2020 m. balandžio 19 d., sekmadienis

Knyga: Graham Swift "Į dienos šviesą"


Graham Swift. „Į dienos šviesą“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – 296 p.

Sveiki, skaitytojai,

Pernai vienas didžiausių mano literatūrinių atradimų buvo britų rašytojo Graham Swift (g. 1949) kūryba. Po Motinos sekmadienis (2019, Baltos lankos) greitai perskaičiau Vandenų žemė (2009, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), o šį, paskutinį lietuviškai dar neskaitytą kūrinį tausojau, netgi turėjau įtarimų, kad tai prastokas rašytojo darbas, nes internete nėra beveik jokių platesnių įrašų apie šią kiek daugiau nei prieš 11 metų išleistą romaną pavadinimu Į dienos šviesą (angl. The Light of Day), kuri originalo kalba pasirodė 2003 metais ir pateko į ilgąjį Man Booker literatūros sąrašą. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Audronė Šolienė.

Istorija pasakoja apie senstelėjusį buvusį policininką Džordžą Vebą, kuris nušalintas nuo pareigų dirba privataus detektyvo darbą. Pasakojimas yra apie vieną jo gyvenimo dieną, tačiau per ją iš esmės atskleidžiamas visas jo gyvenimas. Tokį pasakojimo juvelyrinį būdą naudojo kitas garsus britų rašytojas Ian McEwan viename geriausių savo kūrinių Šeštadienis. Lėtas ir mąslus, asociacijomis ir nuotrupomis pasižymintis pasakojimas yra iš vienos pusės gana šabloniškas ir banalus, kadangi turime klasikinę žmogžudystės istoriją, kurioje viskas atskleidžiama nuo pat pradžių – moteris, isteriškai įsimylėjusi savo vyrą, nenori jo prarasti, todėl kreipiasi į detektyvą, kad šis padėtų sekti jos vyrą ir meilužę, karo pabėgėlę Kristiną iš Kroatijos. Ir be žmogžudystės, galima sakyti, daugiau nieko neįvyksta, nes pasakotojas, kuris ir yra tas pats detektyvas, prisimena savo vaikystę, tėvų laidotuves, analogišką klientės situaciją savo šeimos aplinkoje. Romanas, kuris turi iš esmės visus banaliausius pop romano siužetinius elementus, lyg ir turėtų būti pasmerktas dūlėti kokioje nors nepastebimoje knygų komiso sandėlio krūvoje, tačiau tas, kas žino, kaip rašo Graham Swift, – o rašo jis labai gerai – tas gali patvirtinti seną gerą tiesą, kad kartais nesvarbu, ką rašai, svarbiau – kaip rašai.

Romanas turi visus atbaidančius dalykus, kurių nemėgsta aštrių, dinamiškų, šokiruojančių ir populiariosios literatūros skaitytojai, kurie knygą vertina iš to, ar penki pirmieji puslapiai „užkabina“. Tokiems skaitytojams romanas gali pasirodyti „per lėtas“, „sukasi siužetas apie nieką“. Ką gi, kadangi skaitote ne šiaip romaną, o literatūriškai „svarke suvirintą“ tekstą, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas pasakojimo tonui ir poetiškai raiškai, tad nesitikėkite pataikavimo. Smagu, kad vertėjai Audronei Šolienei pavyko perteikti tą neskubaus pasakotojo išpažinties toną, kuris sudaro visos istorijos intymią atmosferą ir įspūdį, jog skaitytojas įsibrovė į vienišo vyro vidinį pasaulį, kuriame sueižėjusios sienos ir dvelkia baisia vienatve.

Pasakojimo technika – tai svarbiausias šios knygos privalumas. Koliažiniu principu sudurstyta istorija turi analogiškų situacijų žemėlapį, todėl nenuoseklumas tampa itin dideliu literatūriniu privalumu. Tarkim, Vebo istorija su padėjėja Rita ir kliente, kurią jis sužavi savo kulinariniais sugebėjimais, analogiškai lyginama su Napoleono III ir jos žmonos ištrėmimu. Istorinių įvykių ir asmeninio gyvenimo sugretinimas išryškina romano pagrindinę mintį: kas verčia mus pasirinkti ir priimti nelengvus gyvenimiškus sprendimus ir kiek tuose pasirinkimuose yra spontaniško aistringo pasirinkimo ir kiek šalto proto, apsaugančio mus nuo tragedijos?

Graham Swift

Autoriaus proza apskritai pasižymi niūriai perteikta nuotaika, jo literatūra gana gyvenimiška, egzistencialistinė. Į dienos šviesą, sakyčiau, būtų labiau panašus į Motinų sekmadienis variantą ir dėl stiliaus, ir dėl vienos dienos įvykių vaizdavimo perspektyvos. Geriausias jo romanas Vandenų žemė kur kas platesnio užmojo knyga, ji išskleidžia visuomenės pokyčių panoramą, neatsiejamą nuo britų kraštovaizdžio, epochų kaitos, todėl Į dienos šviesą atrodo kur kas paprastesnė, siauresnė knyga, tačiau toli gražu ne prasta, toli gražu.

Vienas paveikiausių romanų elementų yra autoriaus mokėjimas perteikti emocinį intelektą per pasakotojo toną. Analizuojant veikėjo biografiją, detektyvas atrodo kaip apšepęs, brutalus mačistas, bent tokį įspūdį turėtų susidaryti skaitytojas, tačiau visa jo kalbėsena liudija absoliučiai priešingus vyriško pasaulio elementus. Detektyvas ilgai svarsto apie gėlių parduotuvę, apie suolelį parke, kurį jis įrengė tėvų atminimui, nevengia kalbėti kulinarinėmis temomis ir save laiko puikiu virtuvės šefu, kur savo sugebėjimus demonstruoja  lesbietei dukrai. Tačiau jo nevaržo dukters prigimtis, kaip, atrodo, nevaržo pasaulio pokyčiai ir galimybė prarasti dar ir detektyvo reputaciją, prarasti vienintelę savo mylimąją Ritą, kuri, anot pasakotojo, ji netrukus ir paliks vienui vieną.

Viena įspūdingiausių aprašytų simbolinių scenų buvo apie miestelį, kurio niekaip pats negaliu ištarti (Čizlherstas!), kur žmonės patenka į tamsų urvą, slėpdamiesi nuo Antrojo pasaulinio karo lėktuvo atakų. 10 tūkstančių žmonių grįžta į urvus tarsi pirmykščiai žmonės ir slepiasi patys nuo savęs, nuo to, ką žmogus daro su pasauliu, kaip kad kiekvienas iš mūsų, kaip ir Džordžas Vebas, kuris turėtų pasikliauti logika, sveika nuovoka, vis vien nieko neišsaugo ir net nesistengia išsaugoti, todėl atrodo, kaip nuolat jis yra grimztantis į tamsą, į savo urvą ir apmaudą.

Labai trapus romanas, kurio grožis yra subtiliuose nutylėjimuose ir neišrašytuose pasakojimuose, kurie idėjiškai jungiasi į tylią istoriją, Dieve, tikrai ne žmogžudystės ar viską prarandančio pono Vebo istoriją, sakyčiau, jungiasi visa toji istorija į gyvenimo laikinumo ir pažinimo patyrimą: pažinti savo nuopuolį ir rasti tam pateisinimą, kad galėtum gyventi ramia sąžine, o tai tolygu kautis su savimi pačiu ir laimėti. Nepasižymėjau šįkart nė vienos citatos, nes viskas, ką paimčiau iš knygos, būtų ne tai, ką suvokiu, ir ne tai, ką autorius savo subtiliu pasakojimu sako, o sako jis viską už teksto, per jausmą, būseną, asociacijas, tai, ką sukelia šis puikus rašytojas yra literatūrinis katarsis, dėl kurio Graham Swift priimu į geriausių rašytojų panteoną.

P. S. Ir dar – išverskite daugiau šio rašytojo knygų į lietuvių kalbą, susimildami!

Jūsų Maištinga Siela


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą