Filmas: "Akloji zona" / "Blindsone"

Sveiki,

Scanoramoje rodytas aktorės ir režisierės Tuva Novothny debiutinis filmas „Akloji zona“ (novr. Blindsone) (2018), manau, daugeliui įstrigs atmintin dėl emocionalumo. Vienu nepertraukiamu kadru nufilmuotas pusantros valandos filmas savo technika galėtų varžytis nebent su vokiečių filmu „Mano vardas Viktorija“ (2015), tačiau pastarasis kur kas labiau netikėtas, nes kečiasi ne tik veikėjai, bet ir žanras, o štai „Akloji zona“ labiau sutelktas į vieną pagrindinį įvykį – mergaitė žudosi, o tėvams didžiulis šokas.

Iš tikrųjų pirmoji filmo pusė (iki tragedijos) buvo labai bauginanti. Atrodo, kad nieko nevyksta, atrodo, mergaitės iš po treniruotės šnekasi ir netrukus įvyks kažkas labai baisaus – apiplėšimas, išžaginimas, pagrobimas, o gal staigi avarija. Visgi režisierei rūpėjo ne tiek siužetas, ne tiek netikėti posūkiai (nors užtenka šiam filmui ir vieno), o būtent begalinis motinos skausmas. Motina važiuoja žiaukčiodama paskui greitąją, visos emocijos yra šoko būsenoje, todėl aktorė Pia Tjelta pasidarbavo kaip reikiant perteikdama psichofizinius elgsenos ypatumus. Ilgas nenutrūkstantis kadras iš žiūrovo reikalauja begalinio susikaupimo, kone ne mirksėjimo ir, žinoma, empatijos, susitapatinimo su tragedija, nes kitu atveju filmas atrodys kaip ištęsta begaline katastrofa su smulkmeniškomis kelių žmonių hiperbolizuotomis tragedijomis. O ką, neužtenka pasaulyje masinių katastrofų? – pasakytų koks nors cinikas. Tačiau susitapatinti gana lengva, nes aktorė jausminga, o tragedija, jeigu pagalvosime apie savo aplinkos žmones, taip pat paneria į šoko būseną, todėl žiūrovas yra veikiamas būtent katastrofos ir šoko būsenų rezonanso, o kas jam daugiau belieka...

Filmo emocijos ir vaizdavimas lyginamas su Muncho paveikslu „Klyksmas“ ekspresija. Būtent ekspresija ir yra šio filmo varomoji jėga. Kaip ir aktorė bei operatoriaus darbas. Kitą vertus šiame filme pasigedau tik esminio dalyko, kurio visada trokštu ir geidauju iš nekomercinio festivalinio filmo – pačios provokacijos, netikėtumo, filmo idėjos. Šiaip daugiau ar mažiau kituose filmuose jau matyta, pasakojimo technika ir ekspresija nebestebina, todėl filmui, atrodo, stinga ambicijos, o režisierė žaidžia jau patikrintomis dramos žanro kortomis. Pavyzdžiui, rusų režisieriaus A. Zviegincevo „Nemeilė“ veikia kur kas aštriau, įtaigiau, provokatyviau, nes per vaiko dingties tragediją atsiveria tokios tėvų ir visuomenės susvetimėjimo bedugnės, kad „Akloji zona“ atrodo kaip siauras takelis prieš greitkelį.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela