2013 m. rugpjūčio 23 d., penktadienis

Esmingiausia jau įvyko




Sveiki, mieli skaitytojai,

Būna dienų, o gal net mėnesių, kada įprasta manyti, kad pasaulis yra priešiškas ir su juo reikia kovoti, kovoti, kad išgyventum. Galbūt. Iš tikrųjų aš nežinau, todėl iš paskutiniųjų su juo kovoju ir tuo pačiu metu draugauju, aišku, jei pasaulį kartu suvokiame kaip gyvenimą. Taip, tai lyg ir primena sutuoktinių porą, kuri gyvena kartu ir kasnakt mylisi, bet kiekvieną vakarą dūžta lėkštės. Stūma ir trauka vienu metu, manding, primena juodosios skylės efektą, kada tave traukia ir plėšo į gabalus, pasirinkimo nelabai ir yra.

Šiandien toks jausmas, kad sėdėčiau kur nors Prancūzijos pietuose ir žiūrėčiau į akmenuotą vynuogyną, klausyčiausi širdį veriančių baladžių, kažko ilgėčiausi, bet tikrai ne namų, kažko toliau, kažko, kas priklauso metafiziniam pradui. Turiu ne itin gerą savybę viską mistifikuoti, suteikti simbolinę prasmę. Rūkyčiau žolę ar neaiškios kilmės cigaretes, tabaluočiau kojomis nuo akmenų suręstos tvoros, kurią įkaitina prancūziška saulė, gerčiau sangriją, o gal mėtų arbatą, klausyčiausi čionykščių paukščių ir akimirkai norėsiu nebūti čia, Lietuvoje, kur prie savo pelėsiais pašvinkusio stalo kalu prancūziškos idilės tekstą. 

Norėti būti kažkur kitur. Dvasiškai, bet fizinės galimybės tokios apsunkusios ir lėtos, kad tikriausiai nuskridęs į tas vietas lėktuvu, jau norėsiu į Kiniją ar Panamą. Kas žino, gal būsiu apsvaigęs nuo vynuogynų, saulės ir norėsiu tik šešėlio ir hamako, ilgai iki sutemų suptis, kol vynuogynai taps raudoni ir oranžiniai, besileidžiant saulei. Nesiilgėsiu kino, naminio sodo ar to, ką paprastai vadinu kasdienėmis ceremonijomis.

Draugas mėgsta manęs klausti, o ką aš šiandien nuveikiau? Lyg kompiuteris su paspaustu „restart“ mygtuku permąstau šiandienos dieną, vakar ir užvakar ir nieko jose nerandu, kas būtų esmingo, ką galėčiau apibūdinti, kaip prasmingo, svarbaus. Skrandį sutraukia sąžinės priekaištais, jog gyvenimas bėga veltui, bet galiausiai atgniaužiu kumščius ir suvokiu, kad esmingiausia jau vyko – aš gyvenau. Ir vakar, ir šiandien.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą