Filmas: "Krikštatėvis" / "The Godfather"

Sveiki, visi,

Ką gi, pažiūrėjau dar vieną vadinamą kino šedevrą, tik vargu ar šis filmas man pasirodė toks šventas šedevras – tai Francis Ford Coppola „Krikštatėvis“ (angl. The Godfather) (1972). Tai pirmoji „Krikštatėvio“ trilogijos dalis ir ji laikoma pačia geriausia dalimi, nors ir tęsiniai įvertinti labai aukštai ir tiesiog... Seniai svajojau pasidaryti „Krikštatėvio“ dieną, atsisėsti ramiai ir pažiūrėti per dieną visas dalis, bet dabar susvyravau, ar apskritai noriu pažiūrėti kitas dalis. Tuoj paaiškinsiu kodėl. 

Žinoma, tai skonio reikalas. Žinoma, kad pripažįstu šį filmą esant gerą, ypatingą kažkam ir apskritai pripažįstu režisieriaus įtaką kino industrijai, bet filmą sužiūrėjau gana sausai, tai mano ir vertinimas gana dvejopas. Visų pirma man filmas pasirodė pernelyg ištęstas, aišku, yra toje scenų ir įvykių neskubėjime savito žavesio, rafinuotumo, tačiau kartais norėjosi tuos įvykius paspartinti. Žinoma, labiausiai mane nustebino du dalykai. Visų pirma pati medžiaga, maniau, bus iš serijos „šaudau ir gaudau“, juk apie mafijos pasaulį kalbėti rimtai ir rafinuotai sunku, nebent tai būtų koks Q. Tarantino. Nors ko čia stebėtis, kai filmas laikomas šedevru? Aiškiai istorijoje deklaruojamos šeimos vertybės, ypač pagarba. Filmas apie vyrų pasaulį ir jų reikalus, nebūtinai legalius, atšliejusius nuo įstatymų, bet būtinai garbingus. Tai kartu savotiška šeimos saga, savo valdžios sūnui perdavimo istorija ir ji įtikina nuo A iki Z. Kitas dalykas – stulbinama Marlon Brando vaidyba, įvertinta „Oskaro“ statulėle, kurios, kaip žinia, aktorius atsisakė... Atradimas buvo ir aktorius Al Pacino, suvaidinęs Krikštatėvio sūnų ir vėliau pats perėmęs jo pareigas. Iš blankaus vaikinuko jis tiesiog akyse pamažu tapo tikra tėvo kopija ir staiga pasidarė ne tiek Krikštatėvio personažas, o būtent italų mafijos imperiją paveldėsiančio įpėdinio virsmas...

Nepaisant rafinuotumo, atidumo, puikių dviejų aktorių vaidybos ir geros režisūros, man pristigo susidomėjimo pačia tema, jos aktualumas man pačiam ir apskritai vengiu filmų apie mafiją, bet pažiūriu tuos, kuriuos jau būtina pamatyti tikram kinomanui ir „Krikštatėvis“ buvo kaip tik tas filmas. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 100/100

IMDb: 9.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Soliaris" / "Solaris" / "Solyaris"

Sveiki, kinomanai,

Pagaliau pamačiau trečiąjį A. Tarkovskio filmą „Soliaris“ (Soyleris) (1972), pastatytą pagal to paties pavadinimo romaną. „Soliaris“ – tai mokslinės fantastikos filmas, užkabinantis žmogaus kaltės bei sąžinės kolonas. Tai tikriausiai, kol kas, bent jau mano požiūriu, pats silpniausias Tarkovskio darbas, tačiau neapsirikite, filmas vis tiek labai geras. Man „Stalkeris“ buvo šedevras“, „Veidrodis“ superinis, o „Soliaris“ nusipelnė tik gero filmo vardo. 

„Soliaryje“ pasirodo legendinis iš Kauno kilęs aktorius Donatas Banionis, kuris sukuria patį žinomiausią ir populiariausią savo karjeroje vaidmenį. Nepasakyčiau, kad Banionis mane kažkuo ypatingai šiame filme sužavėjo, atrodė paprastai, o ir pats vaidmuo nebuvo iš tų, kurie leistų pasireikšti aktoriniam meistriškumui, tačiau nepaisant to, visa filmo jėga ir „gerumas“ sutelktas į filmo medžiagą ir jos raišką. 1969 m. S. Kubrikas pristatė filmą „Kosminė Odisėja: 2001“, po 3 metų pasirodė visiškai kitoks Tarkovskio santykis su kosmosu. Neslėpkime šių dešimtmečių sandūroje filmai apie kosmosą ir keliones į nežinomus pasaulius buvo ant bangos. Jeigu Kubrikas stebino kokybiškais vizualiniais efektais, tai Tarkovskis šiuo atžvelgiu labai minimalus, jam labiau rūpėjo ne evoliucija, laiko šuoliai, bet vidiniai žmogaus parametrai, jų pokytis esant toli nuo namų, kažkur kosmose, skverbiantis į žmogaus psichiką ir pradedant žaisti su žmogaus pasąmone. Aišku, didelis nuopelnas jau pačiam romanui, kuris padovanojo puikią medžiagą filmui.

Ilgas, iš pradžių itin sunkiai įtraukiantis filmas, nepamenu, kad pirmieji du Tarkovskio filmai mane taip sunkiai įtrauktų į filmą, šis kažkodėl pasirodė sunkiai „įsivažiuojantis“. Aišku, pats įdomumas prasideda nuvykus į kosminę stotį, kurį randasi šalia plūduriuojančio, savotiškai mąstančio vandenyno, kuris vėlgi turi savą simboliką. Iš atminties ištraukti žmonės tampa gyvi ir materialūs, jų santykis su realiais žmonėmis konfliktiškas, paremtas destrukcine iliuzija, kuria patikėti neįmanoma, kai mirusi žmona ar motina verkia apsikabinusios kojas ir pačios nežino kas esančios. Tas santykis tarp prisiminimų ir realybės tarp mistinių klonų ir buvusios praeities yra išties keblus ir sudėtingas. Visgi, kaip rodo filmas, mes esame silpni ir linkę prie to, kad nuolaidžiaujame savo sąžinei ir jausmams, mes verčiau pasiliksime stotyje su iliuzijomis, nei grįšime gyventi į Žemę gyventi pustuščio gyvenimo. Išties filmas kelia ypatingai įdomius klausimus, ypatingai tuos, kurie susiję su kalte ir praeities susitaikymu, gyvenimu šia diena. 

Nors tai mokslinės fantastikos kūrinys, tačiau jis pilnas baugios atmosferos, kuri baugina išoriškai – paslaptingoji plazma, ilga kelionė į platų kosmosą, bet galiausiai paaiškėja, kad didžiausia kelionė vyksta pagrindinio herojaus viduje, pakylėjant sąmonę, pasiekiant kitokį mąstymą ir gyvenimo kokybę, apsivalant nuo kaltės. Išties stiprus filmas, kuris, manau, patiks lėto kino gerbėjams.

P.S. www.subtitrai.net siūlo lietuviškus dviejų dalių titrus, tik susidūriau su tuo, kad jie niekaip neatitinka parsiųstų filmo versijų, todėl turiu nuo šiol asmeniškai pakoreguotus titrus, kuriuos galiu atsiųsti, jeigu parašysite į elektroninį paštą, na, o patį filmą galite parsisiųsti paspaudę ČIA.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela