Filmas: "Kristina" / "Christine"

 Sveiki,

 

Režisierius Antonio Campus šiemet pristatė visai įdomų filmą „Velnias visada šalia“ (2020), kuris man labai patiko tiek tema, tiek kompozicija, tiek dėl aktorių kolektyvo, todėl nusprendžiau pasižiūrėti ir senesnį jo darbą pavardinimu „Kristina“ (angl. Christine) (2016). Šis biografinis filmas pasakoja apie 1974 metais tiesioginiame TV eteryje nusišovusią žinių reporterę ir vedėją Christine Chubbuck.

 

Filmas atspindi žiniasklaidos aštunto dešimtmečio pasakojimo ir darbo metodikos manierą. Populiari buitinių istorijų žurnalistė ir reporterė Christine serga depresija, ji kasdien iš visų jėgų stengiasi patenkinti savo menkavertiškumą, įrodyti, kad ji gali geriau ir daugiau, tačiau šalia atsiranda kasdien vis labiau prastėjantys reikalai – blogi santykiai su motina, stresas, gimdos skausmai, vienatvė, uždarumas... Kasdien vis blogėjantys reikalai veda Christine prie radikalių sprendimo būdų. Filme pasirodo aktorė Rebecca Hall, kuri sukuria gana įtaigų ir įsimenantį vaidmenį, o ir aštuntasis dešimtmetis, seksualinės revoliucijos apogėjus ir kabelinės televizijos sužydėjimo metas kelia tam tikrus dokumentinio kino įspūdžius.

 

Filmui iš esmės pavyko atskleisti Christine gyvenimo užkulisius, suprantami ir logiškai pateisinamos moters psichinės sveikatos sutrikimai, jos sprendimai. Žiūrėjau šį filmą ir galvojau: velnias, viskas gerai su šia juosta! Netgi labai gerai! Tačiau kodėl didžiąją filmo dalį žiūrėjau taip neįsitraukęs ir kiek nuobodžiaudamas? Manau, priežastis yra tiesiog filmo medžiaga. Iš biografinės Ameriką anuomet šokiravusios istorijos priskaldyti daug malkų, padaryti meninį produktą. Ir filmas, galima sakyti, pavyko, tačiau be to fakto, kad moteris priėjo liepto galą, nelabai filmas iš esmės be laikmečio atributų kažkuo išsiskiria. Tokie biografiniai filmai neturi platesnės idėjos plėtotės, štai kodėl „Velnias visada šalia“ buvo kur kas įdomesnis filmas, nes jis apėmė globalius dalykus, o depresijos apimta Christine – tokių kinuose ne vienas ir ne du – tiesiog nebeįtraukia kaip į keistą ir nepažinų pasaulį. Žinoma, tokių filmų reikia, reikia diachroninio ir istorinio kalbėjimo apie mūsų laikmetį ir praeitį, bet visgi pasibaigus filmui, kurio finalas tikrai vykęs, neapleido šioks toks tuštumos jausmas, kad filmas sukurtas dėl to, kad kurtų režisieriai.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela