbtinės Klaros pozicijos. Klara – vitrinoje laukiantis dirbtinis intelektas su dirbtiniu kūnu, ji stebi pro vitriną pasaulį ir jį apmąsto. Nemirtingumas ir trapumo suvokimas, bet esminis knygoje keliamas klausimas išlieka: ką reiškia mylėti?

Goodreads reitingas: 3.85 (69286 balai)

Manau, kad anksčiau ar vėliau šioji knyga tikrai pasirodys lietuviškai. Gal ji jau net verčiama. Paskutiniuoju metu su Ishiguro neišverstais kūriniais dirba „Baltų lankų“ leidykla. Iš trumpo aprašo man knyga šiek tiek dvelkia Samantos Schweblin „Stiklo akys“ idėjomis, bet galiu ir klysti.

Karen Jennings „An Island“ (p. 119)

Dar vienos Pietų Afrikos rašytojos, kilusios iš sostinės Keiptauno, romanas „Sala“, kuriame pasakojama istorija apie jauną vyruką, kuris nusprendžia mesti iššūkį jūrai. Galiausiai vyrukas atsiduria tam tikroje negyvenamoje saloje, kurioje jį atrandą vienintelis salos gyventojas Samuelis, salos švyturio prižiūrėtojas. Jiedu užmezga ryšį. Vyrukas Samueliui ima pasakoti apie pasikeitusį pasaulį, tačiau Samuelis vėlei prisimena karus, nesantaiką ir tą baimę, nuo kurios bėgo ir buvo ją užmiršęs. Skaitytojai šią knygą apibūdina kaip įtraukiančią, siaubingą ir nepamirštamą istoriją.

Goodreads reitingas: 3.82 (33 balsai)

Kol kas mažiausiai mane sudominusi knyga. Nežinau, aprašas neįtraukė, nieko nebeik neužsiminta apie rašymo pobūdį, bet gal ji ir ne šiaip sau Booker ilgajame sąraše?

Mary Lawson „A Town Colled Solace“

Garsi amerikiečių rašytoja Anne Tyler apie kanadiečių rašytoją veteranę Mary Lawson sakė, kad kiekviena jos knyga yra tikras stebuklas. Naujausiame romane „Miestas pavadinimu Paguoda“ pasakojama kaip tikrame trileryje: mažame miestelyje Paguoda dingsta septynmetė Klara, jos tėvai iš kailio neriasi jos visur ieškodami. Šalia jų neseniai pradėjo sukiotis Liamas, kuris atsikraustė į paveldėtą namą. Liamas jau kuris laikas maloniai pakalbindavo Klarą, kuri mėgo maitinti savo katę... Liamą taip pat slegia praeitis, jis įsikrausto į apšepusį namą, kurio šeimininkės nematė nuo penkerių metukų, Liamą gaubia šių namų istorija... Visais atžvilgiais čia galėtų būti plėtoja pedofilijos istorija, tačiau knygoje šie įvykiai kitokie, čia vaizduojama, kaip sugriautų gyvenimo žmonės tikisi iš gyvenimo paguodos ir vilties, jų istorijos persipina ir pasakojimas perteikia paraleliais vaikystės portretus, o vaikystės tyrinėjimai, persmelkti paguodos ir žmogiškųjų ryšių svarbumu.

Goodreads reitingas: 4.16 (2545 balsai)

Net nežinau, ką manyti apie šią knygą. Jeigu ji dvelkia melodramatiškumu, neskaityčiau, bet retsykiais iš to išplaukia netikėtai įspūdinga literatūra su skirtingomis perspektyvomis. Nemažas goodreads.com reitingas rodo, kad autorė turi ištisą būrį gerbėjų.

Patricia Lockwood „No One Is Talking About This“ (p. 210)

Ambicingu pavadinimu pavadintas 39 metų amerikiečių romanistės, poetės ir eseistės Patricios Lockwood knyga „Niekas nekalba apie tai“, kuriame pasakojama apie influencerę, kuri keliauja per pasaulį ir susitinka įvairiose šalyse su gerbėjais. Netrukus moteris, apsvaigusi nuo gerbėjų, kelionių, ima abejoti pačiu gyvenimu. Jai kyla daugybe klausimų nuo klimato kaitą ir apie jai nežinomus ir neįvardytus iškilius dabarties diktatorius, pasaulis rodos pertekęs visokiom problemom (dirbtinom ir nelabai), todėl veikėja neria toliau į gilumą ir bando atsieti tai, kas ji yra socialiniuose tinkluose ir kas yra tikrasis pasaulis, kuris gąsdina. „Ar mes pragare?“ klausia vienas iš knygos veikėjų. Galiausiai knygą ima papildyti susirūpinusios motinos laiškai apie dukters dvasinę savijautą ir atveria paauglių ir jaunuolių tapatybės susivokimo problemas nūdienos pasaulyje... Knyga parašyta netradiciškai, labai fragmentiškai, vietomis primena meditaciją, kelionę po žmogaus kasdienybę.

Goodreads reitingas: 3.72 (9232 balai)

Nuostabiai aktuali knyga, tačiau mane baugina pasirinkta knygos fabula ir fragmentiškumas. Ar būtina apie būties šiuolaikišką ar ateities pasaulį kalbėti itin fragmentuotais pseudonovarotiškomis literatūros formomis? Visgi knyga mane vilioja, manau, tikimybė didesnė, kad tokią knygą skaityčiau, nei neskaityčiau. 

Nadifa Mohamed „The Fortune Men“ (p. 372)

Iš Somalio Nadifa Mohamed į Didžiąją Britaniją atvyko, kai ji dar buvo mergytė, tačiau jos kilmė nesutrukdė tapti viena įdomiausių ir perspektyviausių britų rašytojų. Naujausias jos romanas „Likimo žmogus“ nukelia mus į Somalio pakrantę 1952-uosius, kur įsikūrusios žydų, indų, maltiečių, britų ir somaliečių šeimos. Tikra tautų mišrainė. Dėmesio centre – lošimo aistra kamuojamas Mahmudas, kuris pasižymi vikrumu, iškalbingumu ir yra nuolat ujamas žmonos už lošimą, nes jis itin prasiskolinęs. Galiausiai vietiniame rajone įvyksta parduotuvės savininko nužudymas ir Mahmudas suimamas kaip pagrindinis įtariamasis. Mahmudas yra įsitikinęs, kad jį tuoj paleis, nes jis tikrai nekaltas, tačiau atsiranda liudytojų, kurie tvirtina matę, kaip jis įeina į parduotuvę, tačiau Mahmudas vis tiek mano, kad jį tuoj paleis, tačiau vietos bendruomenė vis labiau linksta perpiešti jo biografiją ir Mahmudas nežino, kad pamažu teisėsauga, kuria jis neabejotinai tiki, jį patį tuoj sudoros... Tai knyga apie tikėjimą teisingumo sistema, kai iš tiesų ji neatstovauja teisingumui. Knygą kritikai apibūdina kaip žiaurumo ir poetikos derinį.

Goodreads reitingas: 3.81 (53 balai)

Sudominusi knyga, bet jeigu ji labiau detektyvinio pobūdžio, nemanau, kad ją skaityčiau. Iš aprašo supratau, kad ji nagrinėja paprasto patiklaus žmogaus santykį su teisėsauga, o tai visada įdomu. Viskas vėlgi priklauso nuo žanrų maišaties ir pasakojimo pobūdžio, gali būti, kad tai išties gera knyga.

Richard Powers „Bewilderment“ (p. 288)

Amerikiečių rašytojas Richard Powers naujausias romanas „Sutrikimas“ iškart pateko į aukščiausius knygų topus, įskaitant ir Booker Prize sąrašą. Naujausiame savo romane autorius pasakoja apie tėvą astrobiologą, kuris nagrinėja dangaus kūnus ir  jo devynmetį sūnų Robiną. Robinas keistas berniukas, kuris nuolat piešia nykstančių gyvūnų paveikslus ir jam gresia išmetimas iš trečios klasės, kadangi tvojo į veidą bendraklasiui. Akivaizdu, kad Robinas turi sutrikimą, dėl kurio tėvas stipriai išgyvena. Jis pradeda galvoti apie keistą novatorišką gydymą, kuris knygoje vadinamas „neuro grįžtamasis ryšys“. Pagal mirusios žmonos smegenų modelius taikomas berniukui gydymas, kuris turėtų sukontroliuoti jo agresiją...

Goodreads reitingas: 4.46 (54 balai)

Na, šį rašytoją esu jau skaitęs, jo „Medžių istorija“ išties buvo įspūdingai parašyta. Neseniai lietuviškai pasirodė jo romanas „Orfėjas“, kuris jau giriamas lietuvių skaitytojų, todėl beveik neabejoju, kad Alma littera imsis ir „Sutrikimo“, juolab, kad istorija išties provokuoja. Apie nuožmius tėvo ir sūnaus santykius, norą susigrąžinti ar sukurti tai, kas neįmanoma, pasitelkiant šiuolaikinio mokslo pranašystes išties vilioja mane patį laukti šios knygos.

Sunjeev Sahota „China Room“ (p. 256)

Indų kilmės britų rašytojas Sunjeev Sahota ir jo naujausias romanas „Kinų kambarys“ arba galbūt tiksliau verčiant „Porceliano kambarys“ iš tikrųjų nieko bendro su Kinija neturi. Tai dvi skirtingos ir viena kitą papildančios itin sodrios pasakojimo gijos. Viena istorija pasakoja įvykius apie 1929-uosius vykusias Indijos Pandžabo regione kaimo tuoktuves. Apie moterų priespaudą, santuoką, šeimos galią kontroliuoti jaunavedžius, luošinančias tradicijas. Kita istorija nukelia mus į 1999-uosius, kur pasakojama apie Indijon grįžusį emigrantą iš Britanijos į Pandžabos regiono kaimą, kur veikėjas susiduria su rasizmu, įsitikinimais ir pan. Dvi istorijos iš esmės pasakoja apie galios per primestas taisykles ir tradicijas valdymo žaidimus. Knyga savo „tirštumu“ lyginama su Salman Rushdie kūryba, o šią istoriją įkvėpė paties rašytojo giminės istorijos.

Goodreads reitingas: 3.87 (567 balai)

Vienu metu itin mėgau tokias indiškas istorijas, kurios dvelkia egzotika, veikėjų gausa, man sunkiai suvokiamomis tradicijomis. Esu didelis Salman Rushdie ir Arundhati Roy gerbėjas, o jeigu ir šio romanisto literatūra yra tokia pat giliamintė, manau, su malonumu ją perskaityčiau.

Maggie Shipstead „Great Circle“ (p. 608)

Amerikiečių rašytoja ir jos naujasis romanas „Puikusis ratas“ yra storiausia šio Booker Prize sąrašo knyga. Joje pasakojama itin ambicinga dvisluoksnė istorija. Istorija prasideda pasakojimu apie 1914-uosius, kai iš skęstančio laivo išgelbėjami du kūdikiai, kuriuos priglaudžia gyventi vienas iš Montanoje gyvenančių dėdžių. Po keturiolikos metų, vienas iš kūdikių Miriana kasdien kenčia aplinkinių patyčias dėl to, kas ji yra, o tai paskatina ją domėtis lakūnės profesija. Galiausiai ji susidraugauja su pasiturinčiu globėju, kuris finansuoja piloto mokymus ir ji įsigyja lėktuvą. Jos pasiryžimas apskristi visą pasaulį stebina visko mačiusius, tačiau didžiausias jos troškimas perskristi Šiaurės ir Pietų polius. Galiausiai Miriana skrisdama virš Antarktidos dingsta ir niekada nebeatsiranda... Po 100 metų apie ją statomas kino filmas, o pagrindinį vaidmenį atlieka Hadley, kuri išgyvena aktorės krizę. Ji – itin populiarių filmų aktorė, kuri nori nusimesti Holivudo šabloninį spindesį ir įrodyti, kad yra kur kas daugiau, nei vieno vaidmens atlikėja. Ji pasineria į Mirianos istoriją ir čia atsiranda tiek analogiškų pasikartojimų, kuriais skaitytojais gali žavėtis šioje dideliame daug ką aprėpiančiame kūrinyje.

Goodreads reitingas: 4.15 (6593 balai)

Taip! Šitos knygos norėčiau ir aš. Labai tikiuosi, kad tai ne koks pop romanas, o iš tikrųjų kruopšti ir jautri knyga, persipynusi pasikartojančių įvykių ratilais skirtingose epochose.

Francis Spufford „Light Perpetual“ (p. 336)

Britų rašytojo Francio Spuffordo romanas „Amžinoji šviesa“ nusakomas kaip itin gilus, jautrus ir gražus pasakojimas apie 5 vaikus, kurie galėjo gyventi, tačiau žuvo. Tai kelionė per XX amžių Londone, kuri realiai prasideda 1944 skurdokame Londono pietvakariniame regione, kur didelė minia sueina pasižiūrėti į naujus kaimynų aliuminius puodus. Tai buvo didelė retenybė, kadangi daugelis dalykų buvo išlydyti karo reikalams, todėl nauji aliuminiai puodai kėlė nuostabą. Netrukus atsitinka nelaimingas incidentas – gaisras, kuriame sudega penki vaikai. Toliau istorija plėtojama iš perspektyvos, kas galėjo nutikti su tais vaikais, jeigu jie būtų išgyvenę. Pasakotojas tęsia jų gyvenimas, bėga per XX amžių, pasakoja socialinę, seksualinę ir technologijų revoliuciją ir jų kontekste šių potencialiai galėjusių gyventi vaikų istorijas: kaip jie tuokiasi, skiriasi, vėl tuokiasi, kaip jų vaikų vaikai gyvena... Tai istorija nepavaldi mirčiai ir brėžia galimos realybės perspektyvas ir iškleidžia gyvenimo grožį.

Goodreads reitingas: 3.83 (977 balai)

Nuostabi knyga, galiu jau pasakyti, kad skaitant jos anotaciją jau ėmė piestu stotis gyvaplaukiai. Labai labai norėčiau, kad tokia istorija rastųsi ir lietuviškai. Daugelis ją spėjusių booker‘istų perskaityti prognozuoja, kad ji turėtų būtinai atsidurti trumpajame Booker Prize sąraše ir yra viena iš potencialiųjų knygų laimėti šį apdovanojimą.

Na, štai ir baigėsi visos 13 knygų. Labiausiai lietuviškai norėčiau skaityti Francis Spuffrdo „Light Perpetual“, Richard Powers „Bewilderment“, Maggie Shipstead „Great Circle“, Damon Galgut „The Promise“ ir Rachel Cusk „Secound Place“. O kokie jūsų pasirinkimai?

Kaip visada dalijuosi aistringo Booker Prize apžvalgininko Eric Karl Anderson komentarais apie visas 13 knygų ir jo spėjimus dėl laimėtojo.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kazuo Ishiguro "Plūduriuojančio pasaulio menininkas"

Kazuo Ishiguro. „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 224 p.

Sveiki, skaitytojai,  

Tikriausiai neįmanoma pradėti recenzijos be standartinių klišių – iškilmingo pristatymo, jog aptarsiu Nobelio laureato Kazuo Ishiguro (g. 1954) romaną Plūduriuojančio pasaulio menininkas (angl. An Artist of the Floating World), kuris buvo išleistas ankstyvuoju rašytojo kūrybos laikotarpiu 1986 metais ir susilaukė literatūros kritikų įvertinimo. Kol kas tai trečioji rašytojo knyga „prakalbusi“ lietuviškai. Iki tol turėjome Booker premija įvertintą Dienos likučiai bei Neleisk man išeiti, kurių ekranizacijos man labai patiko, o Dienos likučius laikau iki šiol nepranoktu autoriaus kūriniu.

Istorija poetišku pavadinimu pasakoja apie pirmuosius dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo, šalis, kaip žinia, pralaimėjo Amerikai. Dėmesio centre – senas menininkas, norintis ištekinti savo dvidešimt šešerių metų dukrą pagal senąsias japonų tradicijas; jis važinėja po miestą ir bando išsiaiškinti, ar kartais ne dėl jo praeities klaidų niekas nenori vesti jo dukros... Pasakotojas ir yra pats menininkas Masudžis Ono, kurio nepatvari atmintis nuolat įtraukia skaitytoją į jo praeities įvykius. Pasakotojas nors ir pasakoja apie jo asmeninį gyvenimą, iš tikrųjų jo atmintis kaip laiko kirmgrauža grąžina į Japonijos istorinius laikus ir ieško priežasčių ir pasekmių ryšio, kad galėtų paaiškinti ne tik savo dukters nesėkmę, bet ir savo asmeninio gyvenimo bei visos šalies raidą.

Nuo pat pradžių pasakotojas pasakoja apie save istoriją taip tarsi jis būtų naivumo įsikūnijimas. Daugelis dialogų pateikti taip tarsi veikėjai kalbėtų „tarp eilučių“, užuolankomis ir užuominomis, kurių prasmės tokios neaiškios, kad verčia mąstyti, ar tai kokia nors japonų bendravimo maniera, ar autoriaus mėginimas išgauti nepatvarumo būseną, atmosferą. Tekste apskritai daug tradicinės japonų kultūros bendravimo, požiūrio ir gyvensenos detalių, kurios veriasi tapybiškai per pasakotojo kalbos srautą, todėl tekstas atrodo kaip tapyba. Nemažai dėmesio skiriama praeities miesto ir gamtos ryšio peizažams, pasakotojas nuolat lygina kvartalus tarsi atmintyje rikiuotų besikeičiančio vaizdo paveikslėlius ir, aišku, pagal juos punktyrais brėžia Japoniją iki karo ir jau po karo.

Daug esminių problemų atskleidžiama romane, tačiau jie tokie prislopinti, išreikšti ir atskleisti subtiliai, kad tikrąjį mastą skaitytojas gali regėti tik įsivaizduodamas, panašiai kaip išsiliejusi akvarelė, kuri praranda savo spalvų intensyvumą. Didžiausia Ono problema yra nepakeliamas kaltės jausmas, su kuriuo jis susiduria smerkdamas save. Jis keliauja per atmintį, prisimena griežtas tapytojų mokyklas, mokytojus, kolegas ir visur regi smerkimą, kad jis atsiskyrė nuo tradicinės japonų tapybos ir pasirinko nacionalistinį meną.

Čia tikriausiai reiktų paaiškinti metaforą plūduriuojantis pasaulis. Tradicinėje japonų tapyboje menininkas yra atsietas nuo politikos, apčiuopiamumo, jo tapyba trokšta užfiksuoti laikinumo įspūdį, tai, ko nebebus vos tik patekės saulė, todėl ir jis visu kūnu ir siela gyvena nepatvariame, plūduriuojančiame pasaulyje. Toks menas buvo suvokiamas kaip ilgas tradicijų tęstinumas, o menininkai gerbiami kaip išskirtinė kasta, tačiau dėl skurdo šalyje ėmė kilti nacionalistinės idėjos, kurios labai smarkiai pakeitė japonų tradicinę meno sampratą. Manding, panašūs procesais vyko visur, kur tik įsigalėjo diktatūra, ypač mums, lietuviams, gerai žinoma, kaip į valdžią atėję bolševikai ir įgalinę komunistines pažiūras teigė, kad menas priklauso liaudžiai, kas, kaip žinia, išsigimė į tai, kad menas buvo vertingas tik toks, kuris šlovina naciją, o visa kita – nevertinga, smerktina, naikinama.

Kazuo Ishiguro

Pasakotojas Ono pasirenka nacionalistinį meną ir prisideda prie tautos identiteto iškėlimo, kas reiškia, kad Ono išduoda gilias tradicijas, mokytojo kultą ir prisideda prie „Naujosios Japonijos“ judėjimo, dėl ko iš dalies ir kilo karas su Amerika. Po daug metų Ono apmąsto šį pasikeitusį santykį ir Japonijos įvaizdį. Kas anuomet buvo patriotiškai įkvepiančio, tas Ono senatvės laikais tampa smerktina, todėl įsiplieskia kartų konfliktas. Ono žentas, priklausantis naujajai kartai, nesutaria su uošviu, o mažasis anūkas, regis, visa siela paniręs į amerikietiškos kultūros pasaulį – taigi vėl perversmas, vėl tautinė tapatybės išdavystė, kaip anuomet Ono, kai išdavė mokytoją, taip anūkas gręžiasi nuo jo ir perima amerikietiškos elgsenos modelius ir kultūrą.

Dialoguose nuolat slypi nutylėtos karo piktžaizdės: „Tie, kurie išsiuntė tokius kaip Kendži žūti ta narsia mirtimi, – kur jie dabar? Jie toliau sau gyvena, galima sakyti, lyg niekur nieko. Daugeliui net labiau sekasi negu anksčiau, taip gražiai elgiasi prie amerikiečių – tie patys, kurie mus atvedė į katastrofą (p. 63).“ Kur kas nepalyginamai aštriau apie laiko formuojamą žmogaus įsitikinimų ir išdavystės priešpriešą kalba Svetlana Aleksijevič savo dokumentinės prozos knygose, K. Ishiguro tai irgi kalba. Šio romano ašis yra pelnytos ir nepelnytos kaltės santykis, kurį prisiima pasakotojas. Galiausiai romano pabaigoje atsiveria kiek netikėtas santykis, kad visgi pats pasakotojas Ono save teisia labiau už politinius anų dienų pasirinkimus nei jo dukros, žentas ir jaunystės kolegos. Kartais susikurtos iliuzijos slegia mus pačius labiau nei apie mus iš tikrųjų galvoja aplinkiniai, todėl atrodo, kad autorius sukūrė unikalią literatūros raišką, kada sugebėjo pavaizduoti, kaip pats žmogus savo požiūrio pasirinkimais ir įtikėjimais geba save naikinti iš vidaus.

Kai Vokietija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, vokiečiai liko kalti visam likusiam gyvenimui. Netgi dabar dažnas vokietis bodisi savo senelių kartos poelgių ir jaučia kaltę prieš visą pasaulį. Panašiai ir Plūduriuojančio pasaulio menininko knygoje, kurioje atskiriamos dvi Japonijos. Kai po karo visi laužo patriotines nuostatas ir kreivai žiūri į bet kokį nacionalizmą, kas, žinoma, apskritai pakeitė Japoniją amžiams ir ji tapo atvira visam pasauliui. „Ir aš nė kiek neabejoju, kad jūsų nauja vadovybė – patys gabiausi vyrai. Bet sakyk, Taro, ar kartais nekelia rūpesčio tai, kad galbūt mes truputį per daug skubam sekti amerikiečiais? Aš pats pirmas sutikčiau, kad daugelis senųjų metodų dabar privalo būti amžiams išnaikinti, bet ar negalvoji, kad sykiu su prastais dalykais kartais metam lauk ir tai, kas gera? Iš tikrųjų dabar pasitaiko, kad Japonija jau atrodo kaip mažas vaikas, besimokantis iš nepažįstamojo suaugusiojo (p. 194)“.

Šioji K. Ishiguro knyga nėra aštri, nėra šokiruojanti. Ji veikiau apie plūduriuojantį laiką ir tų laikų pokyčiuose „besimaudantį“ Masudžį Ono, kuriam leista patirti labai sunkius ir sudėtingus išbandymus, kurie sietini su tapatybės išdavyste. Ono „nugyvena“ dvi Japonijas, pakeičia politines pažiūras, mato, kaip keičiasi pasaulis, kaip vieną dieną tai, kas laikoma garbinga, staiga tampa pragaištinga ir smerktina, o tai kuo tikėjai ir tikėjaisi staiga ima ir apsiverčia – tampa ydinga ir gėdinga. Kaip su tuo visu gyventi, kai viskas taip nepatvaru, kai vertybės keičiasi, kaip visa tai ištverti ir priimti tuos pokyčius savyje, išlaikant žmogiškumą. Kaip gyventi, kai, atrodo, visas pasaulis priešinasi ir yra pripildytas požiūrių priešpriešos? Apie tai yra šis subtilus, gan greitai perskaitomas, bet kartu labai sudėtingas romanas, po kurio lieka daug ką apmąstyti.

Jūsų Maištinga Siela

Naujos knygos mano namų bibliotekoje: K. Ishiguro, K. Vonnegut, W. Myśliwski, B. Atxaga

Sveiki,

Geroms knygoms visada atsiras vietos, pagalvojau, priimdamas dar šūsnį knygų, tačiau, žiūriu, kad nelabai beturiu, kur dėti jas. Greitai atsiras vietos trūkumas, todėl dalį jau tenka išparduoti, dalį nunešti į rūsį.

Kai buvau mažas, norėjau savos bibliotekos. Maždaug tokios, į kokią užeini mažuose miesteliuose – vos viena salė, kampe vaikų literatūra, didžioji dalis – grožinė suaugusiems.

Kaip nuspręsti knygos vertę? Gerai, kad dar yra pas mane abejotinų knygų, kurių neskaičiau arba skaičiau seniau nemokėdamas atsirinkti, kurios yra geros. Dabar knygų atsirinkimo prioritetai labai paprasti – leidyklos, autoriai, literatūrinės premijos ir, žinoma, vertėjų pavardės.

Nekantrauju perskaityti šią ketveriukę ir pasidalyti su jumis įspūdžiais.

Jūsų Maištinga Siela

"Baltos lankos" išleis Kazuo Ishiguro knygą "Plūduriuojančio pasaulio menininkas"

Sveiki,

Dalijuosi tikriausiai labiausiai laukiamiausia verstine knyga, kuri pasirodys per artimiausias savaites. Tai japonų rašytojo Kazuoou Ishiguro trečiasis romanas „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ lietuviškai. Iki tol turėjome itin skirtingus ir įvairių prestižinių apdovanojimų pelniusius kūrinius „Dienos likučiai“ bei „Neleisk man išeiti“ – abu kūriniai sulaukė stiprias ekranizacijas, abu jie parašyti pakankamai skirtingu, autoriaus nesikartojančia literatūrine maniera. Maždaug to paties tikiuosi ir iš būsimosios knygos. Na ir, žinoma, koks puikus knygos viršelis! Daugelis blogeriu dažnai dūsauja dėl knygos dizaino, aš retai tą užsimenu savose recenzijose, nes priklausau senajam skaitytojų sukirpimui, kad nereiktų spręsti apie knygą iš jos viršelio... Tačiau šįkart iš K. Ishiguro net aš labai daug tikiuosi!

Pridedu leidyklos skelbiamą anotaciją:

„Geriausi dalykai susideda iš nakties ir pranyksta rytui išaušus.“

1948-ųjų Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso karo metu bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, o vakarus leidžia su senais pažįstamais ištuštėjusiuose, žibintais apšviestuose baruose. Tačiau į idiliškai ramią Masudžio Ono senatvę vis skverbiasi prisiminimai. Jo atmintyje iškyla pranykęs anų dienų „plūduriuojantis pasaulis“, kupinas dekadentiškų malonumų ir daug žadančios ateities, ir tamsių laikų šešėliai, kai Masudžio Ono tapybą stipriai paveikia kylanti militarizmo ir nacionalizmo banga ir savo propagandinius paveikslus jis skiria judėjimui, Japoniją nuvedusiam į karą.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas" – jautrus ir išmintingas portretas, vaizduojantis sudėtingais laikais gyvenusio dailininko prieštaringą likimą, ir kartu pasakojimas apie meną, senosios ir naujosios tvarkos susidūrimą, kartų skirtumus, besikeičiančias vertybes ir susitaikymą su praeities klaidomis.

„Kupinas kuklios elegancijos.“

Sunday Times

„Švelnus ir paliečiantis.“

London Review of Books.

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“

Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Michael Cunningham "Tos valandos"

Michael Cunningham. „Tos valandos“ – Vilnius: Sofoklis, 2015. – 224 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Prieš kelerius metus teko dalyvauti atsitiktiniame facebooke rengtame konkurse, kuriame laimėjau amerikiečių rašytojo Michael Cunningham (g. 1952) knygą Tos valandos (angl. The Hours). Tiesą sakant, nelabai tikėjausi laimėti šios knygos, o laimėjęs tiesiog pasidėjau į lentyną, kur nekėliau keletą metų. Kodėl manęs nesudomino Pulitzerio premija įvertinta knyga? Iš esmės man gana sudėtinga adekvačiai mėgautis knyga, kai esu matęs tos knygos ekranizaciją. O ką jau kalbėti apie išties kokybišką Stephen Daldry ekranizaciją su Maryl Streep, Nicole Kidman ir Julianne Moore, kurių filmas išties matytas ne kartą ir kaskart padaro labai gerą įspūdį.

Štai praėjo keleri metai nuo to karto, kai knygą pasidėjau į lentyną. Neseniai pastebėjau didelę trauką senesniajai, bet dar neišmirusiai rimtų britų ir amerikiečių rašytojų kartai, kurių literatūrinė kalbėjimo būdas ir filosofija smelkia pasakojimą realizmu, kuris perauga be mistinių triukų į metafizinę erdvę ir suteikia progos patirti tiek pasakojimu, tiek knygos veikėjais visuminį tvarios ir amžinos literatūros vaizdinį šiuolaikiškai. Paskutiniu metu toks mano atrastas rašytojas buvo britas Graham Swift, nuo kurio atsispyręs nesuklydau sugrįžęs prie M. Cunninghamo knygos ir pats kaip skaitytojas „atsišviežinęs“, atitolęs nuo ekranizacijos ir pasiryžęs patirti absoliutų skaitymo malonumą.

Visgi beskaitant tam tikras filmo poveikis buvo mano fantazijai. Visgi ponią Braun įsivaizdavau kaip J. Moore, o ponią Delovėj kaip Meryl Streep ir nieko čia pernelyg daug nenukentėjau, tik viduje kirbėjo toji nuojauta, kad jeigu knyga būtų į rankas papuolusi anksčiau nei filmas, literatūrinis įspūdis būtų nepalyginamai stipresnis. Bet gana apie tą filmą...

Tos valandos sukurta iš trinarės pasakojimo struktūros, kurioms skirtos trys skirtingo laikmečio moterys: ponia Delovėj, gyvenanti dešimto dešimtmečio Amerikos didmiestyje, ponia Braun, gyvenanti pokarinėje Amerikoje ir bandanti įkūnyti tobulos žmonos įvaizdį bei pati Virginia Woolf, išgyvenanti savo didžiąją krizę, kuri, kaip žinote, baigiasi savižudybe. Antrasis knygos leidimo viršelis kaip tik ir vaizduoja Virginios Woolf portretą, užlieta vandeniu, – simboliška, nes garsi rašytoja nusižudė upėje, prisikrovusi kišenes akmenų. Tas, kas skaitė V. Woolf knygas, supras, kad autorius rašydamas apie ją ir paralelias moteris, naudoja tą patį psichologinio matmens grožinės literatūros rašymo būdą, kada iš vidinės veikėjos perspektyvos veržiasi kelių požiūrių srautai, kurie subtiliai kontrastuoja su realybe. Pavyzdžiui, tai, ką išgyvena trys moterys viduje, nebūtinai sutaps tų būsenų raiška realybės plotmėje, o tai puikus būdas atskleisti vidines moterų priešpriešas, vienatvę ir savivertės stokos būsenas. Tai giliamintis tekstas, kurioje subtilios detalės tampa per laiką ir erdvę nusidriekusiais visrakčiais, atveriančiais valandas, kurios sujungia panašūs veikėjų patyrimai.

Nors istorija trinarė, jos kompozicija sudėliota taip, kad turėtų bendrą idėjinį jungiantį kontekstą. Visos moterys gyvena tik vieną dieną, veikia pagal tam tikrus literatūrinius šablonus, kaip pavyzdžiui, ponia Braun mąsto apie Virginijos savižudybę, o ponia Delovėj apie pačią Delovėj iš seniai pačios Virginios Woolf parašytos knygos. Perėjimai iš skyrių dažnai būna paženklinti daiktiniais simboliais, pavyzdžiui, laikrodis, kuris fiksuoja kiekvienos moters kritinį tašką dienoje: ponia Braun pabėga į viešbutį; Woolf bando pabėgti traukiniu į Londoną; ponia Delovėj nuo savęs pačios, užkamšydama pobūvio organizavimu, tačiau visoms viltingoms dienos valandoms lemta žlugti. Subtiliausia, kad autoriui pavyko pritraukti mūsų pačių dienas prie tų lemtingų valandų, kada judėdami dienos ritmu kartais prieiname tokią valandą, kada atrodo, jog viską tuoj spjausi, prakeiksi ir pasuksi kita linkme – pabėgsi ir kur nors pradėsi viską iš naujo. Nesakykite, kiekvienam būna tokių valandų ir tos valandos ne pačios saldžiausios.

Rašytojas Michael Cunningham

„Mes renkamės pobūvius, paliekam šeimas ir gyvenam vieniši Kanadoje, kamuojamės rašydami knygas, kurios, nepaisant mūsų talento ir begalinių pastangų, nepaisant pačių didžiausių vilčių, nepakeičia pasaulio. Gyvenam savo gyvenimus, kažką darom, paskui miegam – visa tai taip paprasta ir kasdieniška. Kai kurie iššoka pro langą, nusiskandina ar prisiryja tablečių, kur kas daugiau miršta atsitiktinai, o daugelį mūsų – didžiąją daugumą – sugraužia kokia nors liga arba, jeigu pasiseka, pats laikas. Yra tik viena paguoda: viena kita valanda, kai mūsų gyvenimas, nepaisant visų negandų, netikėtai pražysta ir dovanoja mums viską, ko mes kada troškome, nors visi, išskyrus vaikus (ir gal netgi jie), žino, kad po šių valandų neišvengiamai ateis kitos, kur kas tamsesnės ir daug sunkesnės. Ir vis dėlto mes džiaugiamės miestu, rytu, mes viliamės, labiau už viską, turėti daugiau to paties. Vienas Dievas žino, kodėl mes taip mylime tai (p. 216-217).“

Tos valandos laikoma LGBT temos knyga. Kadangi pati Virginia Woolf buvo biseksuali, o rašytojas Michael Cunningham – gėjus, nesunku suvokti, kad kiekvienas veikėjas turi tam tikrą šio seksualumo pobūdžio. Pats rašytojas nemėgsta būti laikomas seksualinių mažumų rašytoju ir tenka sutikti, kad knygoje vyraujanti tema toli gražu nėra seksualinė tapatumo problema, tačiau veikėjams ji ypač svarbi. Labiausiai LGBT atsiskleidžia ponios Delovėj pasakojimo struktūroje – veikėja gyvena 18 metų su moterimi, jos aplinkoje pilna homoseksualų, minima ir devinto bei dešimto dešimtmečio visuotinė AIDS tragedija. Ypatingas žvilgsnis turėtų būti ir poniai Braun, kuri jaučia trauką moterims, tačiau jos troškimai tampa jai pačiai kančia, ji negali pakęsti savo vyro ir gyvena traumuojančioje saviapgaulėje, kuri veda ją iš proto. Galimas daiktas, kad Virginia Woolf taip pat turėjo panašią traumuojančią seksualinės tapatybės patirtį, nors jos inteligentiškoje aplinkoje netrūko žinančių apie jos simpatijas moterims... Autorius savitu žvilgsniu per XX amžiaus perspektyvą leidžia permąstyti seksualinio atsiskleidimo svarbą kaip dvasinės sveikatos ir harmonijos būseną, reikalingą kiekvienam individui.

Mąslų ir skanų skaitymo malonumą gomuryje paliekanti nedidukė knyga, kuri man priminė K. Ishiguro Dienos likučius. Tos valandos, kuriose žmogus staiga suvokia, kad nuo vieno jo lemtingo sprendimo gali pasikeisti visas gyvenimas, tačiau taip ir neaišku, kas stovi už mūsų ir suteikia tą apgaulę, kad galime nuspręsti – mirti arba gyventi, pabėgti ar likti aukos pozicijoje. Subtili knyga, aukštos prabos ir emocinio intelekto užtaiso kūrinys, kurį skaitai savo malonumui, žinodamas kiekvieną veikėjų vingį ir, netgi žinodamas, kuo viskas pasibaigs, vis tiek mėgaujiesi teksto giliaminte vaga.

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Graham Swift "Motinų sekmadienis"

Graham Swift. „Motinų sekmadienis“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 128 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

„Na, tai kas gi vis dėlto yra tas tiesos sakymas? Jiems visada tenka paaiškinti net paaiškinimus! Bet kuris jos vertas rašytojas juos vadintų, viliotų, vestų sodo takeliu. Netgi tai, kad jus kur, nėra akivaizdu? Tai reiškia būti ištikimam pačiai gyvenimo esmei, tai reiškia bandyti pagauti, nors visada nesėkmingai, patį buvimo gyvam jausmą. Tai reiškia rasti kalbą. Ir tai reiškia būti ištikimam faktui, kuris juk peršasi savaime, kad daugelio dalykų gyvenime – ak, kur kas daugiau, nei mums atrodo, – nepavyks paaiškinti niekada (p. 126-127).“

Štai tokiomis skaitytoją į aklavietę nuvedančiomis eilutėmis ir baigiasi įstabus britų rašytojo Graham Swift (g. 1949) romanas Motinų sekmadienis (angl. Mothering Sunday), originalo kalba pasirodęs 2016 metais. Dar nebaigus skaityti kūrinio, jau galvoje sukosi sukurtas posakis: „ne romanas, o orgazmas“. Tokį begalinį malonumą patyriau skaitydamas šį juvelyrinį, kruopščiai parašytą romaną apie paskutinę 1924 m. kovo mėnesio sekmadienį, kada tradiciškai visoms tarnaitėms yra skiriamas laisvadienis, kad jos galėtų aplankyti savo motinas. Kažkas panašaus į mūsų mamos dieną gegužės mėnesį.

Pasakojimo centre iš įvairių laiko perspektyvų istoriją pasakojanti ir įvairiais pasakotojo balsais varijuojanti našlaitė tarnaitė Džeinė Ferčaild, kuri užmezgusi romaną su aristokratišku Polu Šeringemu nugyvena ilgą laisvadienį – slapta nuvažiuoja į jo namus, permiega ir grįžta namo, apmąstydama savo jausenas, būsenas, socialinę padėtį, įsivaizduodama ir perkurdama scenas...

Jau knygos viduryje, kai Polo išeina iš namų, jau tada galima nujausti visos šios istorijos tragediją, tačiau tai visgi neatėmė malonumo mėgautis autoriaus subtiliu pasakojimo stiliumi. Sakyčiau, G. Swift šis romanas parašytas veikiant senosios gerosios Marcel Proust literatūrinės mokyklos dėsniams – ilgi apmąstymai, ištisa vienos scenos gyvenimiškoji filosofija, įvairūs žiūros „kampai“ leidžia pasijusti „įmestam“ į lėtą gyvenimo tėkmę, apsimesti kartu su veikėjais, kad už kampo netyko jokia tragedija, o pasirūkimas lovoje su meilužiu primena Ievos ir Adomo popietę Rojuje. Žavesys kasdienybės subtilybėse.

G. Swift kūryba lyginama su Virginios Woolf ir tam tikrų stilistinių niuansų, netgi labai panašios problematikos išskleidimo technikos esama – vienos dienos įvykių perspektyvų visuma, leidžianti apmąstyti mūsų skubančio gyvenimo grožį. Gal todėl kiek romanas ir primena Ponią Delovėj, o tuo labiau tos pačios vertėjos Emilijos Ferdmanaitės verstą V. Woolf romaną Tarp veiksmų. Panašų pasakojimo ritmą galima justi ir Kazou Ishiguro Dienos likučiai arba – kiek netikėta – ispanų rašytojo Javier Marias romanuose Tokia blyški širdis ir Įsimylėjimai. Jeigu nors vieną iš jų skaitėte, tada žinote, apie ką aš kalbu, manau, Motinų sekmadienis jums taip pat patiks!

Rašytojas Graham Swift.

98 metus nugyvenusi rašytoja Džeinė senatviškai šmaikštauja. Ji duoda abstraktų interviu apie savo gyvenimą, ypač savo kilmę. Kaip per bėgančius dešimtmečius ji iš vaikiškos (berniokiškos) literatūros skaitytojos tapo žymia rašytoja? Jos pačios gyvenimas tarsi vienas didelis stebuklas ir viso to priežastis yra vienoje lemtingoje praeities dienoje, kurioje fokusuojasi didžioji dalis pasakojimo. Laiko šuoliai kaip bėgantis gyvenimas kuria tą sunkiai įvardijamą, bet tai, ką taip mėgstu subtiliojoje literatūroje – nostalgiją prabėgusiam gyvenimui. Be didesnių sentimentų, bet neprasdamas juslingumo ir kiek moteriško žvilgsnio – šiaip ar taip pagrindinė veikėja moteris, turinti savitą mąstymo formą, – pasakoja gyvą, apčiuopiamą ir kartu nuolat dėl laiko tėkmės nepagaunamą gyvenimo tikrovę.

Kaip M. Proustas ilgai knaisiojosi po atminties labirintus, taip. G. Swift sukuria įspūdį, kad nieko už tą kovo sekmadienio Džeinei nėra svarbesnio. Vėliau, jau kūrinio pabaigoje, štrichais „perbėgama“ per Džeinės vėlesnius įvykius kaip tos lemtingos dienos pasekmės trasą. Tai nuostabus vieno įvykio atoveiksmio gyvenimiškas peizažas, kokį tikriausiai mes kiekvienas turime – savo ypatingas dienas, kurios nulėmė tai, kas mes iš tikrųjų esame. Jeigu ne kovo sekmadienis, galbūt Džeinė ir būtų likusi tik jautri tarnaitė Džeinė ir niekada netapusi rašytoja – gyvenimas pilnas atsitiktinumų, kurių neįmanoma sveiku protu suvokti, jas galima priimti tik širdimi kaip likimo (Dievo?) duotybę. Štai paskutinioji romano pastraipa ir sako, kad didžioji dalis mūsų visų gyvenimo reiškinių tiesiog nepaaiškinami.

Nors romanas apie gyvenimo tėkmę, tačiau jame išryškėja kai kurie socialiniai laikmečio dalykai. Ypač luomo ypatybės. Aristokratas ilgus šešerius metus tąsosi su jauna tarnaite, kuri tik intymumo akimirką jaučiasi jam lygiavertė, tačiau visąlaik neužmiršta, kas ji tokia yra. Tam tikri tapatybių vaidmenys tampa kūrybiškos Džeinės mąstysenos akstinu, leidžiančiu į save žiūrėti kaip asmenybei, kuri gali savo laisva valia peržengti socialines ribas: „Ir, apskritai, ar ji tebėra tarnaitė, dryksodama štai šitaip jo lovoje? O jis ar šeimininkas? Tai buvo stebuklas, tobula nuogumo politika (p. 36)“. „O ką, jei našlaitės iš tiesų būtų vadinamos našlutėmis? O dangus būtų vadinamas žeme. O medis – narcizu. Ar tai pakeistų tikrąją daiktų prigimtį? Arba jų paslaptį? (p. 93)“.

Jausmų ir būsenų romanas, bandantis apčiuopti atmintyje nykstančius faktus, juos perrikiuoti laiko kintančioje perspektyvoje. Į tą ilgą ir įsimenamą kovo sekmadienį, motinų sekmadienį, vienaip žiūrės septyniasdešimtmetė ir kiek kitaip devyniasdešimtmetė Džeinė, nes laikas keičia praeities vertinimą. Galimas daiktas, G. Swiftas norėjo sukurti iš įvairių Džeinės perspektyvų „susiūtą“ atminties atlasą, kuris kaip atskiras kambarys, nuolat kinta pagal besikeičiančias XX amžiaus dešimtmečių epochas. Nuostabus romanas, kurį skaitydamas pajauti pačią aukščiausią beletristinės literatūros jėgą – pastangas pagauti nepagaunamą gyvenimo akimirkos reikšmę.

Jūsų Maištinga Siela