2013 m. rugpjūčio 9 d., penktadienis

Filmas: "Bet kokiu atveju Lorens" / "Tas pats Lorencas" / "Laurence Anyways"



Sveiki, kinomanai,

Kanadiečių režisierius Xavier Dolan, kai kas mėgsta pabrėžti jo amžių (24 metai!) Kanų kino festivalyje jau pristatė savo trečią juostą pavadinimu „Bet kokiu atveju Lorens“ (kai kur galite rasti kaip „Tas pats Lorencas“) (Laurence Anyways) (2012). Šią juostą galėjote išvysti ir Lietuvoje, „Kino pavasario“ festivalyje. Na, esu X. Dolano gerbėjas, kol kas sėkmingai seku visą jo jauną karjerą ir mėgaujuosi jo kūriniais. Po proveržio „Aš nužudžiau savo motina“ (2009) režisierius pristatė vykusią muzikinę dėlionę „Įsivaizduojamos meilės“ (2010), o šįkart jau atpažįstamu, savitu stiliumi autorius kuria jau nebe taip lengvai slystantį filmą, bet epinį pasakojimą, kurį žiūrint jaučiamas ne tik filmo gėris, bet ir bėgantis laikas tiek filmų herojams, tiek mūsų laikrodžiuose.

Be galo ilgas filmas apie vyrą panorusį tapti moterimi. X. Dolanas neabejotinai tampa štampiniu režisieriumi, kuris yra seksualinių mažumų ir lytinės tapatybės oratoriumi kino forumuose. Kasmet filmų šia tema vis daugėja ir daugėja, nuo to niekur nedingsi, matyt, to reikalauja pats laikmetis ir X. Dolan puikiai telpa į šiuos rėmus. Jei pirmame filme jis bylinėjo sūnaus gėjaus ir motinos santykius, antrame seksualinius poligaminius svingavimus tarp įvairių lyčių, tai „Bet kokiu atveju Lorens“ svarsto vyro tapatybės klausimą ir tapatybės metamorfozes.

Kai kurie šį režisieriaus filmą laiko pačiu geriausiu, o kai kurie nusivylę tvirtina, kad pagaliau jaunasis azartininkas prisižaidė ir sukūrė siužeto linijos nesuvaldytą filmą. Man asmeniškai, filmas išties buvo gan tirštas, jau po geros valandos atsitokėjau ir pažiūrėjau, kad pažiūrėjau tik trečdalį juostos, o jame jau buvo įvykę tiek, kad užtektų vienam rimtam filmui! Uždelsto veikimo bomba tiksėjo toliau ir ėmė, tiesą sakant, truputį velti. Norėta aprėpti vyro tapatybės pokyčius per vieną dešimtmetį, bet pirmoji filmo pusė tapo ilga, o kitų metų perbėgimams liko mažai laiko, tie išsiskyrimai ir susitikimai tapo tokie išskydę, nesurišti. Nepaisant netobulo linijinio laiko bėgimo, pati drama visgi Dolanui pavyko. Draskymasis, širdgėla, susipriešinimas, nesuderinamumai – štai tikrasis šio filmo kokteilis!

Sunkiai įsivaizduojama realybė paversta pakankamai įtikinama. Vyras nori tapti moterimi, bet nenori prarasti mylimosios. Kas tai? Nauja meilės forma, kuri neturi pavadinimo? Transeksualas ir jo mylimoji? Žinoma, bene sunkiausia, bent jau iš filmo, buvo transeksualo gyvenimo draugei, kuri niekaip neapsisprendžia, kaip gyventi yra geriau. Trauka ir stūma veikia vienu metu ir tai tikriausiai blogiausia, kas gali nutikti žmonėms, nes tada vidinis ir išorinis konfliktas neišvengiamas.

Filmas taip pat mus įveda į tokias temas kaip žmogaus tapatybė ir darbo santykiai, personažas netenka darbo dėl savo tapatybės, - kaina ne itin maloni. Ypatingai tai, kad tai 1990-ųjų Prancūzija, dar ne tokia laisva seksualiniai įvairovei, ypatingai jei herojus yra pedagogas, - vienas jautriausių ir lengviausiai kritikuojamų ir laisves varžomų darbdavių kategorijoje. 

Šįkart Dolanas norėjo ypatingai daug atsikąsti, kai kas, manau, ne itin pavyko, bet filmą laikau vis tiek labai vykusiu, įdomiu ir verto savo žiūrovų. 

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 7.6


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą