Svarbi Samuel Beckett mintis apie nuolatinį susimovimą

Sveiki,

Tikriausiai visi būtume išprotėję, jeigu gyvendami įprastą gyvenimą nuolat vaikščiotume su šypsena. Tikrai. Tokių išprotėjusių yra. Ir šalia tokių atsidurti, bent jau aš, tikrai nenoriu. Ne visos dienos gražios, ne visos saulėtos, būna, kada ir myžaliukais palyja, ir norisi visiems žiebti į dantis... Emocijų visokiausių: ir gamta nepašykštėjo, ir Dievas pagal savo paveikslą talento nepagailėjo. 

Ką tomis akimirkomis? Ne, net ne akimirkomis, o dienomis, o kai kam net mėnesių mėnesiais daryti? Plaukti palei upę, giliai alsuoti ir guostis tokiomis iš pirmo itin banaliomis mintimis. Štai viena priešais jus – Samuel Beckett išsakyta mintis apie nuolatinį susimovimą, suėjo į meditacinio pobūdžio eilėraštį. 

Kai susimauni tūkstantąjį sykį ir dar šiek tiek daugiau... Pagalvoji: o šunys matė, kam toliau kankintis, jeigu neverta nei laiko, nei pastangų būti kaip visi, būti geram, besišypsančiam, darbingam, entuziastingam, kaip išluptam iš kvailos reklamos, slepiant po mimikom nuskilusius savo kampus, prastą nuotaiką... Kam? Kam tas nuolat lėkimas į sėkmę? Turtėjimą? Gerą būvį, jei po manęs vis tiek bus tie patys abejojantys vartotojai, kurie manosi esą geresni, jeigu jiems sekasi. Sėkmės ir džiugesio visuomenė – mitas. Tuščia iliuzija ir... kaip tame S. Beckett išsakytoje mintyje, gal tiesiog feilinamės kaskart vis geriau ir geriau, juk šiaip ar taip įpratome nuolat feilinti ir jausti feilinimosi, susimovimo naštą, kol galiausiai tai tampa likimu. Fe. Nebesuprantu, ar čia aš prarūgau, ar S. Beckett neskaniai paguodė mane.

Ne itin nusišypsojęs –

Jūsų Maištinga Siela