Fausto archetipas literatūroje: nuo Prometėjo iki Umberto Eco "Fuko švytuoklės"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Archetipas kaip kultūrinė ir psichologinė sąvoka pirmiausia siejama su Karlo Gustavo Jungo analitine psichologija, kurioje jis apibūdinamas kaip kolektyvinės pasąmonės vaizdinys, paveldėtas iš protėvių patirties. Tai universalus modelis, simbolinė struktūra ar pirminis vaizdinys, kuris atsikartoja mituose, religijose, sapnuose ir literatūroje, nepriklausomai nuo geografinės vietos ar istorinio laikotarpio. Literatūroje archetipas tampa fundamentaliu charakterio tipu ar siužeto vingiu, leidžiančiu skaitytojui atpažinti giliausius žmogaus sielos troškimus ir baimes. Būtent tokia nekintanti struktūra padeda paaiškinti, kodėl tam tikri kūriniai išlieka aktualūs šimtmečius, nes jie liečia universalias žmogaus egzistencijos stygas.

 

Vienas įtakingiausių ir galingiausių Vakarų civilizacijos vaizdinių yra Fausto archetipas, kurio šaknys glūdi viduramžių legendose apie burtininką Johaną Faustą, tačiau galutinę formą jis įgijo Johanno Wolfgango von Goethe's tragedijoje. Faustas įkūnija „faustiškąjį žmogų“ – intelektualinį maksimalistą, kurio pagrindinė charakterio savybė yra beribis pažinimo alkis ir egzistencinis nepasitenkinimas esama būtimi. Šis herojus atstovauja žmogaus prigimties siekį peržengti savo mirtingumo ir galimybių ribas, dėl aukščiausios patirties ar tiesos atskleidimo pasiryžusį sudaryti paktą su tamsiosiomis jėgomis. Jis yra skilusios asmenybės pavyzdys, draskomas tarp dvasinio tobulėjimo troškimo ir žemiškų, kūniškų malonumų traukos.

 

Charakterizuojant faustiškąjį herojų, būtina pabrėžti jo dinamiškumą ir nuolatinį veiksmą, kuris tampa jo vienintele išganymo galimybe. Faustas negali sustoti, nes statinis buvimas jam tolygus sielos praradimui, todėl jis tampa amžinojo keliautojo, mokslininko ir kūrėjo simboliu. Tai asmenybė, kuri nuolat kvestionuoja dieviškąją tvarką ir siekia įminti visatos paslaptis ne per nuolankią maldą, o per asmeninę patirtį, riziką ir klaidą. Archetipine prasme Faustas reprezentuoja žmogaus evoliuciją ir pavojingą ribą tarp genijaus ir pražūtingos puikybės, kurią graikai vadino hubris.

 

Literatūrologų ir semiotikų tyrinėjimuose Fausto archetipas dažnai naudojamas analizuoti modernaus žmogaus maniją kontroliuoti informaciją ir istoriją. Pavyzdžiui, Umberto Eco savo romane „Fuko švytuoklė“ meistriškai dekonstruoja šį archetipą per pagrindinių veikėjų – leidyklos darbuotojų – motyvus. Belbo, Kazobonas ir Diotalievis, vedini intelektualinio smalsumo ir žaidimo dvasios, pradeda kurti „Planą“ – visą pasaulio istoriją paaiškinančią sąmokslo teoriją. Jų faustiškoji nuodėmė yra įsitikinimas, kad jie gali manipuliuoti tiesa ir perprasti slaptą visatos mechanizmą vien savo protu, nesuvokdami, kad žaidimas su žiniomis gali tapti realia ir naikinančia jėga.

 

Umberto Eco kūrinyje veikėjų motyvai tiesiogiai koreliuoja su Fausto paktu: jie aukoja savo dvasinę ramybę ir realybės pojūtį dėl intelektualinio pasitenkinimo ir iliuzinės galios jausmo. Skirtingai nei Goethe's Faustas, kuris siekė patirti gyvenimo visumą, Eco herojai įsipainioja į tekstų ir interpretacijų labirintą, tapdami šiuolaikiniais intelektualiniais faustais, kurie „parduoda sielą“ ne velniui, o informaciniam chaosui. Tai parodo, kad faustiškasis archetipas evoliucionavo – nuo dvasinio pakto prie informacinio ir mokslinio fanatizmo, kur didžiausia kaina yra prarastas gebėjimas atskirti tikrovę nuo fikcijos.

 

Šiuolaikiniai mokslininkai, analizuodami šį archetipą, pabrėžia, kad Faustas tapo mokslo ir technologijų progreso metafora. Kiekvienas naujas atradimas, nuo genų inžinerijos iki dirbtinio intelekto, sukelia faustišką baimę: ar pasiekę dievišką galią, mes nepražudysime savo žmogiškumo? Fausto archetipas primena, kad žmogus yra vienintelė būtybė, gebanti laisva valia pasirinkti savo pražūtį vardan trumpo, žavingo žinojimo blyksnio. Būtent todėl šis įvaizdis išlieka centrine ašimi bet kokioje diskusijoje apie žmogaus atsakomybę prieš savo paties kūrinius ir ambicijas.

 

Galiausiai Fausto archetipas moko, kad žmogaus vertė matuojama ne jo neklystamumu, o jo nuolatinėmis pastangomis ieškoti prasmės. Goethe's tragedijos pabaigoje angelai išgelbsti Faustą, nes jis „visada veržėsi aukštyn“, o tai rodo, kad faustiškasis nerimas, nors ir pavojingas, yra būtina žmogaus dvasios augimo sąlyga. Literatūroje ir gyvenime Faustas išlieka kaip priminimas apie pavojingą pažinimo kainą, tačiau kartu ir kaip himnas žmogaus protui, kuris niekada nenustoja klausti, tyrinėti ir svajoti apie nepasiekiamus tolius.

 

Maištinga Siela