Filmas: "Gucci mados namai" / "House of Gucci"

 

Sveiki,

Ridley Scott režisierius yra nemirtingas. Šiuo metu sulaukęs tokio garbingo amžiaus, o vis dar kuria didelio masto grandiozinius kino projektus ir neketina nurimti. Šiuo metu kuria filmą „Napoleonas“, nors dar visai neseniai pristatė visus kino žiūrovus sudominusią kriminalinę dramą „Gucci mados namai“ (angl. House fo Gucci) (2021). Dėl dviejų priežasčių į kiną traukė visi, kas netingėjo t. y. dėl to, kad filmą statė R. Scott ir dėl to, kad jame pirmu numeriu pasirodo Lady Gaga, kurios nepamirštamas rimtas debiutas filme „Taip gimė žvaigždė“ vėlei žadėjo nepamirštamas emocijas.

Filmas pasakoja apie 25 metų moterį Patrizia Reggiani, kuri susipažįsta su turtuoliu Mauricijumi Gucci ir netrukus jaunuolio tėvui prieštaraujant jiedu susituokia ir susilaukia dukters. Bėgant metams Patrizia vis labiau ima kištis į vyro šeimos reikalus, kol sukurpia ambicingą planą, kaip prikelti Gucci mados namus, paveržiant iš giminaičių akcijas. Galiausiai suskaldžiusi šeimą ir vyrą pastačiusi į nemalonę, ji patiria vyro neištikimybę. Pasitarusi su savo būrėja ji ryžtasi labai prastam sprendimui, kas iš esmės sudrebins viso pasaulio žiniasklaidą...

Tiesą sakant, filmas neprailgo, nors ir beveik pustrečios valandos. Kadangi nesidomiu nei Armani, nei Gucci, ir apskritai apie italų kilmės madų grandus žinojau tik apie Versaci nužudymo tragediją iš puikiai sukalto mini serialo „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ antrojo sezono. Kalbant apie šį filmą, jis tipiškai epiškas R. Scott filmas, kuris režisūrine prasme lyg nieko naujo ir nepasiūlo, tačiau išlaiko klasiškai tvarkingą pasakojimo naratyvą. Kadangi nieko nežinojau apie Gucci užkulisius, man visų pirma filmas patiko dėl praplečiančios medžiagos: kas galėjo patikėti, kad tokioje giminėje įmanomi tokie dalykai? Žinoma, filmas spalvingas, puikūs veikėjų kostiumai, charizmatiški vaidmenys. Lady Gaga vėl pasirodė puikiai. Filme su draugu susiginčijome dėl kvailelio Paolo aktoriaus. Pasirodo, kad buvau teisus – Jared Leto vėl sunkiai atpažįstamas. Filme pasirodo kino legendos – Jeremy Irons ir Al Pacino, Salma Hayek bei būsima legenda Adam Driver. Nežinau nė vienos priežasties, kodėl šis filmas gali būti laikomas prastu. Netgi tiems, kurie absoliučiai nesidomi mada, manau, filmas susižiūrės kaip nebloga kriminalinė drama.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Patersonas" / "Paterson"

Sveiki, skaitytojai,

Nesu užkietėjęs režisieriaus Jim Jarmusch gerbėjas. Toli gražu. Tačiau jo savotiškas kinas visada mane nuteikia tam tikram kontravesiškam apmąstymui apie esminius gyvenimo elementus, dažniausiai suvokiamus kaip beprasmybę. Panašiai ir neseniai „Elito kine“ per LRT rodytame ir itin kino kritikų palankiai sutiktame režisieriaus kino juostoje „Patersonas“ (angl. Paterson) (2016), kuriame labai įsimintiną vaidmenį sukuria aktorius Adam Driver.

Filme pasakojama apie vidurinės klasės autobuso vairuotojo kasdienybę, tiksliau – jo viena gyvenimo savaitė, penkios darbo dienos ir savaitgalis. Patersonas, kurio vardas yra toks pat kaip ir miesto, ir autobuso užrašas, atrodo gana atsikartojantis, monotoniškas ir tuo pačiu keistas, kadangi atsikartojimas gali, pasirodo, būti žaismingas. Veikėjas nuolat sutinka dvynius, atsikartojančius ženklus, kurie liudija, kad gyvenimas gali būti žaismingas, pavyzdžiui, veikėjo merginos keksiukų ir užuolaidų ornamentika, veikėjo slapta užrašų knygutė ir sutiktos poetės mergaitės slapta užrašų knygutė... Kasdienybė, kuri absoliučiai nužmogina, tampa nuobodi žiūrovui pateikia neregėtos niūrios, liūdnos, bet gražios gyvenimiškos išminties. Veikėjas turi vieną išskirtinumą, jis rašo eilėraščius ir atrodo, kad jam tai be galo svarbu, tačiau, kai jis netenka tų eilėraščių, jo sukrėtimas tampa tarsi neišreikštas, skausmingas ir tylus kaip ir visas gyvenimas. Jis trokšta patekti bare ant žymių žmonių miestelio garbės lentos, tačiau gyveną pilką vidutinioko gyvenimą.

Norėtųsi sakyti, kad tai filmas apie kasdienybę, kuri sunaikina žmogaus svajones. Kitą vertus, veikėjo draugė, kuri atrodo absoliučiai infantili ir neatsakinga, nuolat metanti savo veiklas ir atrodo absoliučiai be krypties, visiška savo vaikino priešingybė, savaitės pabaigoje, kaip ir buvo galima tikėtis, ją ištinka sėkmė, o susikaupusį ir flegmatiškos prigimties autobuso vairuotoją dar vienas liūdnas gyvenimo įvykis... Iš tikrųjų filmas monotoniškas, jis kaip viduriniosios dirbančiųjų klasės kasdienybės almanachas, kuriame žmonės būna įkalinti nuolat atsikartojančių įpročių, veiksmų, nuotaikų ir taip pripratę prie nusivylimo, kad nebeturi kito pasirinkimo, kaip vaikščioti paniurę ir šiek tiek atrodantys abejingi visam pasauliui.

Filmas priminė anksčiau matytą režisieriaus filmą „Sulaužytos gėlės“ (2005), kur panaši struktūra, tam tikri žaismingi pasakojimo elementai, bet visumoje esti monotonija, flegmatiškai melancholiška nuotaika. Nemanau, kad filmas patiks visiems, bent jau man pirmosios 20 minučių buvo absurdas, tačiau vėliau tas absurdas tampa stilingu mūsų pačių gyvenimų atspindžiu, liudijančiu mūsų tam tikrą socialinį vaidmenį, kuris kur kas tvirtesnis, nei mūsų neišreikštas dvasinis, kaip šiuo atvejo poeto, polėkis. Šiaip gražus, liūdnokas, keistokas, nesudėtingas pasakojimas, kuris pareikalauja kantrybės.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Santuokos istorija" / "Marriage Story"

Sveiki,

Tęsiant po „Oskaro“ nakties filmus, nominuotus šiems apdovanojimams, manau, pribrendo laikas Noah Baumbach dramai „Santuokos istorija“ (angl. Marriage Story) (2019). Apie griūvančią susigyvenusios ir vaiką turinčios amerikietiškos poros skaudulius – taip būtų galima įvardyti pagrindinę filmo temą, kuri tampa daugeliui iš mūsų asmeninio gyvenimo atspindžiu, priminimu apie kadais patirtas ar dabar patiriamas sunkias, kartais kone neįmanomas skyrybas, kurios traumuoja viską, kas esti aplinkui...

Pasikartosiu, ką sakė jau tikriausiai kiti kino žiūrovai, kad juosta savo nuotaikomis ir scenarijumi šiek tiek primena „Krameris prieš Kramer“ (1979), tik čia turime kur kas labiau, sakyčiau, išgrynintą skyrybų etapų variantą. Pradėkime nuo to, kad filmas nuo pat pirmųjų akimirkų įtraukia savo emociniu užtaisu: pora vienas apie kitą pasakoja iš gerosios perspektyvos, kitaip sakant, gelbsti terapijoje savo santuoką, bet netrukus paaiškėja, kad jiems nepavyks. Galiausiai išaiškėja ir pagrindinė priežastis, kodėl pora skiriasi: vyras, gyvenantis su šeima Niujorke, neatsižvelgia į žmonos troškimą persikelti į Los Andželą, todėl skaudžiai pamini jos asmeninius siekius. Karjera ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra, tai, kas iš esmės nuolat yra gvildenama poroje, kas ims pirmenybę, kas aukosis dėl kito, atsisakydamas savosios svajonės...

Netrunka filme žiūrovas abejoti, ar tiek daug pozityvių dalykų turinti pora, įskaitant ir nuostabius vyro ir jo uošvių santykius, verta aukoti santuoką dėl vienos svarios priežasties, kai jie realiai gyvenimiškose situacijose atrodo gana harmoninga pora. Galiausiai teisinė sistema pasitarnauja abiejų piktžaizdėms išsidraskyti, kuo stipriau susirieti ir turtų bei vaiko globos dalyboms, kurios bet kada galėjusios nutrūkti, bet dėl paleisto teisminio proceso, kaip tik pakursto viską paspartinti. Apsunkinančios aplinkybės, advokatų argumentai, situacijų užaštrinimas juos įklampina į sistemiškai agresyvų siautulį, kad kartais atrodo, jog pora tapo net ne savo problemų įkaitais, bet būtent skyrybų sistemos žaisliukais: brangūs advokatai, juodinimas, persekiojimas, bejėgystė atsitraukti... Man asmeniškai tai dviejų standartų filmas, labai pagaviai pavykęs, kuris pasakoja apie besiskiriančios poros emocinį destruktyvų lauką bei kaip tuo destruktyviu lauku manipuliuoja teisėsauga ir advokatų luomas – nenuoširdumo tiek, kad vežk viską ratais!

Labai patiko dialogai! Tokie literatūriški, tačiau nepraradę šnekamosios kalbos tikrumo, emocionalumo. Bandoma kuo natūraliau išlaviruoti situacijose ir tai padeda puikūs aktoriai. Scarlett Johansson tai yra vienas geriausių jos vaidmenų kine. Laura Dern, kuri pelnė antraplanės „Oskarą“, irgi visa žibėjo šarmingai, įtikinamas buvo ir Adam Driver. Sudėtingos įtampos scenos pilnos širdį veriančių emocijų, labai atpažįstamų, autentiškų. Vienas iš tokių minusų būtų kai kurių scenų absurdiškas nenatūralumas, pavyzdžiui, kaip Čarliui įteikiamas teismo raštas dėl skyrybų. Tas kuriozinis atvejis, kuris neįtikina, nes komedijos elementai kiek perspausti, kaip perspausta toji scena, kai psichologė ateina pas Čarlį į išnuomotą butą, kai jis su sūnumi turi jai pasirodyti labai adekvatūs ir Čarlis vaikiškai persipjauna sau ranką – kam visas tas dirbtinis įtampos farsas? Man kiek persūdyta, reikėjo laviruoti labiau natūralistiniu subtiliu būdu.

Nepaisant šito, filmas vienas geriausių „Oskaro“ lovyje. Jeigu nestebina „Parazito“ sėkmė, tai „Santuokos istorija“, kuri turi gerą emocinį užtaisą, atrodo, kiek pastumtas reikalas į antrą planą. Be jokios abejonės filmas tarp populiariųjų yra atradimas ir perliukas, kuris pabaigoje, kai veikėja Nikolė užriša batą savo buvusiam vyrui, o žiūrovas suvokia, kad jų santuoka iš tikrųjų pasuka skirtingais keliais, nepaisant jokių prisirišimų, nuoskaudų ir užgyventų kartu įpročių, tada iš tikrųjų net man, kuris nepamena, kada paskutinįkart iš tikrųjų graudinosi žiūrėdamas filmą, išrieda kelios gailios ašaros: velnias, gyvenimas toks gražus, kai skauda.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodaodis klano narys" / "BlacKkKlansman"

Sveiki, skaitytojai,

Artėjant šių metų sezono „Oskarams“ stengiuosi pamatyti geriausius ir populiariausios šio sezono favoritus ir vienas iš jų – amerikiečių režisieriaus Spike Lee filmas „Juodaodis klano narys“ (angl. BlacKkKlansman) (2018), kuris pasakoja apie amerikietiškas kovas su rasizmu XX amžiuje. Tai biografinis ir istorinis filmas, kurie turi realius prototipus. Disco muzikos eroje gyvenantys juodaodžiai vis dar jaučiasi nesaugūs, yra atitverti nuo baltosios rasės teisių, tačiau pamažu laisvėjančios žmogaus teisės leidžia kurtis įvairioms opozicinėms organizacijoms, kurios nenori, kad juodaodžiai taptų lygiateisiais...

Iš esmės šioje atmosferiškoje ir laikmetį bandančioje rekonstruoti juostoje istorija nors ir socialiai aktuali mums ir šiandien, bet ji atrodo pakankamai laikmetyje lokali – tai tik rasizmą kenčiančių juodaodžių ir juos puldinėjančiųjų reikalai, todėl ilgą laiką į tai buvo nekreipiama dėmesio. Pagrindinė filmo idėja yra papasakoti kriminalinę operaciją, dvigubą ir sudėtingą apgaulę, kai infiltruojamas į ekstremistų rasistų grupuotę policininkas. Įtampa nuolat auga dėl integruotam agentui gresiančių išbandymų – sunku patikėti, kad tokia operacija kažkada iš tikrųjų galėjo egzistuoti. Šalia viso to, kontekste detalėmis pateikiama to dešimtmečių atmosfera, žmogaus teisių padėtis...

Nesu tikras, ar mane filmas sujaudino. Esu matęs kur kas paveikesnių, tačiau vietomis iš tikrųjų leido susimąstyti, kilstelėti antakį, mėgautis rekonstrukcija, žmogaus bukumu ir nekęsti brutalumo. Visgi manęs filmas iki galo neįtikino, kaip kad iškart suveikė tikri pabaigos dokumentiniai kadrai iš šių dienų amerikietiškų neonacių išpuolių prieš juodaodžius. Manau, vienintelis dalykas, kas neleido galutinai patikėti arba, kitaip sakant, būti paveiktam, yra tikriausiai filmo literatūriškumas. Jeigu teroristai jau kvaili, tai jau tokie karikatūriški, jeigu vaizduojamas jų įtarumas, tai būtinai taip paspaudžiant šabloniškai pasakojimo rikiavimo mygtukus, kad abejonių nebekyla, kad filmas „sukramtytas“ absoliučiai nemąstančiam žmogui, tik tam, kuris tiesiogiai priima vaizdinius be refleksijos. Nepasirodė nė vienas įdomesnis veikėjas, vien tik kiek istorinė situacija, bandymas atgaminti, nesukeliant diskusijų ir abejonių. Taip, tai rasizmas, bet filmas nebesistengia provokuoti, tik maigo jau gerai Holivudo nusmailintus iešmus į tuos pačius recepterius, dirgindami žiūrovą tais pačiais triukais.

Tiesa, negalėjau atsistebėti ekstremistų bukumu. Ypač tomis vietomis, besiformuojančiomis sektantinėmis apeigomis su gobtais, kurios, kaip žinia, iš tikrųjų buvę, tačiau jų racija ir retorika paremta tuščia argumentacija. Kaip gali vyras apkabinti prieš miegą žmoną ir sakyti, kad ją myli ir čia pat kalbėti apie susidorojimą su juodaodžiais? Kokio tuštumo, kokio menkumo turi būti žmogus, kuris, pateisindamas savo menkystę, kuria priešus ir naikina... Dar neįtikėčiau už filmą atrodo tai, kad mes pilna tokių žmonių turime ir šiandien. Ir daugybę Lietuvoje, kuriems žūtbūt reikia priešų ir niekinimo, kad jaustųsi teisūs, nes niekas be šios apgailėtinos kovos jų nelaiko vertais vadintis žmonėmis. Visgi filmas įtraukiantis, prasmingas, nors ir ne viskas galbūt man jame patiko.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyla" / "Silence"

Sveiki, 

Viena laukiamiausių juostų buvo Martin Scorsese ekranizacija „Tyla“ (angl. Silence) (2016). Daugybės pripažintų filmų autorius (Infiltruoti, Kuždesių sala, Volstryto vilkas ir t. t.) šįkart užuot gilinęsis į jam taip patinkančius kriminalinio pasaulio užkulisius, norėjo sukurti itin jautrų ir dvasingą filmą. Reklamine kone skrajute tapusi citata: „Šiam filmui režisierius ruošėsi jau trisdešimt metų“. Ko galima tikėtis? Tik paties geriausio arba pusėtino filmo, juk neretai daug žadančios citatos apie pasiruošimus linkusios neatspindėti realių dalykų.

Pasirodo, „Tylą“ jau dešimtmetį turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, tačiau niekada neteko domėtis šia knyga tikriausiai dėl man nelabai patrauklios „Obuolio“ leidyklos, kuri niekaip „nelimpa“ su rimtos literatūros leidykla dėl savo absoliučiai komercinio orientyro. Kalbant apie beveik trijų valandų epą, būtų galima kalbėti ir kalbėti apie dviejų sunkiai suderinamų kultūrų ir religijų sandūrą septyniolikto amžiaus pirmoje pusėje, kada misionieriai krikščionys buvo žiauriai kankinami budistinėje Japonijoje, kitaip sakant, Vakarų kultūros pelke, kuri praktiškai taip ir liko savita iki šių dienų. Apie naujų pasaulių užkariavimus sukurta nemažai įspūdingų ir gerų kino epų, manau, nuo šiol ir šis sėkmingas filmas bus įtrauktas į šį sąrašą. 

Nors filmas iš pažiūros apie žiaurius susidorojimus ir kankinimus, vidinius veikėjų tikėjimo išbandymus per religinių simbolių paniekinimus ir gilius tikėjimo vandenis. Visgi pagrindinis žvilgsnis krypsta į jauną ir tvirtą tikėjimą demonstruojantį Rodrigesą, kuris patenka į japonų nelaisvę ir kasdien su juo atliekami tikėjimo palaužimo pratybos. Brutalus japonų elgesys, išradingos kankinimų scenos ir spektakliai vis labiau smaugia pagrindinį personažą, kol šis galiausiai ima suprasti takoskyrą tarp veiksmų ir giluminio tikėjimų parametrų... Nors filmas iš esmės pasakoja apie dviejų kultūrų sąlytį, bet smagu, kad režisieriui pavyko dar kartą svetimoje žemėje nubrėžti panašaus į Kristaus tikėjimo išbandymo istoriją. Filmas daugiau filosofinis, dialoguose ir veiksmuose veriantis keistas prisitaikėliško ir tikro tikėjimo testavimo galimybes. 

Pagrindinį vaidmenį sukūrė britų aktorius Andrew Garfield, kuris, mano manymu, kol kas sukūrė patį geriausią savo karjeroje vaidmenį, kur kas geresnį nei „Pjūklo keteroje“. Apskritai kalbant, tai kruopštus filmas, kurtas dviem sluoksniais: kultūrų difuzijai nusakyti ir asmeninę žmogaus istoriją, todėl filmo tuščiu tikrai nepavadinsi. Kažkaip be didesnių mistifikavimų, gana realistiniu būdu pavyko sukurti išties gerą išmėginimą ir pačiam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Speciali vidurnakčio laida" / "Midnight Special"

Sveiki,

Keistų filmų pasitaiko ne taip ir retai. Dažniausiai tokie filmai išties būna labai geri, o štai trečiasis mano akimis matytas Jeff Nichols filmas „Speciali vidurnakčio laida“ (angl. Midnight Special) (2016) vėlgi kažkaip keistai susižiūrėjo. Nesu tikras, ar tai man priimtinas režisierius, nes po jo filmų lieku kažkoks sujauktas, turįs nepagrįstų pretenzijų ir išvis toks retas nepasitenkinimo jausmas. Jo niūri apokaliptinė drama „Slėptuvė“ atrodė panaši į šį filmą, netgi pagrindinis aktorius vėl dirbo prie pagrindinio šturvalo, tad drąsiai galiu pasakyti, kad tikriausiai „Mudas“ man jo priimtiniausias filmas.

„Speciali vidurnakčio laida“ – Dieve, koks nevykęs pavadinimo vertimas, – pasakoja apie mažą berniuką, kuris yra pusiau žmogus, pusiau ateivis. Pasaulio bendruomenė tapo kažin kokiais sektantais, pradėję garbinti nesuvokiamus dalykus, tačiau berniukas pagrobiamas ir visos organizacijos bei karinės pajėgos nori susigrąžinti berniuką tyrimams. Žodžiu, daug kas neapibrėžta, fone mirguliuoja tik nujaučiami apokalipsę primenantys kontekstai ir atrodo ne kaip šių dienų žmonija, bet kažkokia paralelinė, gerokai kitokia, tačiau kaip visada išlieka tas pats stuburas: meilė, atsidavimas, motinos pasirinkimas ir t. t. Ta nežinomybė ir režisieriaus maniera nieko tiksliai neįvardyti, bet piešti kitonišką pasaulį jį iš esmės išskiria iš kitų režisierių, tačiau, bent mane tokia pasakojimo maniera truputį erzina ir kažkaip greitai užsinorėjau, kad filmas pasibaigtų.

Iš esmės filmas nėra prastas, režisūra savita, yra Kirsten Dunst ir Michael Shannon bei Joel Edgerton – gerai žinomi Holivudo aktoriai, į kuriuos visada malonu žiūrėti. Gaila, kad visgi režisierius, kad ir koks jis savitas beatrodytų, man asmeniškai sunkiai priimtinas, bet įtariu, kad fantastikos mėgėjams filmas gali netgi labai patikti, juolab, kad viską stengiamasi pateikti veiksmo trilerio rėmuose su trupučio „Dirbtinio intelekto“ prieskoniais.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela