2013 m. rugpjūčio 15 d., ketvirtadienis

Filmas: "Mudas" / "Mud"




Jūsų Maištinga Siela

Amerikiečiai turi vieną puikų Nepriklausomo kino režisierių, kuris ir vėl Kanų kino festivalyje pelnė bangą ovacijų. Tai Jeff Nichols, kuris pristatė dar vieną naują kūrinį pavadinimu „Mudas“ (Mud) (2012). Prieš tai matyta jo misterinė juosta „Slėptuvė“ pasirodė pernelyg apokaliptiška, nors sukurta talentingai ir su baimingos jausenos apraiškomis, manau, kad „Mudas“ yra labiau vykęs darbas. Bent jau man.

„Mudas“ – tai neabejotinai viena iš tų sunkiųjų amerikietiškų dramų, nufilmuota pelkėse ir šiek tiek priminė „Laiškanešį“ (The Paperboy), tačiau čia kur kas viskas realiau ir gyviau, natūraliau teka veiksmas. Ypatingai gražiose vietose, nors ir labai pavojingose, nufilmuota drama apie besislapstantį nusikaltėlį, kuris visiems laikams pakeičia bręstančių paauglių gyvenimus, netiesiogiai atveria akis pirmosios meilės pažinimui, teisingumui. Tai filmas, kuris sunaikina vaikystę, nutraukia naivumo pančius ir visiems laikams pakeičia gyvenimą. Stiprus siužetas, puikūs aktoriai, nors dėl vaikų šiek tiek galima kai kada abejoti, tačiau ir jiedu padarė pagirtiną darbą. Filme pasirodo daug kam pažįstamas aktorius Matthew MoConaughey, kuris sukuria įtikinamą badaujantį, išsigandusį ir galvą pametusį neatsakingą bėglį, antraeiliame vaidmenyje pasirodo nevienadienį personažą atlikusi Reese Witherspoon, na, ir mažieji berniukai-vyrukai, gerieji chuliganai.

Beveik visos jautrios juostos, kurios pereina per besikeičiančios vaikystės nelengvą formulę – besiskiriančių tėvų sindromą, draugų praradimą, muštynes, meilės paieškas. Kartais atrodo, kad berniukų gyvenimas toks pilkas ir cementinis, pernelyg užslopintas griežto tėvo intonacijos, vasaros darbų, nepamenu, kad aš būčiau patyręs tokią vaikystę. Bet gyvenimas yra gyvenimas ir jame visokiausių vaikysčių ir tėvų būna. Ši gan niūroka juosta neturi apokalipsinio prado, nežengia į žmogaus psichikos gelmes ir jų padarinius, o tik gan iš tolo pasakoja ypatingą vasaros nuotykį, kuri atmiežta mirčių, šiurkštumo ir vaikiško naivumo, kurio turi ne tik vaikai, bet ir suaugę personažai. Tai be jokios abejonės vykęs filmas, nors iš pradžių skeptiškai žiūrėjau, tačiau po valandos skepsis išgaravo ir netgi priminė rusų režisieriaus Andrejaus Zvyagintsevo filmą-šedevrą „Sugrįžimas“ (2003). Rekomenduoju gero kino gerbėjams!

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 7.4



Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą