Sveiki, kinomanai,
Kanadiečių režisierius Xavier Dolan, kai kas mėgsta pabrėžti jo amžių (24
metai!) Kanų kino festivalyje jau pristatė savo trečią juostą pavadinimu „Bet
kokiu atveju Lorens“ (kai kur galite
rasti kaip „Tas pats Lorencas“) (Laurence Anyways) (2012). Šią juostą
galėjote išvysti ir Lietuvoje, „Kino pavasario“ festivalyje. Na, esu X. Dolano
gerbėjas, kol kas sėkmingai seku visą jo jauną karjerą ir mėgaujuosi jo
kūriniais. Po proveržio „Aš nužudžiau savo motina“ (2009) režisierius pristatė
vykusią muzikinę dėlionę „Įsivaizduojamos meilės“ (2010), o šįkart jau
atpažįstamu, savitu stiliumi autorius kuria jau nebe taip lengvai slystantį
filmą, bet epinį pasakojimą, kurį žiūrint jaučiamas ne tik filmo gėris, bet ir
bėgantis laikas tiek filmų herojams, tiek mūsų laikrodžiuose.
Be galo ilgas filmas apie vyrą panorusį tapti moterimi. X. Dolanas
neabejotinai tampa štampiniu režisieriumi, kuris yra seksualinių mažumų ir
lytinės tapatybės oratoriumi kino forumuose. Kasmet filmų šia tema vis daugėja
ir daugėja, nuo to niekur nedingsi, matyt, to reikalauja pats laikmetis ir X.
Dolan puikiai telpa į šiuos rėmus. Jei pirmame filme jis bylinėjo sūnaus gėjaus
ir motinos santykius, antrame seksualinius poligaminius svingavimus tarp
įvairių lyčių, tai „Bet kokiu atveju Lorens“ svarsto vyro tapatybės klausimą ir
tapatybės metamorfozes.
Kai kurie šį režisieriaus filmą laiko pačiu geriausiu, o kai kurie nusivylę
tvirtina, kad pagaliau jaunasis azartininkas prisižaidė ir sukūrė siužeto linijos
nesuvaldytą filmą. Man asmeniškai, filmas išties buvo gan tirštas, jau po geros
valandos atsitokėjau ir pažiūrėjau, kad pažiūrėjau tik trečdalį juostos, o jame
jau buvo įvykę tiek, kad užtektų vienam rimtam filmui! Uždelsto veikimo bomba
tiksėjo toliau ir ėmė, tiesą sakant, truputį velti. Norėta aprėpti vyro tapatybės
pokyčius per vieną dešimtmetį, bet pirmoji filmo pusė tapo ilga, o kitų metų
perbėgimams liko mažai laiko, tie išsiskyrimai ir susitikimai tapo tokie
išskydę, nesurišti. Nepaisant netobulo linijinio laiko bėgimo, pati drama visgi
Dolanui pavyko. Draskymasis, širdgėla, susipriešinimas, nesuderinamumai – štai tikrasis
šio filmo kokteilis!
Sunkiai įsivaizduojama realybė paversta pakankamai įtikinama. Vyras nori
tapti moterimi, bet nenori prarasti mylimosios. Kas tai? Nauja meilės forma,
kuri neturi pavadinimo? Transeksualas ir jo mylimoji? Žinoma, bene sunkiausia,
bent jau iš filmo, buvo transeksualo gyvenimo draugei, kuri niekaip
neapsisprendžia, kaip gyventi yra geriau. Trauka ir stūma veikia vienu metu ir
tai tikriausiai blogiausia, kas gali nutikti žmonėms, nes tada vidinis ir
išorinis konfliktas neišvengiamas.
Filmas taip pat mus įveda į tokias temas kaip žmogaus tapatybė ir darbo
santykiai, personažas netenka darbo dėl savo tapatybės, - kaina ne itin maloni.
Ypatingai tai, kad tai 1990-ųjų Prancūzija, dar ne tokia laisva seksualiniai
įvairovei, ypatingai jei herojus yra pedagogas, - vienas jautriausių ir
lengviausiai kritikuojamų ir laisves varžomų darbdavių kategorijoje.
Šįkart Dolanas norėjo ypatingai daug atsikąsti, kai kas, manau, ne itin
pavyko, bet filmą laikau vis tiek labai vykusiu, įdomiu ir verto savo žiūrovų.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 7.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą