Sveiki,
„Baltos lankos“ paskutiniuoju metu man asocijuojasi su kokybiškos ir rimtos
literatūros leidykla, kuri rūpinasi skaitytojų skoniu ir nesistengia pataikauti
masinės-pramoginės literatūros rinkai. Galų galiausiai juk kažkas turi leisti
kokybišką literatūrą. „Baltos lankos“ leidžia ne tik verstinę grožinę
literatūrą, bet retkarčiais išleidžia ir lietuvių rašytojų kūrinius – nedaug,
bet pasitaiko.
2010 metais debiutuoja jauna rašytoja Gabija Grušaitė su romanu „Neišsipildymas“,
apie kurį nemažai buvo aptarinėjama, o pasirodžiusios recenzijos ir
atsiliepimai, regis, atsiliepė įvairiai. Žinoma, troškau ir aš šios knygos ir
gavau tik „paskutinę minutę“, kai besiknaisiodamas it barsukas po išparduotų
knygų dėžę radau ir už centus įsigijau „Neišsipildymą“, kurią žaibiškai
sugraužiau. Tiesą sakant, paskutiniu metu mano santykis su literatūra buvo
apmiręs, tačiau vėl atrandu skaitymo malonumą ir galiu pasakyti, kad šis
debiutinis kūrinys prisidėjo prie to, kad vėl į ištuštėjusią skaitytojo širdį
plūsteltų šviežio kraujo.
„Neišsipildymas“, kaip ir galėjau įtarti, dvelkė kosmopolitiniais
niuansais, - o kai kitaip be šito lietuvių literatūroje, kai mūsų emigracijos
dėka tautiečių galimybės apraizgė visą pasaulį? Natūralu, kad „naujieji
išeiviai“ blaškosi tarp Paryžiaus ir Barselonos, Milano ir Londono ir ne tik
aria, indus mazgoja ir plantacijos vergais pluša, bet ir įgyvendina savo
asmenines legendas, kaip pasakytų P. Coello. Romanas su laisvės polėkiu,
atmiežtas saldžiomis bohemiškos jausenomis, bet jau ne vieną dešimtmetį su
nauja lietuvių rašytojų banga skrebinantis tas pačias žmogaus gyvenimo
klausimus, - kas yra žmogus ir ko jam reikia, kad būtų laimingas? Tos pačios
problemos, keičiasi tik dislokacijos vietos ir geografinės zonos, rodos,
horizontai tik didėja, o žmogaus viduje tuštumos nemąžta ir nemąžta. „Neišsipildymas“
yra puikus pavyzdys, kuris pretenduoja užimti deramą vietą šios literatūros
vištidėje.
Bet neapsirikite dėl mano sarkazmo, man kūrinys išties patiko. Patiko kartu
su Rugile gulėti paplūdimyje, kiurksoti tamsiuose Paryžiaus kvartaluose, vykti
į Barseloną, rūkyti ir gerti vyną, lesbietiškai mąstyti apie Ugnę,
merginą-mylimąją, kuri buvo Rugilei kaip stimulas, akumuliatorius gyventi. Galimybės
personažams suteiktos beribės, rodos, jie gali bet ką, bet tuštumos ir
bejėgiškumo jausena tokia didelė, kad personažas atrodo kaip muselė vandens
kibire. Menkumo, silpnumo ir netgi, sakyčiau, silpnavališkumo šiame personaže
tiek daug, kad kartais norisi mergiotei trenkti šlapiu skuduru ir pasakyti: gyvenk, po galais, gyvenk! Lengva pasakyti,
bet sunku padaryti, todėl knyga iš personažo silpnavališkumo tampa tik
įdomesnė.
O ką besakyti apie knygos stilių? Jis išties patiko, nesitikėjau sodraus ir
skanaus pasakojimo, tačiau tekste jaučiasi Grušaitės sukauptos intelektualios
žinios, pakitęs kartos kosmopolitinis mąstymas, leksika pilna netikėtumo, bet
ji švelni, retsykiais gal net per lyriška, persirpusi kaip kriaušė, kuri tuoj
nukris, bet nenukrito, ačiū Dievui. Lyriškas kalbėjimas, moterys personažai,
moteris rašytoja, - moterų literatūros
ne gerbėjai (o tokių aš pažįstų!) gal tūrėtų vengti šios knygos, tačiau
neapsirikite, skaityti gali būti malonu ir „Neišsipildymą“. Gal kiek kliuvo
tokios klišės kaip bereikalingas sumenkinimas, ne, ne personažuose, o kalboje,
nes jei minimas vynas, tai jis bus įvardytas kaip „pigus“, jei suknelė tai
būtinai „pigi“, jei cigaretės, tai būtinai „pigios“, lygiai tas pats kalbant
apie namus, kvartalus, gatves, vitrinas, prie kiekvieno iš jų retsykiais
nenatūraliai antireklamiškai priklijuoti „purvinas, purvina, purvini“, toks
įspūdis, kad visas Paryžius, Londonas, Barselona tokie nešvarūs, atgrasūs, kad
net neverta net goglintis jų fotografijų.
Romaną skaityti pradėjau važiuodamas Vilniaus viešuoju transportu, kai lauke
lijo ir nuo pirmų puslapių įsikūnijau į knygos istoriją ir tapau jos dalimi. Norėtųsi,
kad Grušaitė ir toliau tęstų eksperimentus su literatūra ir sukurtų kažką
labiau ryžtingesnio, ne tokio kosmopolitiškai besiblaškančio, perdėm, „išskiesto“
kaip „Neišsipildymas“, bet debiutą vertinu pavykusiu, įdomiu.
Bet kokiu atveju šis romanas puikus pavyzdys naujos rašytojų mąstymo ir
savijautos išraiškos pavyzdys. „Neišsipildymas“ – tai tarsi Marselio Prusto „Prarasto
laiko beieškant“, tik „Neišsipildyme“ laikas skirtas savo pačių vietos po saule
paieškoms. Vis mąsčiau ir galvojau, ką personažui reiškė lietuviškos šaknys ir
kaip tai įtakojo jo tuštumos jausenai, kurią, neneikime, išgyvena visa mūsų
karta – visko daug, tiek daug laisvės ir pasirinkimų mūsų tauta ir galgi net žmonijos
civilizacija dar neturėjo, bet kas ta laisvė, jei nėra žmogaus šalia, nėra
pavadžio, į kurį būtų galima įsitverti, nes ta laisvė kaip geras š... gabalas,
susigrūst jį atgal, cirkiškai balansuojant ant lyno, jei esi vienas tarp
dūžtančių santuokų, santykių, draugų, kurie keičiasi kartu su naujais miestais
ar naujomis šalimis. Žmogus nutraukta šaknimi kraujuoja, o gal skausmingai
mokosi adaptuotis, gyventi (išgyventi?) kosmopolitinėmis arba, kaip aš mėgstu
sakyti, naujaisiais tautų kraustymosi laikais, savarankiškai kuriant savo
tapatybę ir identitetą. Taip, knyga parodo, kad šiais laikais identitetas yra
sukuriamas, ne taip kaip anksčiau, jei gimei valsčiuje, vadinasi, esi ūkininko
sūnus ir visi žino, kad esi ūkininko sūnus, o štai dabar viskas vyksta
keliaujant ir juk neretai būna, kad atvykdami gyventi svetimą šalį esame tik emigrantai,
daugiau niekas, todėl tenka iš naujo kurti save.
„Neišsipildymas“ – tai laikas skirtas pilnatvei ir laimei, tačiau tenka
semti tuštumos bedugnes, neišsipildžiusios iliuzijos ir troškimai gali tapti
Damoklo kardu ir sugriauti ateitį. Melancholiška knyga apie gyvenimą, kuris
nesusiklostė taip, kaip iš tikrųjų norėjosi.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą