Sveiki,
Įsivaizduoju pagyvenusias kinų moteris, kurios ryte keliasi anksti, žinoma,
ne karvių melžti, bet įsispyrusios į kroksus,
kuriuos pigiai išlieja jų šalies fabrikuose pagal amerikiečių užsakymą, liuoksi
jaunos stirnos eisena daryti kovos meno judesių į didelę aikštę, kad po to „Delfis“
galėtų nuostabos patosu parašyti prie mokslo, pramogų ar netgi nusikaltimų ir
nelaimių skilties, jog 90 metų senutė ant „ožio“ vartaliojasi neprasčiau nei 20
metų gimnastė, nusproginant juodu pavydu mūsų pensininkus, kurie susirietę į
sraiges žiūri į besitrankančias musės į lango stiklą ir galvoja, kad pinigų „Kobros“
nuodų balionėliui nebėra. Lygiai taip pat, praėjus valandai ar dviem, Indijos
krantus pasiekusi saulė prie Gango ir Indo sutrauks ilagpimpius nuogalius jogos
meistrus, kurių jogos kilimėlis „n“ kartų švaresnis nei jų dredais sumesti
plaukai į gyvatiškai suveltas lietaus išgairintas sruogas, kuriomis, dievaži,
nežinosi, dar gali ir pasismaugti. Dar keletas valandų, dar keletas puodelių
kavos ar arbatos kažkur tarp debesų, šen arba ten, ir Saulė pasieks musulmonų
žemes, kur šie atsigręžę į Meką, kas žino, gal net naudodamiesi kompasu,
stačiai daužys galvą į grindis ir po to eis gerti „čajaus“, vietinės opiumo
arbatos arba iš nuobodulio prikuls trečiąją žmoną. Dar truputis ir saulė
pasieks Europą, kur netoli Vatikano vienuolės džiaustys ką tik iš „skalbenkės“
ištrauktas itališkas liemenėles ir skubės į pirmas mišias, kaukšėdamos
klasikiniais padorias moteris primenančiais bateliais, po pažastimi, išdepiliuota
„Veet“, suspaudusios maldaknyges – Italijoje juk tvanku po abitu. Jos intelektualiai
judės ir užprogramuotai žegnosis, nes žino, kad taip daryti reikia kiekvieną
dieną, o dar geriau – jos žinos, kad jos pačios žino, jog jos nori tai daryti
savo valia, o žinojimas beveik tas pats, kas tikėjimas...
...bet ne apie tai norėjau rašyti, nežinau, kodėl įžanga išėjo tokia nieko
verta, kai kas pasakytų, tulžinga, tikriausiai rašymo poreikis savaime maigo
klavišų lentą.
Šiandien valgiau obuolius sode. Tikrinau, ar nepernoko, nes vasariniai
greit pūva ir krenta į žolę. Nieko nepadarysi. Pilnas sodas visokiausių gyvių,
subrendusių ir poruotis aptingusių gyvių, nes jau ruduo ir „neapsimoka“. Kainapjūtė
kažkur toli, už mano kaimo, prekybos centruose taip pat eina į pabaigą, ten
sunkvežimiai privežė daug mokyklinių flomasterių ir sąsiuvinių – storų ir tradicinių,
po 12 puslapių, kuriuos labiausiai mėgsta mokytojai, kadangi jie daug nesveria
ir tampytis nereikia. Iš kur žinau? Nes pats mačiau, gyvenau, girdėjau.
Taigi, valgau sau obuolius sode ir mąstau apie karą Sirijoje, aplinkui
skraido įplyšę ir susenę, apsunkę drugeliai, mačiau vakar kaimynų katiną juos
stebint, bet vis tiek galvoju apie Siriją. Būtent šiandien iš ten į Iraką
perbėgo 100 tūkstančių pabėgėlių, dievaži, kaip kokia Klaipėda nutekanti į
pietus, Kaliningradą. Tie žmonės dabar išsigandę, vat, šiuo momentu, pilni vilties,
kad viskas aprims ir galės grįžti, daugelis galbūt palikę giminaičius, neturi
ko valgyti, galbūt ir geriamo vandens, o ir nežinia, kas jų laukia Irake. Kur jiems
eiti, kai kažkas žaidžia karo žaidimus, sakydami, kad tai toks karas ir tai
natūralu, kad žūsta žmonės. Valgydamas obuolį prisiminiau, kad ryte žiūrėjau
filmą apie karą, kur išžudę vyrus, moteris pasiliko prievartavimams. Pagalvojau,
kad kol valgau šį obuolį, Sirijoje prievartaujama ne viena alkana moteris ir
nebegalėjau nuspręsti, ar po to, ką suvokiu ir žinau suvokęs, kas vyksta
pasaulyje, šis obuolys mano burnoje iš dėkingumo turi būti tik skanesnis, ar
dėl „gero gyvenimo“ pertekliaus, Sirijos nelaimėlių atžvelgiu, tik bjauresnis?
Nuspręsti buvo sunku, o saulė jau judėjo link Brazilijos, kur atsiskyrusios
gentys, galbūt pasimeldusios saviems dievams, leidosi į medžioklę, kad
išgyventų.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą