Sveiki,
2016 gruodį įvykusi
Oskaro Koršunovo spektaklio „Pašaliniams draudžiama“ premjera mane pasiekė
praėjus pusmečiui. Neslėpsiu, kad kol kas mano mėgstamiausi režisieriai yra
Rimas Tuminas ir Oskaro Koršunovas. „Pašaliniams draudžiama“, manding, ne toks koršunoviškas spektaklis, lyginant su
kai kuriais kitais jo darbais. Tam įtakos tikriausiai turėjo tai, kad
spektaklis statytas su Klaipėdos dramos aktoriais ir didelės įtakos turėjo pats
pjesės autorius Gintaras Grajauskas, kuris per visą spektaklį gale scenos su
suburta grupe groja gyvo garso muziką.
Nesu tas, kuris mėgsta
muzikinius spektaklius, todėl šiek tiek neįprasta matyti O. K. spektaklį tokį
muzikinį ir be jo teatrui atsidavusių aktorių, tačiau nuo to nieko prasčiau čia
nesama. Viskas nuo pat pradžių šiuolaikiška, veržlu ir atpažįstama, kaip
socialinė, pop kultūros kritika. Jaunystės kulto pradžia: raitosi jaunos
merginos, geriantys jaunieji menininkai, viskas kiek tamsu, agresyvu ir, rodos,
spektaklis žada būti toks, kokį mėgsta itin jauni debiutuojantys režisieriai:
daug alkoholio, narkotikų, kritikos, kitaip sakant, gyvenimo dugno ir
beprasmybės, kurios spektakliuose irgi nelabai mėgstu. Bet klydau, beregint
spektaklis įgauna stuburą ir išryškėja pagrindinė jau pripažinto menininko
tapatybės problema – naujajam pasauliui niekam nereikia poetų. Tai jokia
profesija ir darbas, tiek pjesės autorius, tiek O. K. leidžia ironizuoti meno
vertintojų akimis meno pasaulio žmones. Kaip ir gyvenime, taip ir spektaklyje,
kad menininkas išgyventų, jis priverstas ne dirbti savo darbą, o atsiduoti
žurnalistiniams brutaliems leidiniams, pop seksualinės
šikimo mitybos grožio banalybes atliepiančias rašliavas. Tai žlugdo
kiekvieną menininką ir jį sekina, tačiau kaip prisitaikyti?
Nuolatinis paieškos aš esu poetas ir aš esu kaip ir visi
tampa esmine pjesės ir spektaklio problema, kuri ypač skaudžiai atpažįstama menininkams,
kurie yra susidūrę su realizavimo problemomis. Spektaklis užgriebia ir kitų
temų: meilės, savižudybės, gyvenimo kokybės, darbo beprasmybės, alkoholizmo ir
draugystės temų. Man asmeniškai gražiausi momentai buvo bitininko poeto ir
jaunojo poeto filosofiniai pasikalbėjimai ant ratukais sukamo suolelio – labai aštrūs,
tikslūs dialogai, atliepiantis tikriausiai paties pjesės autoriaus G. Grajausko
matomo pasaulio gaires, kurios tokios suprantamos ir aiškios kiekvienam nors
kiek rašančiam šių dienų rašytojui, todėl stipriąja šio spektaklio dalimi visgi
laikau ne vizualumą ir pateiktį, bet būtent pjesę.
Gyvo garso muzika taip
pat praturtina spektaklį, o eilėraščiai-monologai tiesiog prikausto dėmesį.
Nepaisant itin gerų ir jautrių įspūdžių, šventai tikiu, kad šis spektaklis
(kaip ir daugelis O. K. darbų) yra tiesiog ne visiems.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą