2013 m. rugpjūčio 31 d., šeštadienis

Kur dėti mintis?




Sveiki, 

Šiandien pajutau kraugerišką norą rašyti, tiesiog kažką sukurti tokio įdomaus, kad galėčiau po 50 metų, krutant pražilusiems antakiams, perskaityti ir pasakyti – „boža, va čia tai suskėliau!“ Aišku, kūryba vien iš tokio parako kartais gali nunešti toli į vandenyną be bilieto atgal t.y. kiekybės, o ne kokybės klausimas.

Norėčiau turėti idealią klausą, kad kasmet galėčiau iškepti po fantastišką CD, kad manęs visi klausytųsi ir jausčiausi kaip kokia Madonna. Jaučiu, su tokiu pat užsidegimu prie įrašų sėdasi visokiausios mergų grupės kaip „Kitokios“ ar „Naujosios pupytės“, kurios rašo, kuria ir dėlioja nemirtingus šlagerius, kurių pasiklausius pristatomų Delfi portale norisi bliauti tris dienas ir nustoji akimirkai gyventi, nes dainos skamba taip nykiai, tai neužvedančiai, kad nedėtum jų net į „Bonus“ takelius. Na, neturime mes jokių merginų grupių, neturime. Gal yra kažkur kaime gerų ir perspektyvių vokalisčių, gal jų netgi yra ir tų merginų grupėse, tačiau sukurtos dainos neskamba, net karvė įdomiau bliauna besiveršiuodama, nei merginos ant „kablų“. 

Mūsų muzikos kokybė remiasi ne į populiariąją muziką, bet į visokius bardus, dainuojamąją poeziją ir t.t., na, tie, kurie laiko gitarą ant kelių ir pasirodo visokiausiuose renginiuose. Bet ką aš čia kalbu? Tam juk yra www.skundai.lt, ten ir reikėtų skųstis.

Ir apie ką aš norėjau pakalbėti? Apie kūrybą. Ir vėl. Ji kažkokia iki galo nesuvokiama, kintanti, šokinėjantis kaip šachmatai ant lentos, ir neaišku, iš kurios pusės į ją žiūrėti ir kaip ją vertinti – kaip prakeiksmą, kaip dovaną, kaip nervus draskančią dzeusišką migreną, ar kaip užtvankos sprogdinimą ir upės išlaisvinimą? Velnias dabar žino, bet kokiu atveju, tai kažkas, kas visada įdomu netgi tada, kai velniškai, žiauriai neįdomu... Vat. Būna ir taip.

Šiąnakt visą naktį sapnavau kažkokius ateivius-antžmogius, kurie atrodo kaip žmonės atskridę erdvėlaiviais, kad suėstų mūsų vaikus, nes jie pasirodo svetimai rasei besą labai skanūs. Tikriausiai nereikėjo žiūrėti prieš miegą dviejų serijų „Tikro kraujo“, būčiau geriau pažiūrėjęs „Muzikos garsai“ ar ką nors apie piemenukus, tada gal būčiau susapnavęs aksominę žolę, angelus, taikiai mekenančias avis. Matot, kaip sapnus paveikia paskutinės mintys prieš užmiegant. O šiandien dar perskaičiau, kad labai mąstantis žmogus per dieną pagalvoja iki 50 tūkstančių minčių. O tai kiek čia tų minčių per vieną valandą? Bet kokiu atveju, aišku tik vieną, kad minčių pagalba galima kartais nusinerti net kojines, jeigu suprantate, ką turiu omenyje.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą