Sveiki,
Paprastai nieko nerašau apie
atsitiktinius kūrinius, perskaitytus periodinėje spaudoje, bet šiandien darbe
per pertrauką įveikiau Virginios Woolf apsakymą Palikimas,
kuris buvo publikuotas leidinyje Literatūra ir menas (Nr. 3711) ir šį
kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Gražvydas Kirvaitis. Perskaičiau ir nustėrau!
Kaip talentingai ir gerai parašyta. Tai įprasta man manyti, kai skaitau
Virginios Woolf kūrinius (paskutinis vertimas, kiek pamenu, buvo vienas
paskutiniųjų autorės rankraščių Tarp veiksmų).
Palikime subtiliai pasakojama
apie vyrą, kuris, palaidojęs žmoną, skaito paliktus jos dienoraščius, kurių
žmona neleido jai gyvai esant skaityti. Kas pažįsta V. Woolf kūrybą ir
asmenybę, tas žino, kad rašytoja nepakentė tiesmukaus literatūrinio
sentimentalumo, todėl, kad to išvengtų kaip moteris rašytoja, ji įtvirtino
modernios prozos manierą, rašymas tarsi sąmonės srautu, bet išlaikomi
klasikinės prozos elementai. Esminis V. Woolf technikos elementas yra per
buities detales byloti, ką mintija, jaučia ir vienas apie kitą mąsto veikėjai,
bet mąsto ne šiaip sau dabarties kategorijoje, bet aprėpia biografines
praeities plotmes, todėl dienoraščio rašymas Palikime vyrui sužadina ir
atskleidžia visą žmonos psichofizinių veiksmų analizę, taigi atskleidžiama ir
žmonos didžioji paslaptis.
Daug trumpų ir tikslių sakinių,
veržlus, tapus, bet neskurdus stilius smelkiasi per kelis lygmenis ir pabaigoje
suskamba tai, ką galima pavadinti klasikine lietuvių novele – trumpa proza,
mažai įvykių, netikėta pabaiga. Nežinau, kodėl tai vadinama apsakymu, man iš
ritmo ir stiliaus, ir literatūros kanonų akivaizdu, jog tai novelė, tačiau ne
žanras čia svarbiausia, o literatūrinis juvelyrinis malonumas.
Gal bus „Džeikobo knyga“ išversta
į lietuvių kalbą? Arba „Bangos“?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą