2013 m. rugpjūčio 25 d., sekmadienis

Apie gandrus ir sapnus




Sveiki, 

Vakar išskrido gandrai. Nemačiau, bet sakoma, kad tai paskutinė jų diena mūsų šalyje ir jie išskrisdami nusineša žalumą, vasarą ir tai, ką vėl teks pusę metų laukti. Nelemtieji gandrai pasirodo esą tik dalis gamtos išdaigų ir jiems vasara taip nesibaigia, kaip mums, jie skrenda į Afriką, ten, kur braidys palei upes, kur pilna krokodilų, rožinių flamingų ir velniai žino kokių kitokių gyvių. Kas žino, gal koks ten esantis čionykštis kuo puikiausiai kepasi gandrą ant lėtos ugnies ir džiaugiasi į Juodąjį Žemyną parskridusiu plunksnuotu maistu. Kai kam iš mūsų taip pat vasara niekada nesibaigia, turiu tokių pažįstamų, kurie dar rudeniui neįpusėjus, pasidžiaugus bobų vasara, perkasi bilietą į karštus kraštus ir nebepasirodo sušalusioje Lietuvėlėje iki paties balandžio galo. Ir tegu! Matyt, jų karma gera, todėl jiems leidžiama, o mums, paprastiems mirtingiesiems, sėsliems ir per savotišką prievartą padarytais patriotais, belieka tik kiurksoti šaltuose urvuose ir vis tiek mėnesio gale gauti 500 litų sąskaitą už šildymą ir, žinoma, piktintis, piktintis ir dar kartą piktintis!

Tiek to. Viso gandrams, seniems ir jaunikliams. Ką jau padarysi, laiko nesulaikysi.

Paskutiniuoju metu už vis labiausiai trokštu miegoti ir sapnuoti. Bet ką, kad tik nereiktų atsikelti ir vaikščioti apdujusiam, geriau kur nors sapnų kertelėje, kur nors astralinėje kelionėje, sudėliotoje iš atminties, fantazijos ir keistai atsirandančių ir išnykstančių pažįstamų. Sakoma, kad neįmanoma susapnuoti žmonių, kurio veido nesame nors kartą regėję. Gal ir tiesa. Sapnuoti yra pigi pramoga, kurią galime sau leisti, nemokant jokių mokesčių, nekvaršinant galvos dėl lagamino. Miegi ir sapnuoji, jog nenori pabusti, nenori ir vėl sliūkinti šlepetėmis į virtuvę kavos, nenori tikrintis pašto, nes juose žinai, kad bus prikimšta reklaminio šlamšto, kurį dar pats neseniai užsisakei vien tam, kad ją gautum ir turėtum priežasčių kasdien tikrinti. Ne, pripažinkime, daug geriau yra sapnuoti. Ypatingai mėgstu košmarus ir trilerius, tada išties jaučiuosi gyvenąs super didvyrio gyvenimą, paralelinį, smarkiai nutolusį nuo mūsų socialiai angažuotų gyvenimų, nuo varvančių ir rūdijančių čiaupų, mėnesinių sąskaitų, kaimynų kaltinimų, šuns „Š“ prie laiptinės durų. Sapnuose nebeturime to blogojo aš, nebesipiktiname ne tiesa, brukamu melu... Sapnuose arba bėgi, arba kalbiesi su numirusiais, seniai matytais draugais ar net priešais, arba skraidai, arba... O Dieve, tikra palaima, jei pavyksta dar susapnuoti kažką erotiško. 

Išlydėti gandrai į Afriką skrenda apie dvi savaites. Mokslininkai sako, jog gandrai ir kiti paukščiai skrisdami neretai miega. Kaip jie neatsitrenkia į lėktuvus, Eifelio bokštą ar nepraranda skrydžio kontrolės, aš nežinau, kaip ir paukščio biologijos, tačiau net neabejoju, jog gandras irgi turi sąmonę ir skrisdamas sapnuoja. Sapnuoja vieni kitus, sodybas, kur vasarojo, sapnuoja Afrikos žiemos rezidencijas, sapnuoja, kad pasišnekėtų su mirusiais.

Argi ne vis tiek. Vasara jau miršta ir liko tik varganos katino ašaros, o vasarą norėtųsi uždaryti kaip vyną butelyje užkimšti, kad nenutekėtų, norėtųsi, bet... Kažkodėl pagalvojau, kad laikas pasiimti krepšį ir eiti į mišką pagrybauti, nes šiuo metu skrendantys gandrai net dvi savaites mane pavaduos ir sapnuos, o vėliau aš perimsiu jų sapnus ir susapnuosiu save rašantį jums apie šį bei tą, bet iš tikrųjų nieko svarbaus ir įdomaus. Gerų Jums sapnų kasdienybės pertraukose.


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą