2013 m. rugpjūčio 5 d., pirmadienis

Knyga: Gabija Grušaitė "Neišsipildymas"


Sveiki,

„Baltos lankos“ paskutiniuoju metu man asocijuojasi su kokybiškos ir rimtos literatūros leidykla, kuri rūpinasi skaitytojų skoniu ir nesistengia pataikauti masinės-pramoginės literatūros rinkai. Galų galiausiai juk kažkas turi leisti kokybišką literatūrą. „Baltos lankos“ leidžia ne tik verstinę grožinę literatūrą, bet retkarčiais išleidžia ir lietuvių rašytojų kūrinius – nedaug, bet pasitaiko.

2010 metais debiutuoja jauna rašytoja Gabija Grušaitė su romanu „Neišsipildymas“, apie kurį nemažai buvo aptarinėjama, o pasirodžiusios recenzijos ir atsiliepimai, regis, atsiliepė įvairiai. Žinoma, troškau ir aš šios knygos ir gavau tik „paskutinę minutę“, kai besiknaisiodamas it barsukas po išparduotų knygų dėžę radau ir už centus įsigijau „Neišsipildymą“, kurią žaibiškai sugraužiau. Tiesą sakant, paskutiniu metu mano santykis su literatūra buvo apmiręs, tačiau vėl atrandu skaitymo malonumą ir galiu pasakyti, kad šis debiutinis kūrinys prisidėjo prie to, kad vėl į ištuštėjusią skaitytojo širdį plūsteltų šviežio kraujo.

„Neišsipildymas“, kaip ir galėjau įtarti, dvelkė kosmopolitiniais niuansais, - o kai kitaip be šito lietuvių literatūroje, kai mūsų emigracijos dėka tautiečių galimybės apraizgė visą pasaulį? Natūralu, kad „naujieji išeiviai“ blaškosi tarp Paryžiaus ir Barselonos, Milano ir Londono ir ne tik aria, indus mazgoja ir plantacijos vergais pluša, bet ir įgyvendina savo asmenines legendas, kaip pasakytų P. Coello. Romanas su laisvės polėkiu, atmiežtas saldžiomis bohemiškos jausenomis, bet jau ne vieną dešimtmetį su nauja lietuvių rašytojų banga skrebinantis tas pačias žmogaus gyvenimo klausimus, - kas yra žmogus ir ko jam reikia, kad būtų laimingas? Tos pačios problemos, keičiasi tik dislokacijos vietos ir geografinės zonos, rodos, horizontai tik didėja, o žmogaus viduje tuštumos nemąžta ir nemąžta. „Neišsipildymas“ yra puikus pavyzdys, kuris pretenduoja užimti deramą vietą šios literatūros vištidėje. 

Bet neapsirikite dėl mano sarkazmo, man kūrinys išties patiko. Patiko kartu su Rugile gulėti paplūdimyje, kiurksoti tamsiuose Paryžiaus kvartaluose, vykti į Barseloną, rūkyti ir gerti vyną, lesbietiškai mąstyti apie Ugnę, merginą-mylimąją, kuri buvo Rugilei kaip stimulas, akumuliatorius gyventi. Galimybės personažams suteiktos beribės, rodos, jie gali bet ką, bet tuštumos ir bejėgiškumo jausena tokia didelė, kad personažas atrodo kaip muselė vandens kibire. Menkumo, silpnumo ir netgi, sakyčiau, silpnavališkumo šiame personaže tiek daug, kad kartais norisi mergiotei trenkti šlapiu skuduru ir pasakyti: gyvenk, po galais, gyvenk! Lengva pasakyti, bet sunku padaryti, todėl knyga iš personažo silpnavališkumo tampa tik įdomesnė.

O ką besakyti apie knygos stilių? Jis išties patiko, nesitikėjau sodraus ir skanaus pasakojimo, tačiau tekste jaučiasi Grušaitės sukauptos intelektualios žinios, pakitęs kartos kosmopolitinis mąstymas, leksika pilna netikėtumo, bet ji švelni, retsykiais gal net per lyriška, persirpusi kaip kriaušė, kuri tuoj nukris, bet nenukrito, ačiū Dievui. Lyriškas kalbėjimas, moterys personažai, moteris rašytoja,  - moterų literatūros ne gerbėjai (o tokių aš pažįstų!) gal tūrėtų vengti šios knygos, tačiau neapsirikite, skaityti gali būti malonu ir „Neišsipildymą“. Gal kiek kliuvo tokios klišės kaip bereikalingas sumenkinimas, ne, ne personažuose, o kalboje, nes jei minimas vynas, tai jis bus įvardytas kaip „pigus“, jei suknelė tai būtinai „pigi“, jei cigaretės, tai būtinai „pigios“, lygiai tas pats kalbant apie namus, kvartalus, gatves, vitrinas, prie kiekvieno iš jų retsykiais nenatūraliai antireklamiškai priklijuoti „purvinas, purvina, purvini“, toks įspūdis, kad visas Paryžius, Londonas, Barselona tokie nešvarūs, atgrasūs, kad net neverta net goglintis jų fotografijų. 

Romaną skaityti pradėjau važiuodamas Vilniaus viešuoju transportu, kai lauke lijo ir nuo pirmų puslapių įsikūnijau į knygos istoriją ir tapau jos dalimi. Norėtųsi, kad Grušaitė ir toliau tęstų eksperimentus su literatūra ir sukurtų kažką labiau ryžtingesnio, ne tokio kosmopolitiškai besiblaškančio, perdėm, „išskiesto“ kaip „Neišsipildymas“, bet debiutą vertinu pavykusiu, įdomiu.

Bet kokiu atveju šis romanas puikus pavyzdys naujos rašytojų mąstymo ir savijautos išraiškos pavyzdys. „Neišsipildymas“ – tai tarsi Marselio Prusto „Prarasto laiko beieškant“, tik „Neišsipildyme“ laikas skirtas savo pačių vietos po saule paieškoms. Vis mąsčiau ir galvojau, ką personažui reiškė lietuviškos šaknys ir kaip tai įtakojo jo tuštumos jausenai, kurią, neneikime, išgyvena visa mūsų karta – visko daug, tiek daug laisvės ir pasirinkimų mūsų tauta ir galgi net žmonijos civilizacija dar neturėjo, bet kas ta laisvė, jei nėra žmogaus šalia, nėra pavadžio, į kurį būtų galima įsitverti, nes ta laisvė kaip geras š... gabalas, susigrūst jį atgal, cirkiškai balansuojant ant lyno, jei esi vienas tarp dūžtančių santuokų, santykių, draugų, kurie keičiasi kartu su naujais miestais ar naujomis šalimis. Žmogus nutraukta šaknimi kraujuoja, o gal skausmingai mokosi adaptuotis, gyventi (išgyventi?) kosmopolitinėmis arba, kaip aš mėgstu sakyti, naujaisiais tautų kraustymosi laikais, savarankiškai kuriant savo tapatybę ir identitetą. Taip, knyga parodo, kad šiais laikais identitetas yra sukuriamas, ne taip kaip anksčiau, jei gimei valsčiuje, vadinasi, esi ūkininko sūnus ir visi žino, kad esi ūkininko sūnus, o štai dabar viskas vyksta keliaujant ir juk neretai būna, kad atvykdami gyventi svetimą šalį esame tik emigrantai, daugiau niekas, todėl tenka iš naujo kurti save.

„Neišsipildymas“ – tai laikas skirtas pilnatvei ir laimei, tačiau tenka semti tuštumos bedugnes, neišsipildžiusios iliuzijos ir troškimai gali tapti Damoklo kardu ir sugriauti ateitį. Melancholiška knyga apie gyvenimą, kuris nesusiklostė taip, kaip iš tikrųjų norėjosi.

Jūsų Maištinga Siela
 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą