Sveiki, kino mylėtojai,
Tikriausiai daugelis iš jūsų pašėlusiai laukėte filmo „Didysis Getsbis“
(The Great Gatsby) (2013), kuris netikėtai tapo tarptautinio Kanų kino
festivalio atidarymo filmu. Taip pat manau, kad jau daugelis suskubo jį
pamatyti, nes jis neaplenkė ir Lietuvos kino teatrų. Legendinį Skoto Fidžeraldo
romaną, kurį turime ir lietuviškai, ėmėsi ekranizuoti australų kilmės
režisierius Baz Luhrmann, kuris žinomas tokių didelių filmų kaip „Mulen Ružas“
(2001) ar „Australija“ (2008) kūrėjas.
Iš šio „Didžiojo Getsbio“ buvo tikimąsi ypatingai daug, tačiau tiek
kritikai, tiek dalis kinomanų visgi nusiminė, jog juosta ne itin pavyko. Ką reiškia
ne itin? Atsiliepimuose galėjai išgirsti nusivylimo gaideles, kurios reiškė,
kad filmas tapo tuščios prabangos kūriniu. Bet man šis filmas patiko! Ir patiko
galbūt labiau nei „Mulen Ružas“, kuris pagarsėjo savo išskirtiniu teatriniu
vizijos užpildymu, panašios vizualumo gairės yra ir „Didžiajame Getsbe“. Tiesą sakant,
galiu sutikti su kritikais, jog istorija „praplaukia pro šoną“, ji nepasirodė
stipri ir paveiki, aktoriai taip pat nebuvo efektingi, veikiau panašūs į
vaikščiojančias gražias karpytas lėles, kurios persirengia gražiais rūbais. Sintetika
ir nenatūralumas užgožia vieną garsiausių XX amžiaus literatūrinių kūrinių. Kai
kurios scenos išties pasirinktos pompastiškos, skambant repo muzikai šokama XX
amžiaus pirmosios pusės šokius arba karnavalo spalvos ir grožis pranoksta net
šių dienų prabangiausius Pabaltyje esančius klubus. Suprantama, kad norėta
sukelti svaiginančios prabangos įspūdį, bet didelė dalis viso šito tiesiog
eklektiškai prasilenkia su pasakojamuoju laikmečiu.
Ir iš kitos pusės žvelgiant, perdėtas vizualumas buvo stulbinamo grožio,
jaučiausi lyg operatorius būtų prisirišęs mane prie savo kameros ir kartu
plukdęs po neįtikėtinai pasakiškai beveik onirines „Didžiojo Getsbio“ erdves,
retkarčiais primenančias „Nuodėmių miestą“. Manau, kad filmo vizualumas visgi
yra pliusas, o jei jo nebūtų, filmas būtų nykus, jo interpretacijos menkos. Nežinau,
gal režisierius leidosi pernelyg daug improvizuoti ir ši interpretacija truputį
išsigimė į tuštumos pusę, bet nepasakyčiau, kad filmas visiškas pravalas. Prisimenu Sofijos Kopolos „Mariją
Antuanetę“, kur šiuolaikinės roko baladės skambėjo „ant 17-18 amžiaus“ vaizdų,
tačiau niekas nesipiktino tokiu kontrastu. Palyginus su „Mielo draugo“
ekranizacija, kuri taip pat sulaukė daug kritikos, manau, kad „Didysis Getsbis“
yra kur kas labiau vykusi juosta, nors ir turinti savo minusų.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 55/100
IMDb: 7.3
Jūsų Maištinga Siela
Labai patiko sitas filmas. Vienas is megstamiausiu!
AtsakytiPanaikinti