Mirė vertėjas Gražvydas Kirvaitis (1939-2026)

 

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad, eidamas aštuoniasdešimt septintuosius metus, šių metų sausio 6 dieną mirė vertėjas, literatūros tyrinėtojas, pedagogas, Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos ambasadorių klubo narys Gražvydas Kirvaitis.

Gražvydas Kirvaitis gimė 1939 metų gegužės 31 dieną Vilkaviškio rajone, Rumokuose. Aukso medaliu baigė Vilniaus S. Nėries vidurinę mokyklą, 1957–1962 metais studijavo anglų kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Dirbo mokytoju, parašė anglų ir amerikiečių literatūros vadovėlius mokykloms su sustiprintu anglų kalbos mokymu. 1977 metais baigė Sankt Peterburgo universiteto doktorantūrą ir įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. 1968 metais pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Užsienio kalbų centre, 1976 metais tapo jo vedėju, nuo 1984 metų – docentu.

 

Dar studijų metais Gražvydas Kirvaitis pradėjo tyrinėti romano žanrą, savo disertacijoje nagrinėjo žymaus anglų rašytojo lordo Charleso Percy’io Snow romanų ciklą „Svetimi ir broliai“. Šis rašytojas pakvietė jaunąjį mokslininką į Didžiąją Britaniją; sovietiniai valdininkai ilgai svarstė, kol pagaliau lordo Snow atkaklumas nugalėjo ir Gražvydui Kirvaičiui buvo leista vykti konsultuotis disertacijos tema. Susipažinęs su parašyta disertacija, lordas Snow laiške Sankt Peterburgo universiteto mokslo tarybai rašė: „Man teko skaityti daugybę disertacijų apie savo kūrybą, parašytų įvairiose pasaulio šalyse. Viena ar dvi iš jų mane suglumino, daugelis buvo neblogos, o viena ar dvi, be abejo, geros. Mano nuomone, Kirvaičio disertacija yra geriausia iš visų. Turiu galvoje tai, kad jis supranta mano kūrybą taip, kaip aš pats norėčiau būti suprastas, o tokia laimė rašytojui retai kada pasitaiko.“

 

Gražvydas Kirvaitis – ir nepaprasto darbštumo vertėjas, į lietuvių kalbą išvertęs per trisdešimt romanų ir apysakų. Meistriškais Ray’aus Bradbury’io knygų vertimais („Marso kronikos“, „Pienių vynas“, „Sudie, vasara“) išpopuliarino šio rašytojo kūrybą Lietuvoje. Minėtini ir kiti Gražvydo Kirvaičio išversti mokslinės fantastikos klasikų kūriniai – Herberto George’o Wellso „Laiko mašina“ ir „Daktaro Moro sala“, Cliffordo D. Simako „Miestas“, taip pat plačiai žinoma Aldouso Huxley’aus distopija „Puikus naujas pasaulis“.

 

Įdomu tai, kad anais gūdžiais sovietiniais laikais, norėdamas kuo tiksliau išversti Ray’aus Bradbury’io kūrinį, Gražvydas Kirvaitis parašė jam laišką į Ameriką ant voko nurodydamas tik „Kalifornija, ponui Ray Bradbury“ – ir savo džiaugsmui gavo iš jo išsamų atsakymą su reikalingais paaiškinimais. Panašiai jis susirašinėjo ir su Šri Lankoje gyvenusiu Arthuru C. Clarke’u, versdamas jo mokslinės fantastikos šedevrą „2001 metų kosminė odisėja“, kurio lietuviškas vertimas pirmą kartą buvo išleistas dar 1974 metais. Gražvydo Kirvaičio vertimų kraitėje yra ir Michaelo Cunninghamo romanas apie Virginią Woolf „Tos valandos“, Jameso Fenimore’o Cooperio „Šnipas“, Anthony’io Burgesso „Šekspyras“, Rockwello Kento „Tyrai“, Williamo Somerseto Maughamo „Santuoka iš išskaičiavimo“.

 

Gražvydo Kirvaičio dėmesio teko ir vaikų literatūrai. Tarp jo verstų knygų vaikams – ir nepaprasto populiarumo sulaukusi Richardo Scarry’io paveikslėlių knyga „Ką žmonės dirba visą dieną“.  Šio vertėjo sudarytam ir išverstam anglų pasakų rinkiniui „Stebuklingas ragas“ net 90 tūkstančių egzempliorių neužteko, leidykla po poros metų turėjo išleisti dar 30 tūkstančių, bet ir tų greitai nebeliko. Pats Gražvydas Kirvaitis yra sakęs, kad anglų ir amerikiečių pasakas versti buvo nepaprastai sunku, todėl jis kruopščiai studijavęs Juozo Balčikonio, Dominyko Urbo ir kitų lietuvių vertimo metrų pasakų vertimus. Toks atsakingas požiūris į darbą, ypač į vertimus, jam buvo būdingas visą gyvenimą.

 

Gražvydas Kirvaitis puikiai išmanė anglakalbę literatūrą, Lietuvos žurnaluose ir almanachuose (ypač „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ 1–13 tomuose) paskelbė daugybę straipsnių apie anglų rašytojus, paliko mums daugybę publikacijų literatūros kritikos, kalbos, kalbų mokymo ir vertimo teorijos klausimais. Parašė literatūros vadovėlius „Anglų literatūra“ (1971, su kt.), „Amerikiečių literatūra“ (1992, su kt.), taip pat lietuvių kalbos  ir anglų-lietuvių kalbos žodynų vaikams. Iš anglų kalbos išvertė istorijos, ekonomikos, literatūros kritikos ir kitų leidinių, o „JAV istorijos apybraiža“ lig šiol tebėra išsamiausias šios rūšies veikalas lietuvių kalba. Taip pat išvertė nemažai tekstų į anglų kalbą („The Concise Encyclopedia of Lithuania Minor“, „The Lithuanian Academy of Sciences“ ir kt.).

 

Be vertimo ir rašymo, Gražvydas Kirvaitis užsiėmė ir kita Lietuvai reikalinga veikla. Iškart po Nepriklausomybės atkūrimo 1991 metais Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio pavedimu jis nuvyko į Londoną ir ten įkūrė Lietuvos informacijos centrą, važinėdamas po visą Angliją skaitė paskaitas apie padėtį Lietuvoje, kalbėjo per televiziją, lankėsi Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijoje ir parlamente. Už ypatingus nuopelnus garsinant Lietuvos vardą, puoselėjant ir plėtojant santykius tarp valstybių 2011 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija Gražvydą Kirvaitį apdovanojo Lietuvos diplomatijos žvaigžde.

 

Gražvydą Kirvaitį prisiminsime kaip aukščiausios prabos vertėją, kurio verstos knygos skaitytojų buvo labai laukiamos. Daugelis Gražvydo Kirvaičio išverstų garsių autorių knygų sulaukė kelių leidimų ir sovietmečiu, ir buvo perleistos XXI amžiuje. Šis vertėjas rinkosi tik pačius geriausius autorius ir talentingai išversdavo jų kūrybą. Ir nors paskutiniais savo gyvenimo metais Gražvydas Kirvaitis apgailestavo, kad žmonės atpranta skaityti, savo darbui liko ištikimas iki galo – vertė ir spausdino noveles žurnale „Metai“, tikėdamas, kad „ką žmogus sužino gero ir šviesaus, tai daugiausia iš talentingai parašytų knygų“.

 

Maištinga Siela

 

Apie Virginios Woolf apsakymą "Palikimas"

 

Sveiki,

 

Paprastai nieko nerašau apie atsitiktinius kūrinius, perskaitytus periodinėje spaudoje, bet šiandien darbe per pertrauką įveikiau Virginios Woolf apsakymą Palikimas, kuris buvo publikuotas leidinyje Literatūra ir menas (Nr. 3711) ir šį kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Gražvydas Kirvaitis. Perskaičiau ir nustėrau! Kaip talentingai ir gerai parašyta. Tai įprasta man manyti, kai skaitau Virginios Woolf kūrinius (paskutinis vertimas, kiek pamenu, buvo vienas paskutiniųjų autorės rankraščių Tarp veiksmų).

 

Palikime subtiliai pasakojama apie vyrą, kuris, palaidojęs žmoną, skaito paliktus jos dienoraščius, kurių žmona neleido jai gyvai esant skaityti. Kas pažįsta V. Woolf kūrybą ir asmenybę, tas žino, kad rašytoja nepakentė tiesmukaus literatūrinio sentimentalumo, todėl, kad to išvengtų kaip moteris rašytoja, ji įtvirtino modernios prozos manierą, rašymas tarsi sąmonės srautu, bet išlaikomi klasikinės prozos elementai. Esminis V. Woolf technikos elementas yra per buities detales byloti, ką mintija, jaučia ir vienas apie kitą mąsto veikėjai, bet mąsto ne šiaip sau dabarties kategorijoje, bet aprėpia biografines praeities plotmes, todėl dienoraščio rašymas Palikime vyrui sužadina ir atskleidžia visą žmonos psichofizinių veiksmų analizę, taigi atskleidžiama ir žmonos didžioji paslaptis.

 

Daug trumpų ir tikslių sakinių, veržlus, tapus, bet neskurdus stilius smelkiasi per kelis lygmenis ir pabaigoje suskamba tai, ką galima pavadinti klasikine lietuvių novele – trumpa proza, mažai įvykių, netikėta pabaiga. Nežinau, kodėl tai vadinama apsakymu, man iš ritmo ir stiliaus, ir literatūros kanonų akivaizdu, jog tai novelė, tačiau ne žanras čia svarbiausia, o literatūrinis juvelyrinis malonumas.

 

Gal bus „Džeikobo knyga“ išversta į lietuvių kalbą? Arba „Bangos“?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Michael Cunningham "Tos valandos"

Michael Cunningham. „Tos valandos“ – Vilnius: Sofoklis, 2015. – 224 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Prieš kelerius metus teko dalyvauti atsitiktiniame facebooke rengtame konkurse, kuriame laimėjau amerikiečių rašytojo Michael Cunningham (g. 1952) knygą Tos valandos (angl. The Hours). Tiesą sakant, nelabai tikėjausi laimėti šios knygos, o laimėjęs tiesiog pasidėjau į lentyną, kur nekėliau keletą metų. Kodėl manęs nesudomino Pulitzerio premija įvertinta knyga? Iš esmės man gana sudėtinga adekvačiai mėgautis knyga, kai esu matęs tos knygos ekranizaciją. O ką jau kalbėti apie išties kokybišką Stephen Daldry ekranizaciją su Maryl Streep, Nicole Kidman ir Julianne Moore, kurių filmas išties matytas ne kartą ir kaskart padaro labai gerą įspūdį.

Štai praėjo keleri metai nuo to karto, kai knygą pasidėjau į lentyną. Neseniai pastebėjau didelę trauką senesniajai, bet dar neišmirusiai rimtų britų ir amerikiečių rašytojų kartai, kurių literatūrinė kalbėjimo būdas ir filosofija smelkia pasakojimą realizmu, kuris perauga be mistinių triukų į metafizinę erdvę ir suteikia progos patirti tiek pasakojimu, tiek knygos veikėjais visuminį tvarios ir amžinos literatūros vaizdinį šiuolaikiškai. Paskutiniu metu toks mano atrastas rašytojas buvo britas Graham Swift, nuo kurio atsispyręs nesuklydau sugrįžęs prie M. Cunninghamo knygos ir pats kaip skaitytojas „atsišviežinęs“, atitolęs nuo ekranizacijos ir pasiryžęs patirti absoliutų skaitymo malonumą.

Visgi beskaitant tam tikras filmo poveikis buvo mano fantazijai. Visgi ponią Braun įsivaizdavau kaip J. Moore, o ponią Delovėj kaip Meryl Streep ir nieko čia pernelyg daug nenukentėjau, tik viduje kirbėjo toji nuojauta, kad jeigu knyga būtų į rankas papuolusi anksčiau nei filmas, literatūrinis įspūdis būtų nepalyginamai stipresnis. Bet gana apie tą filmą...

Tos valandos sukurta iš trinarės pasakojimo struktūros, kurioms skirtos trys skirtingo laikmečio moterys: ponia Delovėj, gyvenanti dešimto dešimtmečio Amerikos didmiestyje, ponia Braun, gyvenanti pokarinėje Amerikoje ir bandanti įkūnyti tobulos žmonos įvaizdį bei pati Virginia Woolf, išgyvenanti savo didžiąją krizę, kuri, kaip žinote, baigiasi savižudybe. Antrasis knygos leidimo viršelis kaip tik ir vaizduoja Virginios Woolf portretą, užlieta vandeniu, – simboliška, nes garsi rašytoja nusižudė upėje, prisikrovusi kišenes akmenų. Tas, kas skaitė V. Woolf knygas, supras, kad autorius rašydamas apie ją ir paralelias moteris, naudoja tą patį psichologinio matmens grožinės literatūros rašymo būdą, kada iš vidinės veikėjos perspektyvos veržiasi kelių požiūrių srautai, kurie subtiliai kontrastuoja su realybe. Pavyzdžiui, tai, ką išgyvena trys moterys viduje, nebūtinai sutaps tų būsenų raiška realybės plotmėje, o tai puikus būdas atskleisti vidines moterų priešpriešas, vienatvę ir savivertės stokos būsenas. Tai giliamintis tekstas, kurioje subtilios detalės tampa per laiką ir erdvę nusidriekusiais visrakčiais, atveriančiais valandas, kurios sujungia panašūs veikėjų patyrimai.

Nors istorija trinarė, jos kompozicija sudėliota taip, kad turėtų bendrą idėjinį jungiantį kontekstą. Visos moterys gyvena tik vieną dieną, veikia pagal tam tikrus literatūrinius šablonus, kaip pavyzdžiui, ponia Braun mąsto apie Virginijos savižudybę, o ponia Delovėj apie pačią Delovėj iš seniai pačios Virginios Woolf parašytos knygos. Perėjimai iš skyrių dažnai būna paženklinti daiktiniais simboliais, pavyzdžiui, laikrodis, kuris fiksuoja kiekvienos moters kritinį tašką dienoje: ponia Braun pabėga į viešbutį; Woolf bando pabėgti traukiniu į Londoną; ponia Delovėj nuo savęs pačios, užkamšydama pobūvio organizavimu, tačiau visoms viltingoms dienos valandoms lemta žlugti. Subtiliausia, kad autoriui pavyko pritraukti mūsų pačių dienas prie tų lemtingų valandų, kada judėdami dienos ritmu kartais prieiname tokią valandą, kada atrodo, jog viską tuoj spjausi, prakeiksi ir pasuksi kita linkme – pabėgsi ir kur nors pradėsi viską iš naujo. Nesakykite, kiekvienam būna tokių valandų ir tos valandos ne pačios saldžiausios.

Rašytojas Michael Cunningham

„Mes renkamės pobūvius, paliekam šeimas ir gyvenam vieniši Kanadoje, kamuojamės rašydami knygas, kurios, nepaisant mūsų talento ir begalinių pastangų, nepaisant pačių didžiausių vilčių, nepakeičia pasaulio. Gyvenam savo gyvenimus, kažką darom, paskui miegam – visa tai taip paprasta ir kasdieniška. Kai kurie iššoka pro langą, nusiskandina ar prisiryja tablečių, kur kas daugiau miršta atsitiktinai, o daugelį mūsų – didžiąją daugumą – sugraužia kokia nors liga arba, jeigu pasiseka, pats laikas. Yra tik viena paguoda: viena kita valanda, kai mūsų gyvenimas, nepaisant visų negandų, netikėtai pražysta ir dovanoja mums viską, ko mes kada troškome, nors visi, išskyrus vaikus (ir gal netgi jie), žino, kad po šių valandų neišvengiamai ateis kitos, kur kas tamsesnės ir daug sunkesnės. Ir vis dėlto mes džiaugiamės miestu, rytu, mes viliamės, labiau už viską, turėti daugiau to paties. Vienas Dievas žino, kodėl mes taip mylime tai (p. 216-217).“

Tos valandos laikoma LGBT temos knyga. Kadangi pati Virginia Woolf buvo biseksuali, o rašytojas Michael Cunningham – gėjus, nesunku suvokti, kad kiekvienas veikėjas turi tam tikrą šio seksualumo pobūdžio. Pats rašytojas nemėgsta būti laikomas seksualinių mažumų rašytoju ir tenka sutikti, kad knygoje vyraujanti tema toli gražu nėra seksualinė tapatumo problema, tačiau veikėjams ji ypač svarbi. Labiausiai LGBT atsiskleidžia ponios Delovėj pasakojimo struktūroje – veikėja gyvena 18 metų su moterimi, jos aplinkoje pilna homoseksualų, minima ir devinto bei dešimto dešimtmečio visuotinė AIDS tragedija. Ypatingas žvilgsnis turėtų būti ir poniai Braun, kuri jaučia trauką moterims, tačiau jos troškimai tampa jai pačiai kančia, ji negali pakęsti savo vyro ir gyvena traumuojančioje saviapgaulėje, kuri veda ją iš proto. Galimas daiktas, kad Virginia Woolf taip pat turėjo panašią traumuojančią seksualinės tapatybės patirtį, nors jos inteligentiškoje aplinkoje netrūko žinančių apie jos simpatijas moterims... Autorius savitu žvilgsniu per XX amžiaus perspektyvą leidžia permąstyti seksualinio atsiskleidimo svarbą kaip dvasinės sveikatos ir harmonijos būseną, reikalingą kiekvienam individui.

Mąslų ir skanų skaitymo malonumą gomuryje paliekanti nedidukė knyga, kuri man priminė K. Ishiguro Dienos likučius. Tos valandos, kuriose žmogus staiga suvokia, kad nuo vieno jo lemtingo sprendimo gali pasikeisti visas gyvenimas, tačiau taip ir neaišku, kas stovi už mūsų ir suteikia tą apgaulę, kad galime nuspręsti – mirti arba gyventi, pabėgti ar likti aukos pozicijoje. Subtili knyga, aukštos prabos ir emocinio intelekto užtaiso kūrinys, kurį skaitai savo malonumui, žinodamas kiekvieną veikėjų vingį ir, netgi žinodamas, kuo viskas pasibaigs, vis tiek mėgaujiesi teksto giliaminte vaga.

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Ray Bradbury "Pienių vynas"

Ray Bradbury. „Pienių vynas“. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 271 p.

Sveiki,

Kelinta jau šios knygos laida, kurią skaičiau? Klasika tapusi amerikiečių rašytojo Ray Bradbury (Rėjus Bredbėris) knyga Pienių vynas (angl. Dandelion Wine) sulaukė tiek laidų, kad iki šiol yra skaitoma mokinių ir suaugusiųjų. Pirmą kartą knyga anglų kalba pasirodė 1957 metais ir iki šiol tebėra „nemirtingos klasika“ literatūros dalimi. Nemažai „atgyvenusių“ idėjų literatūroje dabar skaitant Pienių vyną atrodo kaip dėmesio verti aspektai, ką iš dalies apleido šiuolaikinė universalioji literatūra, sutelkdama intensyvesnį dėmesį į siužeto vyksmą, nuotykinį perteklių, sumenkindama filosofinį pasakojimo svarbą.

Galbūt prasitarsiu, kad šią knygą perskaityti pastūmėjo jaunoji skaitytojų karta, kurią šią knygą apibūdino trumpai ir aiškiai: „nesąmonė“. Vyresnioji karta: „kokia nuostabi“. Kodėl knyga vertinama eklektiškai, nesunku nusakyti.

Pasakojimas apie dviejų brolių 1928-ųjų metų vasarą Ilinojaus valstijoje iš pažiūros neturi stipraus epinio pasakojimo. Daug iš pažiūros „išdrikusių“ istorijų, kurios mozaikos principu surėdo atokaus miestelio ne tik gamtovaizdį, bet kultūrinį, filosofinį kontekstą. Siužetas nėra intensyvus, veikiau primena pienių vyną, kurį kasdien vis kitokį reikia ragauti ir tatai permąstyti nugyventą dieną, nes tik permąstydami ir įvertindami dienų skaidrumą, mes ilgiau iš esmės „užkonservuojame“ potyrius atminties buteliuose.

Pasakojime yra ir tikrasis pienių vynas, kuris turi metaforinės simbolikos – Daglo ir Tomo šeima renka kasmet pienių žiedus ir iš jų daro vyną, kruopščiai numeruodami auksinį jų skystį, preparuodami iš esmės savo nuotykius. Šiandienos paaugliui kiek keista vyno simbolika, nes visų pirma, ji siejasi su alkoholio kultūra, o ne gurmaniškąja filosofija. Paaugliui skaitytojui tikriausiai sunkiai suvokiama, kam apskritai reikia apmąstyti patirtis, juos mistifikuoti, ieškoti prasmės, nes realybę greitai šiandien galima „užkimšti“ kompiuterine veikla, tačiau tai tik parodo, kokia išbadėjusi jaunojo skaitytojo siela, negalinti empatiškai įsijausti į 1928-ųjų vasarą, nes ji tiek diachroniškai, tiek fantastiškai nutolusi – laikai prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jūs juokaujate?

Būtent per literatūros kūrinio atsiradimo kontekstą yra galimybė „užsikabinti“ ir patirti šiaip jau tai, ką kiekvienas paauglys patiria vasarą – brandos ir gyvenimo prasmės suvokimo pokyčius, kurie formuoja asmenybę. Pirmą kartą Daglas, rašydamas į sąsiuvinį ilgąjį „pirmųjų kartų“ sąrašą, kuria vaikystės virsmų ir potyrių kaleidoskopą, kuris nuteikia skaitytoją itin pozityviai. Pozityvumo tonas išlaikomas nuo pradžios iki galo, nepaisant apie kokius dramatiškus įvykius kartais autorius pasakoja: ar tai būtų apie dauboje rastą Naktinio paliktą merginos lavoną, ar tai būtų apie atmintį prarandantį pulkininką, ar močiutę kulinarę, kuri pagamina nuostabiausius patiekalus, vadovaudamasi intuicija ir bet kokia logiška tvarka tampa tik chaoso pradžia.

Stipriausias R. Bradbury meninis „žiūros kampas“ – veikėjas Dagas, kuris susiduria itin skirtingų žmonių požiūriais, todėl jam tenka suvokti, kitaip sakant, įveikti amžiaus, statusų, skirtingų socialinių sluoksnių barjerą. Dagas – smalsus 11-12 metų berniukas, kuriam tik iš pirmo žvilgsnio rūpi nauji sportiniai bateliai, tačiau autoriui svarbu perteikti naujų batelių avėjimo potyrį ir pirmojo karto jausmą. Viena jautriausių ir geriausių scenų romano pabaigoje, kai Dagas kalbasi su seneliu prie pienių vyno butelių. Dagas nė negali įsivaizduoti, kad gyvenimas ir tam tikri gyvenime dalykai nublanksta, nuskaidrėja kaip vynas ir užsimiršta – jam kaip vaikui viskas atrodo svarbu ir senelis, užuot puolęs įrodinėti atminties nepatikimumą, pritaria vaikui iš tikrųjų „išskleisdamas“ visos knygos esmę – žmogaus yra tiek, kiek yra jam išsaugota atsiminimų. Ir šviesi, truputį melancholiška gaida – visos savo vaikystės, visų potyrių, kad ir kaip brangintume, neįmanoma jų išsaugoti, nes bėgantys metai juos „nudėvi“.

Rašytojas Ray Bradbury,

Būtent egzistencinis laiko (kaip vaikystės periodo) ir apskritai laiko branginimas tampa esminiu Pienių vyno filosofiniu pamatu, brėžiančiu jaukų ir kiek nostalgišką nuotaikų peizažą. Švelnus pasakotojo kalbėjimas mistifikuojamas neatsitiktinai ir turi ne vien estetinę funkciją, bet ir simboliką. Romano pradžioje Dagas Spoldingas su broliu ir tėvu keliauja į laukus ir Dagas laukia nežinomos jėgos, kuri lyg slėpininga dvasia slenka medžių viršūnėmis, žolynais ir tuoj užpuls veikėją tarsi metafizinis žvėris – ši meninė priemonė iš tikrųjų yra metaforą, tai suvokimo apie gyvenimo kaitos pokyčius turi ateiti pas Dagą. Jeigu jaunasis skaitytojas, skaitydamas vien šiuolaikišką nuotykių literatūrą yra stačiai įmestas tik į tiesioginio vaizdo ir potyrių vaizdavimą (kaip antai Haris Poteris, nors nieko prieš Harį neturiu – puikus kūrinys), tai, žinoma, jam kalbėti apie paauglio pasaulio suvokimo „atėjimą“ slėpiningu žvėries pavidalu yra misija neįmanoma, todėl nemaža paauglių skaitytojų tiesiog nurašo Pienių vyną kaip nepatrauklią knygą. Žinoma, tai skaitymo problemos ir jos neturėtų daryti įtakos bendrai knygos kokybei.

Grįžtant prie romano, užvertus paskutinį puslapį, ilgai galvojau, kada gi paskutinįkart skaičiau tokią pozityvią knygą, kuri neerzino savo dirbtiniais įvaizdžiais? Tiesą sakant, sužavėjo knygos universalumas ir slėpiningoji autoriaus poetika. Pavyzdžiui, šeimos moterys tranko seną armėnišką kilimą ir per kilimo dėmes kone miniatiūriniais fragmentais papasakojama, kas kokią giminėje paliko dėmę ir per, rodos, vien novelei būdingas subtilias detales papasakojama ištisa giminės socialinė ir kultūrinė padėtis. Romanuose paskutiniu metu buvau pasigedęs tokių gražių inkliuzų, kurie keltų tiesiog skaitomo gero teksto įspūdį ir kartu šildytų skaitytoją.

Autoriaus kalba taip pat yra viena stipriausių Pienių vyno sąrangos dalių – be jos idėjinis teksto lygmuo būtų prėskas ir „neskanus“. Poetizuota kalba iš esmės jungiama simboliais ir metaforomis, daug gamtos motyvų, kurie archaiškai brėžia žmogaus ir gamtos gaivalų (stichijų) ribą, bet ne tam, kad juos padarytų opoziciniais, bet kad vienas kitą papildytų. Retsykiais netgi atrodo, kad tekstas labiau pastoralinis, toks harmoningas ir jaukus, kad miestelio dramos tampa nebe tokios reikšmingos, netgi savotiškai „nuskausminamos“, suteikiant jiems atminties jau praėjusių vasarų potyrių įspūdį.

Ir išties, gerų dalykų yra Ray Bradbury romane Pienių vynas, bet tikriausiai svarbiausia, kas lieka po šio kūrinio – tai saulėtos trapios vaikystės įspūdis, kurį patyrė Dagas. Palieka naivus noras tikėti, kad Dagas iš tikrųjų išsaugojo šią vasarą tokią, kokią jis norėjo išsaugoti – su visomis mirtimis, gimimais, būrėja-lėle, močiutės pyragais, kvapais ir lengvais sportiniais bateliais, kad net laukiantys Antrojo pasaulinio karo baisumai nesutryps žmogaus vaikystės šviesos.

Jūsų Maištinga Siela