Sveiki,
Vienas garsiausių lenkų
režisierių K. Kieslowski garsus dėl daugelio priežasčių. Biblijos tezių
interpretavimas šiuolaikiniame kine yra vienas svarbiausių režisieriaus būdų
kalbėti apie dvasinį ir neapčiuopiamą žmogaus gyvenimą. Anuomet „Trys spalvos“ trilogija
padarė man labai didelį įspūdį, tad nusprendžiau nebeatidėlioti ir pasižiūrėti
pirmuoju už Lenkijos ribų nufilmuotu režisieriaus filmu „Dvigubas Veronikos
gyvenimas“ (pranc. La double vie de
Véronique) (1991).
Istorija pasakoja apie dvi
alternatyvias Veronikas. Viena iš jų gyvena Lenkijoje ir ji siekia sopraniško
dainavimo karjeros. Vieną dieną ji autobuse pamato savo antrininkę ir jai
atrodo, kad ji gyvenime nėra viena. Po kiek laiko mes stebime Prancūzijoje
gyvenančią Veroniką, kuri išgyvena panašius dalykus – meilę, seksą, karjeros
siekimą, tačiau priešingai nei toji lenkaitė, šioji jaučia, kad ji kažko
gyvenime neteko. Kieslowski iš esmės filme kuria veidrodinio „sielos dvynio“ istoriją,
kuriame labai žemiškais ir kartu tyrais bei erotiškais potėpiais perteikiama
egzistencinė vibracija ir pajautimas, kuris išeina iš racionalumo ribų. Šias
dvi moteris sujungia pasikartojančios buities detalės, kaip antai virvelės,
segtuvai, žiedai ir stiklo rutuliukai, per kuriuos pasaulis apsiverčia
vizualiai ir primena žmogaus sąmonės bangavimą.
Pažiūrėjęs filmą supratau
Veronikos dvilypumo ir interpretacijų galimybes. Juk iš vienos pusės Veronika galėjo
tik prisigalvoti ir suvaidinti apie kitame krašte ir kitomis aplinkybėmis savo
antrininkę vien tam, kad galėtų ištrūkti iš dabarties būsenų, todėl jai kaip
katalizatoriaus reikia išgalvotos antrininkės. Kitą vertus, tai galime suvokti
kaip režisieriaus norą pavaizduoti kolektyvinį sąmonės ir emocijos žmonių
sąryšį, tam tikrą bendrumo ilgesio idėją, nes visi gyvename atskirtyje, kartais
net nuo savęs paties, todėl jaučiame begalinį ilgesį ir norą susijungti su savo
nematoma puse. Visgi visumoje jaučiama mistifikacija, o siužetiškai filmas išdėstytas
ne taip intriguojančiai kaip „Trys spalvos“. Žinoma, didžiąją filmo dalį akių
nesinori nuleisti dėl aktorės Irene Jakob, kuri už šį vaidmenį pelnė ne tik „Cezarį“,
bet ir Auksinę palmės šakelę. Tai išties
jaunos aktorės puikus pasirodymas, ji intriguoja, kartu primena „Lolitą“ (kartu
kibirkščiuoja ir jautriu erotizmu, ir nekaltumu).
Kad ir koks iš pažiūros kitiems
atrodo filmas įdomus, man visgi kiek plokštokas pasirodė moterų asmeninis
gyvenimas – abi voliojasi ilgai lovoje su mylimaisiais, kalbasi buitinėmis
temomis, sprendžia vieną asmeninę problemą. Žinoma, filmo „sąsajos“ ir
mistifikacija ir yra stipriausioji filmo dalis, Kieslowskio pasaulis yra
savitai atpažįstamas, jis padarė nemenką poveikį kitiems nepriklausomo ir
europietiško kino pasauliams, o „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ be jokios
abejonės yra kultinis. Visgi jau mačius tiek kino, turinio atžvilgiu kiek
nuvylė.
Mano įvertinimas:
7/10
Kritikų vidurkis: 86/100
IMDb: 7.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą