Sveiki, mieli ir brangūs
skaitytojai.
Šį blogą rašau beveik be esminių ir didelių pertrūkių
nuo 2009 metų. Per 2025 metus parašiau rekordinį įrašų – net 1114 įrašų! Ne visais
jais didžiuojuosi, tikrai, bet kai kurie iš jų yra tų dienų emocinis atspindys,
savotiškas konservavimas ir archyvavimas, bet, velniai rautų, 1114 įrašų! Tai prilygsta
kelerių metų ir dar truputį labai produktyviam kiekiui, tačiau, nepaisant
produktyvumo, vis dažniau ir dažniau susimąstau, o ką apskritai duoda man ši
veikla? Pastebėjau inertišką didesnį norą fiksuoti ir „dėti į internetą“, o juk
viskas, kas internete, galima sakyti, yra ne amžina. Juk vieną diena blogspot.com,
prie kurio „pririštas“ šis saitas, vieną dieną gali paskelbti, kad nutraukia
palaikymą ir visi tie įrašai pranyks.
Vis dažniau jaučiu, kad tekstiniai įrašai nyksta,
sparčiai kaip kokia retenybė. Vien „numarintų“ lietuviškų knyginių blog‘ų
yra tiek daug, kad jau sunku būtų įvardyti, kurie šiuo metu yra aktyvūs. Tekstiniai
blogai nebepajėgūs konkuruoti su YouTubėje esančiais vaizdiniais kanalais, vis
mažiau skaitančių įrašų, o suaktyvėjus per 2025 metus dirbtinio intelekto
turiniui, vis labiau pasikliaujama tiesiog sugeneruotų tekstų turiniu. Mes, tekstiniai
blogeriai, gangrenuojame ir pamažu tyliai mirštame, o rinkai reikia naujovių,
didesnės įtraukties, daugiau vaizdų ir neapsunkintų tekstų, kurie apsiribotų
tiesiog kokia nors emocijas padirginančia žinute. Mes nenorime mąstyti, nes tai
vargina, geriau lai mums suteikia emocijų ir nesudėtingo turinio.
Manau, kad tai vienos didžiulės eros pabaigos pradžia.
Kaip sakė Paulius Gritėnas, internetas tampa vienu dideliu dirbtinio intelekto
šiukšlynu. Greitai mums nerūpės autorinė muzika, kino filmų autentika, nes
viską mums be didelio intereso sugeneruos algoritminiai parametrai. Kai apie
tai mąstau, man darosi liūdna, nes tuo
metu internetas iš tiesų buvo įdomus, o turinys autentiškas, nenuvalkiotas,
atrandamas su nuostaba, tai buvo era, kurios mūsų vaikai paaugę jau nebesupras.
Kaip, beje, ir daugelį kitų dalykų. Internetas sintetinasi, interneto duomenų
šaltiniai parašyti tvarkingai, pasiekiami ranka, bet nebegyvi, pataikaujantys,
prisitaikantys, dalykiški ir dėl to, sakyčiau, iš dalies nuviliantys, nes
nebėra prieš ką protestuoti, nebent prieš vieną ir tą patį TĖVĄ, iš kurio
ritasi dabar nauja interneto era. Kitą vertus, ar tai nėra paskata atsitokėti
ir išeiti iš vis nuolat pildomo šiukšlyno, atsikvošėti ir pradėti vertinti
autentiškumą ir unikalumą? Manau, yra galimybė „atgal į internetą!“, bet tik po
to, kai kiekvienas iš mūsų pajusime, kaip pilnėdamas ir daugindamas triukšmą
ištuštėja internetas, kaip pamažu viskas suvienodėja, nusistovėja, nebestebina,
darosi nuobodu.
Norėjosi pozityvaus įrašo, tačiau tikiu, kad
apsilankymų „Maištingoje sieloje“ ir toliau dėsningai bei drastiškai mažės, nes
tekstiniai blogeriai negali prisitaikyti, jie priversti rašyti tik sau ir archyvuoti
be dėmesio ir įsitraukimo, būti interneto paribiuose, būti senamadiški,
atgyvenę. Mes iš tikrųjų visi pamažu mirštame, o kai mirštame, išeiname kitur...
arba nutylame. Internetinė erozija arba, kaip pasakytų naujosios kartos viešosios
nuomonės formuotojai: vyksta natūrali atranka. Maištingos Sielos ateities
prognozės nėra džiugios.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą