Sveiki,
Vakar išskrido gandrai. Nemačiau, bet sakoma, kad tai paskutinė jų diena
mūsų šalyje ir jie išskrisdami nusineša žalumą, vasarą ir tai, ką vėl teks pusę
metų laukti. Nelemtieji gandrai pasirodo esą tik dalis gamtos išdaigų ir jiems
vasara taip nesibaigia, kaip mums, jie skrenda į Afriką, ten, kur braidys palei
upes, kur pilna krokodilų, rožinių flamingų ir velniai žino kokių kitokių
gyvių. Kas žino, gal koks ten esantis čionykštis kuo puikiausiai kepasi gandrą
ant lėtos ugnies ir džiaugiasi į Juodąjį Žemyną parskridusiu plunksnuotu maistu.
Kai kam iš mūsų taip pat vasara niekada nesibaigia, turiu tokių pažįstamų,
kurie dar rudeniui neįpusėjus, pasidžiaugus bobų vasara, perkasi bilietą į karštus
kraštus ir nebepasirodo sušalusioje Lietuvėlėje iki paties balandžio galo. Ir tegu!
Matyt, jų karma gera, todėl jiems leidžiama, o mums, paprastiems
mirtingiesiems, sėsliems ir per savotišką prievartą padarytais patriotais,
belieka tik kiurksoti šaltuose urvuose ir vis tiek mėnesio gale gauti 500 litų
sąskaitą už šildymą ir, žinoma, piktintis, piktintis ir dar kartą piktintis!
Tiek to. Viso gandrams, seniems ir jaunikliams. Ką jau padarysi, laiko
nesulaikysi.
Paskutiniuoju metu už vis labiausiai trokštu miegoti ir sapnuoti. Bet ką,
kad tik nereiktų atsikelti ir vaikščioti apdujusiam, geriau kur nors sapnų kertelėje,
kur nors astralinėje kelionėje, sudėliotoje iš atminties, fantazijos ir keistai
atsirandančių ir išnykstančių pažįstamų. Sakoma, kad neįmanoma susapnuoti
žmonių, kurio veido nesame nors kartą regėję. Gal ir tiesa. Sapnuoti yra pigi
pramoga, kurią galime sau leisti, nemokant jokių mokesčių, nekvaršinant galvos
dėl lagamino. Miegi ir sapnuoji, jog nenori pabusti, nenori ir vėl sliūkinti
šlepetėmis į virtuvę kavos, nenori tikrintis pašto, nes juose žinai, kad bus
prikimšta reklaminio šlamšto, kurį dar pats neseniai užsisakei vien tam, kad ją
gautum ir turėtum priežasčių kasdien tikrinti. Ne, pripažinkime, daug geriau
yra sapnuoti. Ypatingai mėgstu košmarus ir trilerius, tada išties jaučiuosi
gyvenąs super didvyrio gyvenimą, paralelinį, smarkiai nutolusį nuo mūsų
socialiai angažuotų gyvenimų, nuo varvančių ir rūdijančių čiaupų, mėnesinių
sąskaitų, kaimynų kaltinimų, šuns „Š“ prie laiptinės durų. Sapnuose nebeturime
to blogojo aš, nebesipiktiname ne tiesa, brukamu melu... Sapnuose arba bėgi,
arba kalbiesi su numirusiais, seniai matytais draugais ar net priešais, arba
skraidai, arba... O Dieve, tikra palaima, jei pavyksta dar susapnuoti kažką
erotiško.
Išlydėti gandrai į Afriką skrenda apie dvi savaites. Mokslininkai sako, jog
gandrai ir kiti paukščiai skrisdami neretai miega. Kaip jie neatsitrenkia į
lėktuvus, Eifelio bokštą ar nepraranda skrydžio kontrolės, aš nežinau, kaip ir
paukščio biologijos, tačiau net neabejoju, jog gandras irgi turi sąmonę ir
skrisdamas sapnuoja. Sapnuoja vieni kitus, sodybas, kur vasarojo, sapnuoja
Afrikos žiemos rezidencijas, sapnuoja, kad pasišnekėtų su mirusiais.
Argi ne vis tiek. Vasara jau miršta ir liko tik varganos katino ašaros, o vasarą norėtųsi uždaryti kaip vyną butelyje užkimšti, kad nenutekėtų, norėtųsi,
bet... Kažkodėl pagalvojau, kad laikas pasiimti krepšį ir eiti į mišką pagrybauti,
nes šiuo metu skrendantys gandrai net dvi savaites mane pavaduos ir sapnuos, o
vėliau aš perimsiu jų sapnus ir susapnuosiu save rašantį jums apie šį bei tą,
bet iš tikrųjų nieko svarbaus ir įdomaus. Gerų Jums sapnų kasdienybės
pertraukose.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą