Filmas: "Šokoladas" / "Chocolat"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Šokoladas“ (Chocolat) (2000), kurį režisavo „Kas kamuoja Gilbertą Greipą“ ir „Sidro namų taisyklės“ Lasse Hallstrom‘as. Filmas – tai garsaus romano (jį turime ir lietuviškai!) ekranizacija. Pamaniau, kad pats laikas pažiūrėti ką nors saldaus, tad jau vien pats pavadinimas „Šokoladas“ nuteikia optimistiškai, nors pats filmas gal ir nėra toks saldus, kadangi nuolat iš vienos vietos į kitą besikraustančiai herojai su dukrele ir nematoma kengūra tenka susigrumti ne tik su savimi, bet ir dievobaimingu grafu bei viso miestelio skeptikais.

Gražus filmas, kuris, mano akimis, turi dvasią, turi tą keistą filmo aurą, kuri verčia žiūrėti ir žiūrėti dar kartą. Tikrai labai vykęs filmas apie tai, kaip reikia džiaugtis gyvenimu. Miestelyje atsidariusi šokoladinė tampa tikra oazė visaip save mėgstantiems riboti gyventojams ir natūralu, jog ji dar vadinama ir nuodėmių užeiga, nesvarbu, kad kitoje gatvės pusėje vyrai geria alų ir lošia kortomis. Malonumas ir religija – štai kas šiame filme grumiasi, apsimestinis davatkiškumas ir būvimas savimi. O gal reikia labiau sakyti, kad religija daigoja besikeičiančio pasaulio šakas, kurioms anksčiau ar vėliau lemta užaugti ir pakeisti pasaulį. 

Pagrindinį vaidmenį šiame sukuria „Oskaro“ savininkė Juliette Binoche – jos būvimas šiame kine vėlgi kaip koks dvigubas šokolado įdaras – pilnas nepaaiškinamos ir tokios savaime suprantamos energijos. Filme taip pat pasirodo pirmo ryškumo žvaigždės – puikioji Judi Dench, Johnny Depp, kuris šįkart visgi manęs nenervino, bet vis tiek negaliu jo pakęsti, „Matricos“ žvaigždė Carrie-Anne Moss. Aktorių būvimas beveik pasakinio pobūdžio filme nuteikia ypatingai maloniai. Gerai, kad šalia turėjau kelis itališko recepto lietuviškus saldainius, nes nebuvo jau taip pavydu žiūrėti, kaip J. Binoche nuolat trina šokolado pupeles ir maišo ypatingai viliojančias mases. 

Pats filmas ne šiaip sau apie šokoladą ir jo magišką galią priminti, kad reikia mėgautis gyvenimu ir pats mėgavimasis savaime nėra jokia nuodėmė, bet atrodo, kad režisieriui daugiau ar mažiau pavyko patį filmą sukurti kaip šokoladą. Nors jame iš esmės yra tokie patys vaizdai, kaip ir daugelyje filmų, tačiau jie kažkaip ypatingai išplakti, pasakos tipo pasakojimas apie realius žmones savaime virpina vaizduotės stygą. Nesitikėjau, kad filmas šitaip patiks, tad belieka laukti, kad ir į Lietuvos kaimus atkeliautų moteris su raudona mantija ir atidarytų kažką panašaus, ką galime išvysti „Šokolade“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela