Filmas: "Grupė berniukų" / "The Boys in the Band"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Vienas naujausių „Netflix“ platformoje paskelbtų filmų yra „Grupė berniukų“ (angl. The Boys in the Band) (2020), kurį režisavo Joe Mantello, pastarasis su Ryan Murphy yra dirbęs prie tokių projektų kaip TV serialas „Holivudas“ (2020) ir „Normali širdis“ (2014) – visi darbai gerokai homoerotiški ir jame išdidintos ilgą laiką kine į užkulisius nustumtą homoseksualų tema ir problema. Na, paskutiniuoju dešimtmečiu homoseksualų tema tiek kine, tiek serialuose matoma vis ryškiau ir ryškiau, kai kas tai vadina tiesiog propaganda, kai kas – proveržiu, nes ne paslaptis, kad kino ir meno industrijoje dirbo ir dirba labai daug LGBT narių, bet tik šiomis dienomis per kiną jie gali liudyti savo jausmus ir patirtis. Visgi „Grupė berniukų“ nėra naujas projektas, tai William Friedkin 1970 metais pasirodžiusio filmo perdirbinys, o šiandien teatruose rodomi ir spektakliai su tais pačiais 2020 metų versijos aktoriais.

 

Filmas pastatytas pagal pjesę ir jis mus nukelia į 1968-uosius, kada būti homoseksualiu reiškė ne tik slapstytis, bet ir meluoti sau, savo žmonoms ir vyrams... Filmas prasideda pas vieną iš vyrukų, kuris organizuoja draugui gimtadienio šventę. Čia susirenka visi homoseksualai, plepa apie savo „vyriškus“ dalykėlius, kompleksuoja dėl plikės, didžiuojasi rūbais ir prisimena, kas su kuo ir kaip permiegojo. Įprastas seksualinės revoliucijos laikotarpio filmas, tačiau jis nepaprastas dėl LGBT tabu. Filmas, kuris iš dalies primena kai kuriuos prancūzo Francois Ozono filmus, iš tikrųjų perteikia atskiro izoliuoto pasaulio įspūdį, kuriame tarsi atskilusio nuo sociumo gėjų pasaulėlyje verda tos pačios žmogiškosios aistros, nusivylimai ir džiaugsmai. Ypatingame filmo finale galiausiai vienas veikėjas tiesiog girtas palūžta nuo savęs nekentimo, kurį jis iš vidaus susikūrė dėl to, kad visą gyvenimą labai norėjo patikti tėvams ir pasauliui, kitaip sakant, būti „normaliu“, tačiau jis to negalėjo pasirinkti. Didžiausia tragedija, kad tuose vyrukuose kunkuliuoja nusivylimo ir pykčio dėl savęs nepriėmimo kaip normalaus žmogaus pliūpsniai. Vienas pagrindinių veikėjų Michael (aktr. Jim Parsons) visą laiką nepaprastai piktas ir pagiežingas, žarsto aistringas kalbas, tačiau viduje jis itin pažeidžiamas.

 

Vieno vakaro, vieno lietingo vakaro ant Niujorko stogo septinto dešimtmečio pabaigoje hermetiškas tragikas vakarėlis atskleidžia ir šį tą apie heteroseksualius asmenis, kurie pasirėmę patriarchato valdžia ir tradiciniais vyriškumo įvaizdžiais, atstūmė ir nepriėmė tų berniukų, todėl jiems patiems tenka susikurti savo saugų pasaulį, jeigu ne pasaulį, tai bent laikiną to pasaulio iliuziją. Filmas kiek primena „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“, kuriame taip pat netrūksta išgertuvių, skaudinančių žaidimų, skambučių mylimiesiems tam, kad pagaliau veikėjai susprogtų iš vidaus ir pagaliau po visų tų engimų, nepripažinimų, nusivylimų atsiskleistų kažkas nepaprasto. Tačiau ar gali gėlė pražysti ryškiais purpuriniais žiedais, kai visą savo laiką buvo laistoma sieros rūgštimi? Apie tai ir yra šis, mano supratimu, geras ir vykęs liūdnokas filmas, kuriame tyčia sukviesti atvirai Holivude atsivėrę homoseksualūs aktoriai, kuriems šie vaidmenys buvo itin asmeniški ir jautrūs.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela