2017 m. balandžio 16 d., sekmadienis

Filmas: "Nostalgija" / "Ностальгия" / "Nostalghia"




Sveiki, skaitytojai,

Priešpaskutinis dar nematytas garsiojo rusų režisieriaus Andrei Tarkovsky filmas „Nostalgija“ (ital. Nostalghia) (1983) jau buvo sukurtas už Sovietų Sąjungos ribų. Režisierius po „Stalkerio“ daugiau nebesukūrė nė vieno savo filmo gimtinėje. Kad ir kaip atskirai bevertinčiau šio legendinio režisieriaus darbus, tai mano vienas pačių artimiausių savo jausena režisierių, kūrusių neišdildomus metafizinius sapno ir ilgesio prisodrintus filmus. Paskutiniai jo darbai „Nostalgija“ jau sukurtas italų kalba, o „Auka“ (1986) prieš pat autoriaus mirtį – švedų kalba. Ar kitos šalys ir aktoriai turėjo įtakos režisieriaus darbams? Žinoma, tačiau stebėdamas „Nostalgiją“ praktiškai pajutau visą A.Tarkovskį su visomis jo rusiškomis žemėmis.

Nors mano mėgstamiausi jo filmai visgi išlieka „Stalkeris“ bei „Adrėjus Rubliovas“, tačiau ir „Nostalgija“ turi didelio peno ir pamąstymų: ką jis norėjo pasakyti šia sceną? Ką jis norėjo pasakyti? Nuolat galvoji, kai žiūri „Nostalgiją“ ir atpažįsti mistinį šunį, simbolius, pasąmonės klodus, kurie „išvirsta“ kaip sapnai, sumišę su prisiminimais, kurie beregint tampa pilni sakralios mistikos. Kai kada nereikia nė galvoti, užtenka jausti laiką, lašantį vandenį, apleistus skurdžius namus, būties ženklus... Visa tai kuria kažin kokį A. Tarkovskio pasaulį, kuris nors ir Italijoje, vis tiek tebėra režisieriaus žemėje. Iš visų penkerių filmų, tikriausiai „Nostalgija“ yra mažiausiai turintis siužetinių vingių ir daugiausiai dirbama ties žmogaus emocijomis, jas suaštrinant iki nostalgiško skaudulio, ką rodos, iš tikrųjų išgyvena pagrindinis personažas, išsemtame karštųjų vandenų baseino dugne nešdamas simbolinę šviesios atminties žvakę, kuri tampa ir jo gyvenimo žvake...

Kas šiame filme itališko? Bepročiai stebi, kaip didingoje antikinėje architektūros aikštėje susidegina beprotis, sakantis kone šekspyriško turinio monologus, manifestuodamas prieš bedvasį pasaulį... Didybės ir menkybės triumfas, netgi kadrai, filmuoti viešbučiuose, žingsniai, cemento bildesys yra itališkas, nes jie kitaip skrieja erdvėje, atsimuša į kur kas aukštesnes lubas, byloja, kad apie erdvę režisierius pasakoja garso juslėmis ir tai tampa dar viena tėvynės, praeities ir ramybės ilgesio išraiška. Amžinas būvimas tarp sapno ir realybės A. Tarkovsky padarė sakralų kūrėją, kad net šiek tiek apmaudu, jog tiek mažai filmų paliko per savo trumpą gyvenimą. Galbūt „Nostalgija“ nėra mano mėgstamiausias režisieriaus filmas ir kažin, ar būtų iš tų, kurį norėčiau pažiūrėti antrąkart (todėl džiaugiuosi, kad LRT rubrikoje „Šlovės alėja“ būtent rodė šį filmą), tačiau bent kartą pamatyti šį filmą bet kuriam kino gurmanui, manau, yra tik į naudą, o A. Tarkovskio gerbėjams neįmanoma pražiopsoti.

Mano įvertinimas: 8.5/10
IMDb: 8.2


Jūsų Maištinga Siela

1 komentaras:

  1. o mano mėgstamiausias Tarkovskio filmas - "Soliaris".

    AtsakytiPanaikinti