Knyga: Graham Swift "Motinų sekmadienis"

Graham Swift. „Motinų sekmadienis“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 128 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

„Na, tai kas gi vis dėlto yra tas tiesos sakymas? Jiems visada tenka paaiškinti net paaiškinimus! Bet kuris jos vertas rašytojas juos vadintų, viliotų, vestų sodo takeliu. Netgi tai, kad jus kur, nėra akivaizdu? Tai reiškia būti ištikimam pačiai gyvenimo esmei, tai reiškia bandyti pagauti, nors visada nesėkmingai, patį buvimo gyvam jausmą. Tai reiškia rasti kalbą. Ir tai reiškia būti ištikimam faktui, kuris juk peršasi savaime, kad daugelio dalykų gyvenime – ak, kur kas daugiau, nei mums atrodo, – nepavyks paaiškinti niekada (p. 126-127).“

Štai tokiomis skaitytoją į aklavietę nuvedančiomis eilutėmis ir baigiasi įstabus britų rašytojo Graham Swift (g. 1949) romanas Motinų sekmadienis (angl. Mothering Sunday), originalo kalba pasirodęs 2016 metais. Dar nebaigus skaityti kūrinio, jau galvoje sukosi sukurtas posakis: „ne romanas, o orgazmas“. Tokį begalinį malonumą patyriau skaitydamas šį juvelyrinį, kruopščiai parašytą romaną apie paskutinę 1924 m. kovo mėnesio sekmadienį, kada tradiciškai visoms tarnaitėms yra skiriamas laisvadienis, kad jos galėtų aplankyti savo motinas. Kažkas panašaus į mūsų mamos dieną gegužės mėnesį.

Pasakojimo centre iš įvairių laiko perspektyvų istoriją pasakojanti ir įvairiais pasakotojo balsais varijuojanti našlaitė tarnaitė Džeinė Ferčaild, kuri užmezgusi romaną su aristokratišku Polu Šeringemu nugyvena ilgą laisvadienį – slapta nuvažiuoja į jo namus, permiega ir grįžta namo, apmąstydama savo jausenas, būsenas, socialinę padėtį, įsivaizduodama ir perkurdama scenas...

Jau knygos viduryje, kai Polo išeina iš namų, jau tada galima nujausti visos šios istorijos tragediją, tačiau tai visgi neatėmė malonumo mėgautis autoriaus subtiliu pasakojimo stiliumi. Sakyčiau, G. Swift šis romanas parašytas veikiant senosios gerosios Marcel Proust literatūrinės mokyklos dėsniams – ilgi apmąstymai, ištisa vienos scenos gyvenimiškoji filosofija, įvairūs žiūros „kampai“ leidžia pasijusti „įmestam“ į lėtą gyvenimo tėkmę, apsimesti kartu su veikėjais, kad už kampo netyko jokia tragedija, o pasirūkimas lovoje su meilužiu primena Ievos ir Adomo popietę Rojuje. Žavesys kasdienybės subtilybėse.

G. Swift kūryba lyginama su Virginios Woolf ir tam tikrų stilistinių niuansų, netgi labai panašios problematikos išskleidimo technikos esama – vienos dienos įvykių perspektyvų visuma, leidžianti apmąstyti mūsų skubančio gyvenimo grožį. Gal todėl kiek romanas ir primena Ponią Delovėj, o tuo labiau tos pačios vertėjos Emilijos Ferdmanaitės verstą V. Woolf romaną Tarp veiksmų. Panašų pasakojimo ritmą galima justi ir Kazou Ishiguro Dienos likučiai arba – kiek netikėta – ispanų rašytojo Javier Marias romanuose Tokia blyški širdis ir Įsimylėjimai. Jeigu nors vieną iš jų skaitėte, tada žinote, apie ką aš kalbu, manau, Motinų sekmadienis jums taip pat patiks!

Rašytojas Graham Swift.

98 metus nugyvenusi rašytoja Džeinė senatviškai šmaikštauja. Ji duoda abstraktų interviu apie savo gyvenimą, ypač savo kilmę. Kaip per bėgančius dešimtmečius ji iš vaikiškos (berniokiškos) literatūros skaitytojos tapo žymia rašytoja? Jos pačios gyvenimas tarsi vienas didelis stebuklas ir viso to priežastis yra vienoje lemtingoje praeities dienoje, kurioje fokusuojasi didžioji dalis pasakojimo. Laiko šuoliai kaip bėgantis gyvenimas kuria tą sunkiai įvardijamą, bet tai, ką taip mėgstu subtiliojoje literatūroje – nostalgiją prabėgusiam gyvenimui. Be didesnių sentimentų, bet neprasdamas juslingumo ir kiek moteriško žvilgsnio – šiaip ar taip pagrindinė veikėja moteris, turinti savitą mąstymo formą, – pasakoja gyvą, apčiuopiamą ir kartu nuolat dėl laiko tėkmės nepagaunamą gyvenimo tikrovę.

Kaip M. Proustas ilgai knaisiojosi po atminties labirintus, taip. G. Swift sukuria įspūdį, kad nieko už tą kovo sekmadienio Džeinei nėra svarbesnio. Vėliau, jau kūrinio pabaigoje, štrichais „perbėgama“ per Džeinės vėlesnius įvykius kaip tos lemtingos dienos pasekmės trasą. Tai nuostabus vieno įvykio atoveiksmio gyvenimiškas peizažas, kokį tikriausiai mes kiekvienas turime – savo ypatingas dienas, kurios nulėmė tai, kas mes iš tikrųjų esame. Jeigu ne kovo sekmadienis, galbūt Džeinė ir būtų likusi tik jautri tarnaitė Džeinė ir niekada netapusi rašytoja – gyvenimas pilnas atsitiktinumų, kurių neįmanoma sveiku protu suvokti, jas galima priimti tik širdimi kaip likimo (Dievo?) duotybę. Štai paskutinioji romano pastraipa ir sako, kad didžioji dalis mūsų visų gyvenimo reiškinių tiesiog nepaaiškinami.

Nors romanas apie gyvenimo tėkmę, tačiau jame išryškėja kai kurie socialiniai laikmečio dalykai. Ypač luomo ypatybės. Aristokratas ilgus šešerius metus tąsosi su jauna tarnaite, kuri tik intymumo akimirką jaučiasi jam lygiavertė, tačiau visąlaik neužmiršta, kas ji tokia yra. Tam tikri tapatybių vaidmenys tampa kūrybiškos Džeinės mąstysenos akstinu, leidžiančiu į save žiūrėti kaip asmenybei, kuri gali savo laisva valia peržengti socialines ribas: „Ir, apskritai, ar ji tebėra tarnaitė, dryksodama štai šitaip jo lovoje? O jis ar šeimininkas? Tai buvo stebuklas, tobula nuogumo politika (p. 36)“. „O ką, jei našlaitės iš tiesų būtų vadinamos našlutėmis? O dangus būtų vadinamas žeme. O medis – narcizu. Ar tai pakeistų tikrąją daiktų prigimtį? Arba jų paslaptį? (p. 93)“.

Jausmų ir būsenų romanas, bandantis apčiuopti atmintyje nykstančius faktus, juos perrikiuoti laiko kintančioje perspektyvoje. Į tą ilgą ir įsimenamą kovo sekmadienį, motinų sekmadienį, vienaip žiūrės septyniasdešimtmetė ir kiek kitaip devyniasdešimtmetė Džeinė, nes laikas keičia praeities vertinimą. Galimas daiktas, G. Swiftas norėjo sukurti iš įvairių Džeinės perspektyvų „susiūtą“ atminties atlasą, kuris kaip atskiras kambarys, nuolat kinta pagal besikeičiančias XX amžiaus dešimtmečių epochas. Nuostabus romanas, kurį skaitydamas pajauti pačią aukščiausią beletristinės literatūros jėgą – pastangas pagauti nepagaunamą gyvenimo akimirkos reikšmę.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginia Woolf "Tarp veiksmų"

Virginia Woolf. „Tarp veiksmų“. – Vilnius: Vaga, 2017. – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

Jau nebemaniau, kad išauš diena, kada sulauksime kokio neišversto moderniosios prozos klasikės autorės Virginios Woolf (1882-1941) kūrinio. Visgi sulaukėme romano Tarp veiksmų (angl. Between the Acts), kuris tapo paskutiniuoju autorės romanu, prieš nusiskandinant upėje. Ką galėjo rašyti genialioji V. Woolf prieš ištinkant antrajai nuprotėjimo krizei? Ar gali išryškėti atsinaujinusios ligos protrūkiai? Sunku pasakyti, nes kūrinys gerokai nutolęs nuo autorės gyvenimo ir kaip daugelis romanų, yra tiesiog ne apie ją, tad aptikti ten V. Woolf nė nesitikėkite, nors tikrieji autorės kūrybos tyrinėtojai pasakytų priešingai.

Tarp veiksmų nuo pat pirmųjų puslapių išlaiko puikiai žinomą autorės stilių – susitelkti į veikėjų mąstymo formą, vaizduoti pasiturinčių žmonių (ne)eilinę gyvenimo dieną, kuri iš esmės atskleidžia ne tik sudėtingus vertinimo ir vertybių kuriamo personažo vidinius procesus, bet ir laikmečio tendencijas. Romanas tarsi sukryžmina jos anksčiau parašytus kūrinius Orlando, Į švyturį ir Ponią Delovėj. Orlando – tai laikmečio aprėpimas nuo Elžbietos I-osios laikų iki XX amžiaus pirmosios pusės dienų, tą mes matome statomame kaimietiškame spektaklyje, kuris ir tampa pagrindiniu įvykiu knygoje. Į švyturį, regis, paveldėta veikėjų vidinis lūkuriavimas, jų lokalios ir garsiai niekada neišsakytos mintys, o Ponia Delovėj, regis, perdavė Tarp veiksmų romanui buities tapybiškumą, puikiai aprašomos kaimo aplinkos detalės. (Prisiminiau netgi Šatrijos Raganos Sename dvare!). Ir visgi, nors įžvelgti galima pasikartojimų iš ankstesnių autorės kūrinių, šis kūrinys visgi turi savitą šerdį ir gali būti lyginamas tik tam tikrais apsektais kaip V. Woolf kūrybos ypatumai, visais kitais atvejais, kūrinys yra savarankiškas sumanymas, atsiejamas nuo kitų jos kūrinių.

Pati autorė prieš savižudybę, kaip teigia atgalinis knygos viršelis, gana skeptiškai žiūrėjo į šį romaną, norėjo jį koreguoti, bet nebespėjo. Nelieka abejonių Virginios Woolf talentu ir tuo, kaip ji rašo gyvai ir sudėtingai. Tarp veiksmų pavadinčiau pačiu dinamiškiausiu autorės romanu, nors ir romane Į švyturį netrūksta šuolių iš vieno veikėjo sąmonės į kitą, tačiau Tarp veiksmų tai dar ryškesnė ypatybė, kad kartais po vienos pastraipos gali pasikeisti veikėjų vidinis balsas ir požiūris į gyvenimą bei aplinką vos akimirkai ir vėl sugrįžti į buvusį tašką.

Poilsiaujantys pavargę aristokratai, kasdien vis labiau prarasdami savo luomo tvirtumą, laiką leidžia kaime ir laukia kasmetinio vaidinimo, kurį ruošia kaime tvirtu charakteriu pasižyminti panelė La Trob, kuri, kaip autorė užsimena, turi pernelyg daug vyriškų organizacinių savybių, o dar vėliau, kad ji – lesbietė. Tačiau ji nėra vienintelė homoseksualus asmuo, suvažiavime yra ir homoseksualių vyrukų, tačiau tai plačiau nenagrinėjama, kaip anatomiškai nenagrinėjami santykiai tarp Izos ir sutuoktinio, kaip ir tarp kitų personažų, kadangi visi daugiau ar mažiau atrodo sutelkę „į save“, o kontekstiniai santykiai lieka tik kaip dekoracijos.

Rašytoja Virginia Woolf.

Didelė romano dalis skirta pačiam vaidinimui, apžvelgiant Anglijos istorinius laikotarpius, tarsi primenant iki ko šiandienos žmonės atėjo, čia skamba tikriausiai pačiai V. Woolf svarbūs autoriai, įskaitant ir patį V. Šekspyrą, todėl romane ir vaidinimo kūrimo scenose daug aliuzijų į klasikinius veikalus ir grožinius kūrinius. Kitaip sakant, Tarp veiksmų yra taiklus autorės tautos ir individo permąstymo ir prasmės ieškojimo būdas, aidint tolumoje Antrojo pasaulinio karo aidams. Regis, karo grėsmė turėtų būti pagrindinė ašis pasakojime, bet ji taip nutolusi nuo vaidinimo ir žmonių rūpesčių, kad tampa tik dar vienu istoriniu vaidinimo kontekstu, iliustruojančiu aplinką, bet iš esmės tikroji kova vyksta pačių veikėjų sieloje, susiskaldžiusioje dėl neišsipildžiusių lūkesčių, dėl dūžtančių svajonių, nelaimingos meilės ir seniai žmones kamuojančių troškimų būti laisviems ir laimingiems.

Tarp veiksmų yra tas pavadinimas, kuris turi daugiamatę reikšmę. Pats paviršutiniškiausias – pertraukos tarp vaidinimų, kuriose išryškėja veikėjų santykiai. Filosofine prasme „tarp veiksmų“, kaip ir tas personažas, kuris teniso bateliais sutraiškė gyvatę, ryjančią rupūžę, yra tik egzistencinis apnuogintas būvis su savimi, kurios akistatos veikėjai taip bijo ir taip bėga į karnavalinį vaidinimą, kad atrodo, jog autorei kažin kokiais magiškais literatūriniais burtais pavyko išgauti psichologinį manipuliacijos efektą, kuriuo serga visi romano veikėjai. Jie save „sąžiningai apgaudinėja“ vaidindami savo kasdienius vaidmenis, bet visada stoja toji akimirka, kaip ir Iza prie lelijų kūdros, kada atsiveria nepatogi ir žlugdanti kaip karas realybė, jog nuo savęs nepabėgsi į krūmus ir ten nepersivilksi naujais rūbais. Sau esi didžiausias džiaugsmo ir liūdesio draugas ir priešas.

Tekstą vertė Emilija Ferdmanaitė, kuri turėjo nemenkai paplušėti, nes išversti Virginią Woolf nėra juokas, ypač nepasimesti tarp veikėjų sąmonės srauto, tačiau, regis, viskas pavyko kuo puikiausiai ir net buvo kelios vietos, kur aiktelėjau, nes lietuviškai taip gerai skambėjo, kad net verta pagyrimo.

Puikus, gurmaniškas, intelektualus Tarp veiksmų romanas, manau, visų pirma, būtinas tiems, kurie skaito Virginią Woolf, kuriems patinka lėti, meditatyviai daugiasluoksniai pasakojimai, kada nė akimirkai neabejojama autoriaus literatūriniu plastiškumu ir gebėjimu valdyti teksto veikėjus ir prasmę kaip šachmatų figūras. Toks yra šis romanas – šachmatų lenta, kurioje išryškėja ne vien ėjimai į priekį, bet ir mąstymo strategijos, o juk tarp veiksmų, toji akimirka, kai renkamės, ir yra tai, kas mes esame iš tikrųjų.

Jūsų Maištinga Siela