Knyga: Graham Swift "Į dienos šviesą"

Graham Swift. „Į dienos šviesą“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – 296 p.

Sveiki, skaitytojai,

Pernai vienas didžiausių mano literatūrinių atradimų buvo britų rašytojo Graham Swift (g. 1949) kūryba. Po Motinos sekmadienis (2019, Baltos lankos) greitai perskaičiau Vandenų žemė (2009, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), o šį, paskutinį lietuviškai dar neskaitytą kūrinį tausojau, netgi turėjau įtarimų, kad tai prastokas rašytojo darbas, nes internete nėra beveik jokių platesnių įrašų apie šią kiek daugiau nei prieš 11 metų išleistą romaną pavadinimu Į dienos šviesą (angl. The Light of Day), kuri originalo kalba pasirodė 2003 metais ir pateko į ilgąjį Man Booker literatūros sąrašą. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Audronė Šolienė.

Istorija pasakoja apie senstelėjusį buvusį policininką Džordžą Vebą, kuris nušalintas nuo pareigų dirba privataus detektyvo darbą. Pasakojimas yra apie vieną jo gyvenimo dieną, tačiau per ją iš esmės atskleidžiamas visas jo gyvenimas. Tokį pasakojimo juvelyrinį būdą naudojo kitas garsus britų rašytojas Ian McEwan viename geriausių savo kūrinių Šeštadienis. Lėtas ir mąslus, asociacijomis ir nuotrupomis pasižymintis pasakojimas yra iš vienos pusės gana šabloniškas ir banalus, kadangi turime klasikinę žmogžudystės istoriją, kurioje viskas atskleidžiama nuo pat pradžių – moteris, isteriškai įsimylėjusi savo vyrą, nenori jo prarasti, todėl kreipiasi į detektyvą, kad šis padėtų sekti jos vyrą ir meilužę, karo pabėgėlę Kristiną iš Kroatijos. Ir be žmogžudystės, galima sakyti, daugiau nieko neįvyksta, nes pasakotojas, kuris ir yra tas pats detektyvas, prisimena savo vaikystę, tėvų laidotuves, analogišką klientės situaciją savo šeimos aplinkoje. Romanas, kuris turi iš esmės visus banaliausius pop romano siužetinius elementus, lyg ir turėtų būti pasmerktas dūlėti kokioje nors nepastebimoje knygų komiso sandėlio krūvoje, tačiau tas, kas žino, kaip rašo Graham Swift, – o rašo jis labai gerai – tas gali patvirtinti seną gerą tiesą, kad kartais nesvarbu, ką rašai, svarbiau – kaip rašai.

Romanas turi visus atbaidančius dalykus, kurių nemėgsta aštrių, dinamiškų, šokiruojančių ir populiariosios literatūros skaitytojai, kurie knygą vertina iš to, ar penki pirmieji puslapiai „užkabina“. Tokiems skaitytojams romanas gali pasirodyti „per lėtas“, „sukasi siužetas apie nieką“. Ką gi, kadangi skaitote ne šiaip romaną, o literatūriškai „svarke suvirintą“ tekstą, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas pasakojimo tonui ir poetiškai raiškai, tad nesitikėkite pataikavimo. Smagu, kad vertėjai Audronei Šolienei pavyko perteikti tą neskubaus pasakotojo išpažinties toną, kuris sudaro visos istorijos intymią atmosferą ir įspūdį, jog skaitytojas įsibrovė į vienišo vyro vidinį pasaulį, kuriame sueižėjusios sienos ir dvelkia baisia vienatve.

Pasakojimo technika – tai svarbiausias šios knygos privalumas. Koliažiniu principu sudurstyta istorija turi analogiškų situacijų žemėlapį, todėl nenuoseklumas tampa itin dideliu literatūriniu privalumu. Tarkim, Vebo istorija su padėjėja Rita ir kliente, kurią jis sužavi savo kulinariniais sugebėjimais, analogiškai lyginama su Napoleono III ir jos žmonos ištrėmimu. Istorinių įvykių ir asmeninio gyvenimo sugretinimas išryškina romano pagrindinę mintį: kas verčia mus pasirinkti ir priimti nelengvus gyvenimiškus sprendimus ir kiek tuose pasirinkimuose yra spontaniško aistringo pasirinkimo ir kiek šalto proto, apsaugančio mus nuo tragedijos?

Graham Swift

Autoriaus proza apskritai pasižymi niūriai perteikta nuotaika, jo literatūra gana gyvenimiška, egzistencialistinė. Į dienos šviesą, sakyčiau, būtų labiau panašus į Motinų sekmadienis variantą ir dėl stiliaus, ir dėl vienos dienos įvykių vaizdavimo perspektyvos. Geriausias jo romanas Vandenų žemė kur kas platesnio užmojo knyga, ji išskleidžia visuomenės pokyčių panoramą, neatsiejamą nuo britų kraštovaizdžio, epochų kaitos, todėl Į dienos šviesą atrodo kur kas paprastesnė, siauresnė knyga, tačiau toli gražu ne prasta, toli gražu.

Vienas paveikiausių romanų elementų yra autoriaus mokėjimas perteikti emocinį intelektą per pasakotojo toną. Analizuojant veikėjo biografiją, detektyvas atrodo kaip apšepęs, brutalus mačistas, bent tokį įspūdį turėtų susidaryti skaitytojas, tačiau visa jo kalbėsena liudija absoliučiai priešingus vyriško pasaulio elementus. Detektyvas ilgai svarsto apie gėlių parduotuvę, apie suolelį parke, kurį jis įrengė tėvų atminimui, nevengia kalbėti kulinarinėmis temomis ir save laiko puikiu virtuvės šefu, kur savo sugebėjimus demonstruoja  lesbietei dukrai. Tačiau jo nevaržo dukters prigimtis, kaip, atrodo, nevaržo pasaulio pokyčiai ir galimybė prarasti dar ir detektyvo reputaciją, prarasti vienintelę savo mylimąją Ritą, kuri, anot pasakotojo, ji netrukus ir paliks vienui vieną.

Viena įspūdingiausių aprašytų simbolinių scenų buvo apie miestelį, kurio niekaip pats negaliu ištarti (Čizlherstas!), kur žmonės patenka į tamsų urvą, slėpdamiesi nuo Antrojo pasaulinio karo lėktuvo atakų. 10 tūkstančių žmonių grįžta į urvus tarsi pirmykščiai žmonės ir slepiasi patys nuo savęs, nuo to, ką žmogus daro su pasauliu, kaip kad kiekvienas iš mūsų, kaip ir Džordžas Vebas, kuris turėtų pasikliauti logika, sveika nuovoka, vis vien nieko neišsaugo ir net nesistengia išsaugoti, todėl atrodo, kaip nuolat jis yra grimztantis į tamsą, į savo urvą ir apmaudą.

Labai trapus romanas, kurio grožis yra subtiliuose nutylėjimuose ir neišrašytuose pasakojimuose, kurie idėjiškai jungiasi į tylią istoriją, Dieve, tikrai ne žmogžudystės ar viską prarandančio pono Vebo istoriją, sakyčiau, jungiasi visa toji istorija į gyvenimo laikinumo ir pažinimo patyrimą: pažinti savo nuopuolį ir rasti tam pateisinimą, kad galėtum gyventi ramia sąžine, o tai tolygu kautis su savimi pačiu ir laimėti. Nepasižymėjau šįkart nė vienos citatos, nes viskas, ką paimčiau iš knygos, būtų ne tai, ką suvokiu, ir ne tai, ką autorius savo subtiliu pasakojimu sako, o sako jis viską už teksto, per jausmą, būseną, asociacijas, tai, ką sukelia šis puikus rašytojas yra literatūrinis katarsis, dėl kurio Graham Swift priimu į geriausių rašytojų panteoną.

P. S. Ir dar – išverskite daugiau šio rašytojo knygų į lietuvių kalbą, susimildami!

Jūsų Maištinga Siela

Graham Swift - tai ką būtina išversti į lietuvių kalbą: Motinų sekmadienis, Vandenų žemė, Į dienos šviesą

Sveiki,

Britų rašytojas Graham Swift (g. 1949) be jokios abejonės yra vienas iš didžiausių mano literatūrinių atradimų pernai. Šiandien turime tris romanus lietuviškai „Motinų sekmadienis“ (Baltos lankos), „Į dienos šviesą“ (Alma littera) ir „Vandenų žemė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Jau baiginėju skaityti šį nuostabų autorių ir netrukus paskelbsiu paskutinę „Į dienos šviesą“ recenziją, bet vis dar galvoju, kad galėtume šį puikų gurmaniškos kokybės autorių išsiversti į lietuvių kalbą. Visų pirma, labai trūksta Booker premija įvertinto jo romano „Last Odres“, už kurį 1996 metais autorius pelnė Booker premiją. Taip pat šiemet pasirodys jo naujausias romanas „Here We are“, kuris tikriausiai daug ką žada užkietėjusiems rašytojo gerbėjams.

Šis įrašas ne šiaip sau, o tiems, kurie ieško itin aukštos, subtilios literatūros, kur forma, literatūrinis skonis, trapumas eina išvien lėtoje pasakojimo eigoje. Galgi atsiras iš vertėjų, kas ryšis išversti dar jo knygų?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Graham Swift "Vandenų žemė"

Graham Swift. „Vandenų žemė“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 368 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Nors didžiąją dalį skaitinių skiriu būtent pačioms naujausioms knygoms, tačiau būna ir tokių knygų, kurios kaip perkūnas iš giedro dangaus ima ir pačios įkrenta į rankas. Panašiai nutiko perskaičius šiemet išleistą Graham Swift romaną Motinų sekmadienis, kuri niekaip neišėjo man iš galvos, tad ėmiau ieškoti, ką mes dar turime šio puikaus britų autoriaus išleisto lietuviškai. Ir štai aptikau paties Laimanto Jonušio prieš dešimtmetį išverstą romaną Vandenų žemė (angl. Waterland), kuris originalo kalba pirmąkart pasirodė 1983 metais ir yra įtrauktas net į britų mokyklinę programą.

Perskaitęs Vandenų žemę, supratau, kad netikėtai atradau dar vieną metų autorių. Kartais taip būna, kad perskaitai knygą ir supranti, kokia ji gera, puiki, unikali, tačiau nekirba net mintis pasižvalgyti kažko iš to paties autoriaus. Retesnėmis progomis knyga pažadina itin didelį smalsumą. Tokių autorių kūriniai sako: ieškok netoli, o toje pačioje rašytojo kūrybos vagoje ir tu surasti literatūrinę tiesą ir absoliutų skaitymo malonumą. Taip atradau tokius kultinius autorius kaip J. M. Coetzee, Salman Rushdie, G. M. Marquez, Margaret Atwood ir kt. Nuo šiol prie šio sąrašo priskiriu ir Graham Swift.

Vandenų žemė man asmeniškai yra knyga šedevras. Visiškai nepiktnaudžiauju savo vertinimu, kadangi daug tokių epitetų knygoms negaliu priskirti, tačiau Vandenų žemė išties ypatingas kūrinys. Romanas lyginamas su prancūzų rašytojo Philippe Claudel Pilkosios sielos. Tam tikrų pasakojimo manieros panašumų yra, įtariu, kad Pilkosios sielos apskritai labiau „prieinamas“ skaitytojui, kadangi pasakojimo tonusas lengvesnis, o ir struktūra nėra tokia sudėtinga, kokia Vandenų žemė.

Istorija pasakoja apie Didžiojoje Britanijoje esančią rytuose lygumą, kurioje žmonės nuo seno „atsiėminėjo“ sausumą iš vandenų ir dirbo, gyveno, mylėjo ir konfliktavo. Pagrindinis veikėjas istorijos mokytojas daugiabriaunę savo kelių kartų giminės istoriją pasakoja savo mokiniams. Per savo giminės patirtis jis mokiniams pateikia dalines teorines išvadas apie žmogaus gyvenimo laukinę prigimtį.  Charakteriuose, veikėjų veiksmuose skendinti išmintis suteikia teksto prasmei gylio ir sudaro atspindžio efektą – tai pasakojimas pačiame pasakojime.

Iš tikrųjų mėgstu G. Swiftą už jo mokėjimą rafinuotai valdyti pasakojimą, tokia ypatingai mąslia ir kiek lėtoka pasakojimo vystymo strategija. Jo pasakojimas pasižymi filosofija, neatsiejama nuo žmogaus vaizdavimo buitiškojoje tėkmėje, kurioje išryškinami vertybiniai aspektai, tam tikri įsitikinimų prieštaravimai. Kaip ir Motinų sekmadienyje, taip ir šiame romane, autorius kuria subtilią įtampos augimo įspūdį, tarsi per ploną ledą instinktyviai veda prie numanomos tragedijos ir tikriausiai nesumeluosiu pasakydamas, kad pats vedimas, pasakojimo ritmas yra kur kas įdomesnis už pačios tragedijos atskleidimą.

Sujungdamas detektyvinę istoriją apie berniuko mirtį vandenyse, šeimos kraujomaišos tragediją ir itin įtikinamai perteikdamas vandenų bei vietos žmonių savitos kultūros paženklintą mentalinę ir pasaulėvokos atmosferą, G. Swift sukuria tankų ir mąslų epinį pasakojimą. Kas įdomiausia, neapsiribodamas natūralistiniais vaizdiniais, autorius švelniai, kaip poringėse, mistifikuoja. Tai nėra grynasis magiškasis realizmas, veikiau tai (vėlgi kaip ir Motinų sekmadienyje), autorius čiuopia neapčiuopiamą atminties veikimo mechanizmą, kuris iš esmės pas žmones linkęs iškreipti praeities įvykius.

Iš darbo atleidžiamas istorijos mokytojas vietoj Prancūzijos revoliucijos dėsto savo giminės evoliucijos istoriją, primenančią išpažinties istoriją, tačiau neatitinkančią bendrąją mokymo programą. Tai naujojo mokymo metodika – mes negalime daugiau pasakyti apie Prancūzijos revoliuciją, nei mums pasakė apie ją vadovėliai, kadangi neturime empirinio pagrindo, o štai mokytojas pasakoja autentišką patirtį ir galiausiai filosofiškai veda prie tų pačių, kaip ir revoliucijos įvykiai, išvadų, kad istorija ir tos istorijos kūrėjai visada grįžta atgal ir kartoja tas pačias klaidas. Įspūdingai paraleliai papasakota ungurių tyrinėjimo istorija, aprėpianti kelis šimtmečius, toji istorija vėlgi susisieja su paraleliai plėtojamu klausimu „kodėl?“ ir troškimu pakeisti pasaulį revoliucijomis, dėl ko atsiranda naujosios mokinių kartos ir atleidžiamo mokytojo žiūros ir vertinimo konfliktas.

Graham Swift

„O kai istorija nežlugdo savęs ir nespendžia sau spąstų tokiu ypatingai atviru būdu, ji sukuria tą vylingą troškimą grįžti atgal. Ji pagimdo tą benkartą, bet išpaikintą – Nostalgiją. Kaip mes ilgimės – kaip jūs galite ilgėtis vieną dieną, jei tokia diena ateis, – sugrįžti į tą laiką, kai istorija dar nebuvo mūsų pasiglemžusi, kai reikalai nebuvo pakrypę į blogą pusę. Kaip mes ilgimės netgi to auksinio liepos vakaro, kai reikalai jau buvo pakrypę bloga linkme, bet dar nebuvo taip blogai, kaip bus. Kaip mes trokštame rojaus. Motinos pieno. Atitraukti įvykių užsklandą, užkritusią tarp mūsų ir Aukso amžiaus (p. 144).“

Vienas esminių knygos problematinių temų yra tėvų ir vaikų santykiai, kartų konfliktai, tačiau jie atskleidžiami daugiabriaunėmis kiek netradicinėmis prieigomis. Netgi panaudojant šalies pramonės revoliuciją – besikeičiančio pasaulio technika prieš rankų darbo žmones, imperialistinė valstybė prieš demokratinę vartotojišką pokarinę visuomenę – žmones nuolat drasko netvarus ir besikeičiantis pasaulis. Pasakojimo dinamika, laiko šuoliai, įrėminti atskirų supriešinamų kontekstų, kuriuose integruotos žinios enciklopediniais pasažais beletristinio teksto formose įgalina erudicinio teksto sodrumą.

Kodėl linksmybių skleidimas pavirto Pažangos Idėja? Ir kodėl žemių sausinimas rytiniame Fenlende susipynė su Didžiosios Britanijos imperija? Todėl, kad nustatyti zenitą – tai nustatyti tašką, nuo kurio prasideda nuosmukis. Todėl, kad linksmybės niekada nekuria istorijos. Todėl, kad jeigu pastatai sceną, turi parodyti ir spektaklį. Todėl, kad visada turi būti – neneikite, kad visada turi būti, – ateitis (p. 100)“.

Daug dėmesio šįkart skiriama apskritai pedagogikos sampratai. Klausimas, kodėl turime mokėti savo istoriją ir kokią ją iš tikrųjų turime iš tikrųjų yra bendrojo lavinimo probleminis klausimas, kuris knygoje atrodo pagrindiniam veikėjui itin asmeniškas, bet kūrinio visumoje kelia apskritai mokymo problemą. Tą nesunkiai galima susieti su mūsų išbalansuota, nekryptingą, politikų išdarkytą, „išmėsinėtą“ ir iš esmės nebeveiksnią lietuvių švietimo sistemą. „Švietimas yra ne tai, kad tuščios galvos laukia, kada bus pripildytos, ir ne tai, kad išsipūtę mokytojai leidžia šiltas dujas. Tai yra mokytojo ir mokinio priešprieša. Tai, kas nušviečia tarp pirmojo atkaklumo ir antrojo atsparos. Tai ilgos ir sunkios grumtynės su gamtiniu pasipriešinimu (nes gamta niekada nenori mokytis...) (p. 245).“

Knygoje nemažai lytiškumo klausymų, ypač, kai pasakojama apie paauglių išdykavimus prie upės, kurie iš pradžių atrodo kaip nekalti vaikystės žaidimai, tačiau po jais slepiasi seksualinių traumų visuma – abortas, nevaisingumas, sugriauti gyvenimai. Ryškių charakterių galerija, alaus daryklos istorija, stichinių nelaimių kalendorius, pagal kurį gyvena vietos gyventojai, gyventojų prietaringumas, gaisų ir vaiduoklių mistika suteikia pasakojimui vitražinių spalvų ir įspūdžio, kad šiame nekasdieniniame sudėtingame pasakojime viskas yra išgaubta ir iškreipta apgaulingosios pasakotojo atminties, kuri nepatvari ir negali sudėlioti stangraus ir vienalyčio pasakojimo struktūros, todėl yra priversta klajoti po praeities kapinyną, bandant sukurpti pasakotojo tapatybės raidos istoriją.

Didelė ir ambicinga knyga, kuri pateisina gurmaniško skaitytojų lūkesčius. Knyga, prie kurios neprieis ir neperskaitys bet kas, tačiau savo kokybe – pasakojimo technika ir prasmių visuma – iš tikrųjų primena, kaip anotacijoje teigiama, atskirą civilizacijos salą. Vis beskaitydamas prisimindavau gausybę stiprių pasakojimų, tarp kurių sušmėžuodavo – dabar net man pačiam keista – Vaižganto Pragiedruliai. Tam tikrų epinių ir etnografinių bei ryškių personažų visuma sukuria įtaigų jau realiai nebeatkartojamą pasaulį, kuriam jaučiame nostalgiją t. y. apie pasaulį, kuris buvo ir kurio jokiais būdais nebesusigrąžinsi. Priešingai nei Vaižgantas, Graham Swift visą istoriją – man tuo net sunku patikėti – sukūrė tose vietose net negyvenęs, vien iš savo bendrojo išprusimo. Vis viliuosi, kad kas nors išvers ir pristatys G. Swifto Booker premija apdovanotą romaną Last Orders (1996), na, o man vis dar liko neskaitytas lietuviškai išverstas Į dienos šviesą, kurį galbūt patausosiu šių metų pabaigai. Šiaip ar taip įspūdingas rašytojas ir įspūdingas romanas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Graham Swift "Motinų sekmadienis"

Graham Swift. „Motinų sekmadienis“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 128 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

„Na, tai kas gi vis dėlto yra tas tiesos sakymas? Jiems visada tenka paaiškinti net paaiškinimus! Bet kuris jos vertas rašytojas juos vadintų, viliotų, vestų sodo takeliu. Netgi tai, kad jus kur, nėra akivaizdu? Tai reiškia būti ištikimam pačiai gyvenimo esmei, tai reiškia bandyti pagauti, nors visada nesėkmingai, patį buvimo gyvam jausmą. Tai reiškia rasti kalbą. Ir tai reiškia būti ištikimam faktui, kuris juk peršasi savaime, kad daugelio dalykų gyvenime – ak, kur kas daugiau, nei mums atrodo, – nepavyks paaiškinti niekada (p. 126-127).“

Štai tokiomis skaitytoją į aklavietę nuvedančiomis eilutėmis ir baigiasi įstabus britų rašytojo Graham Swift (g. 1949) romanas Motinų sekmadienis (angl. Mothering Sunday), originalo kalba pasirodęs 2016 metais. Dar nebaigus skaityti kūrinio, jau galvoje sukosi sukurtas posakis: „ne romanas, o orgazmas“. Tokį begalinį malonumą patyriau skaitydamas šį juvelyrinį, kruopščiai parašytą romaną apie paskutinę 1924 m. kovo mėnesio sekmadienį, kada tradiciškai visoms tarnaitėms yra skiriamas laisvadienis, kad jos galėtų aplankyti savo motinas. Kažkas panašaus į mūsų mamos dieną gegužės mėnesį.

Pasakojimo centre iš įvairių laiko perspektyvų istoriją pasakojanti ir įvairiais pasakotojo balsais varijuojanti našlaitė tarnaitė Džeinė Ferčaild, kuri užmezgusi romaną su aristokratišku Polu Šeringemu nugyvena ilgą laisvadienį – slapta nuvažiuoja į jo namus, permiega ir grįžta namo, apmąstydama savo jausenas, būsenas, socialinę padėtį, įsivaizduodama ir perkurdama scenas...

Jau knygos viduryje, kai Polo išeina iš namų, jau tada galima nujausti visos šios istorijos tragediją, tačiau tai visgi neatėmė malonumo mėgautis autoriaus subtiliu pasakojimo stiliumi. Sakyčiau, G. Swift šis romanas parašytas veikiant senosios gerosios Marcel Proust literatūrinės mokyklos dėsniams – ilgi apmąstymai, ištisa vienos scenos gyvenimiškoji filosofija, įvairūs žiūros „kampai“ leidžia pasijusti „įmestam“ į lėtą gyvenimo tėkmę, apsimesti kartu su veikėjais, kad už kampo netyko jokia tragedija, o pasirūkimas lovoje su meilužiu primena Ievos ir Adomo popietę Rojuje. Žavesys kasdienybės subtilybėse.

G. Swift kūryba lyginama su Virginios Woolf ir tam tikrų stilistinių niuansų, netgi labai panašios problematikos išskleidimo technikos esama – vienos dienos įvykių perspektyvų visuma, leidžianti apmąstyti mūsų skubančio gyvenimo grožį. Gal todėl kiek romanas ir primena Ponią Delovėj, o tuo labiau tos pačios vertėjos Emilijos Ferdmanaitės verstą V. Woolf romaną Tarp veiksmų. Panašų pasakojimo ritmą galima justi ir Kazou Ishiguro Dienos likučiai arba – kiek netikėta – ispanų rašytojo Javier Marias romanuose Tokia blyški širdis ir Įsimylėjimai. Jeigu nors vieną iš jų skaitėte, tada žinote, apie ką aš kalbu, manau, Motinų sekmadienis jums taip pat patiks!

Rašytojas Graham Swift.

98 metus nugyvenusi rašytoja Džeinė senatviškai šmaikštauja. Ji duoda abstraktų interviu apie savo gyvenimą, ypač savo kilmę. Kaip per bėgančius dešimtmečius ji iš vaikiškos (berniokiškos) literatūros skaitytojos tapo žymia rašytoja? Jos pačios gyvenimas tarsi vienas didelis stebuklas ir viso to priežastis yra vienoje lemtingoje praeities dienoje, kurioje fokusuojasi didžioji dalis pasakojimo. Laiko šuoliai kaip bėgantis gyvenimas kuria tą sunkiai įvardijamą, bet tai, ką taip mėgstu subtiliojoje literatūroje – nostalgiją prabėgusiam gyvenimui. Be didesnių sentimentų, bet neprasdamas juslingumo ir kiek moteriško žvilgsnio – šiaip ar taip pagrindinė veikėja moteris, turinti savitą mąstymo formą, – pasakoja gyvą, apčiuopiamą ir kartu nuolat dėl laiko tėkmės nepagaunamą gyvenimo tikrovę.

Kaip M. Proustas ilgai knaisiojosi po atminties labirintus, taip. G. Swift sukuria įspūdį, kad nieko už tą kovo sekmadienio Džeinei nėra svarbesnio. Vėliau, jau kūrinio pabaigoje, štrichais „perbėgama“ per Džeinės vėlesnius įvykius kaip tos lemtingos dienos pasekmės trasą. Tai nuostabus vieno įvykio atoveiksmio gyvenimiškas peizažas, kokį tikriausiai mes kiekvienas turime – savo ypatingas dienas, kurios nulėmė tai, kas mes iš tikrųjų esame. Jeigu ne kovo sekmadienis, galbūt Džeinė ir būtų likusi tik jautri tarnaitė Džeinė ir niekada netapusi rašytoja – gyvenimas pilnas atsitiktinumų, kurių neįmanoma sveiku protu suvokti, jas galima priimti tik širdimi kaip likimo (Dievo?) duotybę. Štai paskutinioji romano pastraipa ir sako, kad didžioji dalis mūsų visų gyvenimo reiškinių tiesiog nepaaiškinami.

Nors romanas apie gyvenimo tėkmę, tačiau jame išryškėja kai kurie socialiniai laikmečio dalykai. Ypač luomo ypatybės. Aristokratas ilgus šešerius metus tąsosi su jauna tarnaite, kuri tik intymumo akimirką jaučiasi jam lygiavertė, tačiau visąlaik neužmiršta, kas ji tokia yra. Tam tikri tapatybių vaidmenys tampa kūrybiškos Džeinės mąstysenos akstinu, leidžiančiu į save žiūrėti kaip asmenybei, kuri gali savo laisva valia peržengti socialines ribas: „Ir, apskritai, ar ji tebėra tarnaitė, dryksodama štai šitaip jo lovoje? O jis ar šeimininkas? Tai buvo stebuklas, tobula nuogumo politika (p. 36)“. „O ką, jei našlaitės iš tiesų būtų vadinamos našlutėmis? O dangus būtų vadinamas žeme. O medis – narcizu. Ar tai pakeistų tikrąją daiktų prigimtį? Arba jų paslaptį? (p. 93)“.

Jausmų ir būsenų romanas, bandantis apčiuopti atmintyje nykstančius faktus, juos perrikiuoti laiko kintančioje perspektyvoje. Į tą ilgą ir įsimenamą kovo sekmadienį, motinų sekmadienį, vienaip žiūrės septyniasdešimtmetė ir kiek kitaip devyniasdešimtmetė Džeinė, nes laikas keičia praeities vertinimą. Galimas daiktas, G. Swiftas norėjo sukurti iš įvairių Džeinės perspektyvų „susiūtą“ atminties atlasą, kuris kaip atskiras kambarys, nuolat kinta pagal besikeičiančias XX amžiaus dešimtmečių epochas. Nuostabus romanas, kurį skaitydamas pajauti pačią aukščiausią beletristinės literatūros jėgą – pastangas pagauti nepagaunamą gyvenimo akimirkos reikšmę.

Jūsų Maištinga Siela

Laukiamiausios Vilniaus knygų mugėje 2019 knygos: M.Enard "Kompasas", M.P.E.Martynenko "Praeis" ir kt.

Sveiki,

Štai apsisuko knygų metų ratas. Man kažkodėl Naujieji knygų metai nesutampa su mūsų kalendoriniais, veikiau tai Vilniaus knygų mugė, kuri žymi pačias naujausias ir kokybiškiausias metų knygas, išverstas arba jau parašytas lietuvių autorių. Kaip ir kasmet leidyklos stengiasi ką nors pristatyti naujo ir pritraukti skaitytojus.

Šiemet jau esu nusižiūrėjęs tai, kas mane labiausiai domins iš tų pačių karščiausių naujienų. Vienas iš tokių yra „Baltų lankų“ išleistas Goncourt‘ų premijos laureato Mathias Enard „Kompasas“, kurią vertė puikioji Violeta Tauragienė. Taip pat labai laukiu norvegų rašytojo Roy Jacobsen romano „Neregimieji“ tęsinio „Balta jūra“. Nors nebuvau labai apžavėtas, tačiau, manau, vis tiek laukiu kito norvego K. O. Knausgardo „Mano kova. Mylintis žmogus“ antrosios dalies.

Latvių literatūros žvaigždės Noros Ikstenos „Motinos pienas“ – taip retai beskaitau kaimynų literatūros, kad gal jau verta sugrįžti? Graham Swift esu susidomėjęs „Vandenų žeme“, bet žiūriu, kad „Baltos lankos“ jau ruošia išleisti jo kitą romaną „Motinų sekmadienis“. Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“ – puikus goodreads.com reitingas intriguoja, kaip ir knygos anotacija apie gerą ir intelektualią istoriją. Na, ir iš lietuvių rašytojų Mariaus Povilo Elijaus Martynenko naujausią knygą „Praeis“, kuris, manau, po šios tikrai taps jau šios kartos kultiniu rašytoju. Nepaisant kritikos jam, man jis patinka.

Tai tikriausiai ir mano pirmojo pusmečio skaitinių žemėlapis, nors paskutiniomis dienomis stengiuosi prisikasti prie jau susikaupusių dar neperskaitytų kūrinių.

Jūsų Maištinga Siela