Sveiki, kinomanai,
Pagaliau pamačiau trečiąjį A. Tarkovskio filmą „Soliaris“ (Soyleris)
(1972), pastatytą pagal to paties pavadinimo romaną. „Soliaris“ – tai mokslinės
fantastikos filmas, užkabinantis žmogaus kaltės bei sąžinės kolonas. Tai tikriausiai,
kol kas, bent jau mano požiūriu, pats silpniausias Tarkovskio darbas, tačiau
neapsirikite, filmas vis tiek labai geras. Man „Stalkeris“ buvo šedevras“, „Veidrodis“
superinis, o „Soliaris“ nusipelnė tik gero filmo vardo.
„Soliaryje“ pasirodo legendinis iš Kauno kilęs aktorius Donatas Banionis,
kuris sukuria patį žinomiausią ir populiariausią savo karjeroje vaidmenį. Nepasakyčiau,
kad Banionis mane kažkuo ypatingai šiame filme sužavėjo, atrodė paprastai, o ir
pats vaidmuo nebuvo iš tų, kurie leistų pasireikšti aktoriniam meistriškumui,
tačiau nepaisant to, visa filmo jėga ir „gerumas“ sutelktas į filmo medžiagą ir
jos raišką. 1969 m. S. Kubrikas pristatė filmą „Kosminė Odisėja: 2001“, po 3
metų pasirodė visiškai kitoks Tarkovskio santykis su kosmosu. Neslėpkime šių dešimtmečių
sandūroje filmai apie kosmosą ir keliones į nežinomus pasaulius buvo ant
bangos. Jeigu Kubrikas stebino kokybiškais vizualiniais efektais, tai
Tarkovskis šiuo atžvelgiu labai minimalus, jam labiau rūpėjo ne evoliucija,
laiko šuoliai, bet vidiniai žmogaus parametrai, jų pokytis esant toli nuo namų,
kažkur kosmose, skverbiantis į žmogaus psichiką ir pradedant žaisti su žmogaus
pasąmone. Aišku, didelis nuopelnas jau pačiam romanui, kuris padovanojo puikią
medžiagą filmui.
Ilgas, iš pradžių itin sunkiai įtraukiantis filmas, nepamenu, kad pirmieji
du Tarkovskio filmai mane taip sunkiai įtrauktų į filmą, šis kažkodėl pasirodė
sunkiai „įsivažiuojantis“. Aišku, pats įdomumas prasideda nuvykus į kosminę
stotį, kurį randasi šalia plūduriuojančio, savotiškai mąstančio vandenyno,
kuris vėlgi turi savą simboliką. Iš atminties ištraukti žmonės tampa gyvi ir
materialūs, jų santykis su realiais žmonėmis konfliktiškas, paremtas destrukcine
iliuzija, kuria patikėti neįmanoma, kai mirusi žmona ar motina verkia
apsikabinusios kojas ir pačios nežino kas esančios. Tas santykis tarp
prisiminimų ir realybės tarp mistinių klonų ir buvusios praeities yra išties
keblus ir sudėtingas. Visgi, kaip rodo filmas, mes esame silpni ir linkę prie
to, kad nuolaidžiaujame savo sąžinei ir jausmams, mes verčiau pasiliksime
stotyje su iliuzijomis, nei grįšime gyventi į Žemę gyventi pustuščio gyvenimo. Išties
filmas kelia ypatingai įdomius klausimus, ypatingai tuos, kurie susiję su kalte
ir praeities susitaikymu, gyvenimu šia diena.
Nors tai mokslinės fantastikos kūrinys, tačiau jis pilnas baugios
atmosferos, kuri baugina išoriškai – paslaptingoji plazma, ilga kelionė į platų
kosmosą, bet galiausiai paaiškėja, kad didžiausia kelionė vyksta pagrindinio
herojaus viduje, pakylėjant sąmonę, pasiekiant kitokį mąstymą ir gyvenimo
kokybę, apsivalant nuo kaltės. Išties stiprus filmas, kuris, manau, patiks lėto
kino gerbėjams.
P.S. www.subtitrai.net siūlo lietuviškus dviejų dalių titrus, tik susidūriau su tuo, kad jie niekaip neatitinka parsiųstų filmo versijų, todėl turiu nuo šiol asmeniškai pakoreguotus titrus, kuriuos galiu atsiųsti, jeigu parašysite į elektroninį paštą, na, o patį filmą galite parsisiųsti paspaudę ČIA.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 8.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą