Filmas: "Tyla" / "Silence"

Sveiki, 

Viena laukiamiausių juostų buvo Martin Scorsese ekranizacija „Tyla“ (angl. Silence) (2016). Daugybės pripažintų filmų autorius (Infiltruoti, Kuždesių sala, Volstryto vilkas ir t. t.) šįkart užuot gilinęsis į jam taip patinkančius kriminalinio pasaulio užkulisius, norėjo sukurti itin jautrų ir dvasingą filmą. Reklamine kone skrajute tapusi citata: „Šiam filmui režisierius ruošėsi jau trisdešimt metų“. Ko galima tikėtis? Tik paties geriausio arba pusėtino filmo, juk neretai daug žadančios citatos apie pasiruošimus linkusios neatspindėti realių dalykų.

Pasirodo, „Tylą“ jau dešimtmetį turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, tačiau niekada neteko domėtis šia knyga tikriausiai dėl man nelabai patrauklios „Obuolio“ leidyklos, kuri niekaip „nelimpa“ su rimtos literatūros leidykla dėl savo absoliučiai komercinio orientyro. Kalbant apie beveik trijų valandų epą, būtų galima kalbėti ir kalbėti apie dviejų sunkiai suderinamų kultūrų ir religijų sandūrą septyniolikto amžiaus pirmoje pusėje, kada misionieriai krikščionys buvo žiauriai kankinami budistinėje Japonijoje, kitaip sakant, Vakarų kultūros pelke, kuri praktiškai taip ir liko savita iki šių dienų. Apie naujų pasaulių užkariavimus sukurta nemažai įspūdingų ir gerų kino epų, manau, nuo šiol ir šis sėkmingas filmas bus įtrauktas į šį sąrašą. 

Nors filmas iš pažiūros apie žiaurius susidorojimus ir kankinimus, vidinius veikėjų tikėjimo išbandymus per religinių simbolių paniekinimus ir gilius tikėjimo vandenis. Visgi pagrindinis žvilgsnis krypsta į jauną ir tvirtą tikėjimą demonstruojantį Rodrigesą, kuris patenka į japonų nelaisvę ir kasdien su juo atliekami tikėjimo palaužimo pratybos. Brutalus japonų elgesys, išradingos kankinimų scenos ir spektakliai vis labiau smaugia pagrindinį personažą, kol šis galiausiai ima suprasti takoskyrą tarp veiksmų ir giluminio tikėjimų parametrų... Nors filmas iš esmės pasakoja apie dviejų kultūrų sąlytį, bet smagu, kad režisieriui pavyko dar kartą svetimoje žemėje nubrėžti panašaus į Kristaus tikėjimo išbandymo istoriją. Filmas daugiau filosofinis, dialoguose ir veiksmuose veriantis keistas prisitaikėliško ir tikro tikėjimo testavimo galimybes. 

Pagrindinį vaidmenį sukūrė britų aktorius Andrew Garfield, kuris, mano manymu, kol kas sukūrė patį geriausią savo karjeroje vaidmenį, kur kas geresnį nei „Pjūklo keteroje“. Apskritai kalbant, tai kruopštus filmas, kurtas dviem sluoksniais: kultūrų difuzijai nusakyti ir asmeninę žmogaus istoriją, todėl filmo tuščiu tikrai nepavadinsi. Kažkaip be didesnių mistifikavimų, gana realistiniu būdu pavyko sukurti išties gerą išmėginimą ir pačiam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela