Sveiki, kinomanai,
Amerikiečių režisierius Francis Ford Coppola kažkada garsėjo savo ypatinga
režisūrine įžvalga, o jo trilogija „Krikštatėvis“ yra neabejotinai laikoma kino
klasika (kurią, manau, man asmeniškai reikia sužiūrėti). Paskutinį dešimtmetį
režisierius gerokai išsisėmė, tą liudija ir vienas paskutiniųjų jo darbų – „Tarp“
(Twixt) (2011), kuris buvo pristatytas kai kuriuose kino festivaliuose, tačiau
didesnio susidomėjimo, kaip ir teigiamų kritikos atsiliepimų, nesulaukė.
Sekdamas Elle Fanning jauną karjerą, nutariau sužiūrėti visus jaunosios
žvaigždutės darbus. Sunku patikėti, kad filme Ellei vos 12 metų, nes atrodo
kaip 15 metų mergina! Aukštas ūgis ir anksti branda leidžia merginai sukurti
puikius vaidmenis kinuose, o neseniai matyta juosta „Roza ir Džindžer“ tiesiog
pritrenkė! Grįžtant prie filmo tokiu ne itin skambiu pavadinimu „Tarp“, galiu
pasakyti, kad ne daug kas liko iš legendinio F.F. Coppolos. Nors siužetas gan
ir intriguoja – pagyvenęs rašytojas pristato knygą atokiame JAV miestelyje, kur
stovi užkeiktas laikrodžio bokštas ir jame glūdi 13 vaikų nužudymo istorija. Pats
režisierius tikina, kad šis filmas gimė jam Stambule susapnavus panašų sapną, o
ar tai tiesa, ar ne, galime spręsti kiekvienas vis kitaip.
Pasakojimas dvisluoksnis. Vienas vyksta pustuščiame miestelyje, kur
rašytojas desperatiškai bando sukurti sensacingą knygą, o kitas – jam nusigėrus
airiško viskio ir nugrimzdus į sapnų ir vaiduoklių pasaulį, kur susitinka su
nukankintos mergaitės vaiduokliu. Filmas atmiežtas vampyriškomis spalvomis,
kurios pasirodė gan žavios, iliustracinės, gal kiek pernelyg sintetinės ir
netikroviškos, bet kas sako, kad onirinė erdvė negali būti būtent tokia? Pasivaikščiojimai
su seniai miestelyje gyvenusiais žmonėmis man pasirodė truputį bedvasis ir tuštokas.
Tai vienas iš tų filmų, kurie gal turi neblogą idėją, bet ji realizuota
mėgėjiškai, neatkapsčiau kažko gilesnio, lyg knyga paaugliams, kurie mėgsta ir
dievina pvz. „Saulėlydį“, bet ir tas (bent jau pirmoji sagos dalis) pasirodė
kur kas įdomesnė. Mistika ir realybė, kūryba ir sapnai – tai turėjo išeiti, kaip
supratau, galvą nuraunančia ir stogą nunešančia istorija, tačiau režisieriui to
padaryti nepavyko. Teatrališkos onirinėje erdvėje esančios scenos neįtikino,
tamsioji filmo dalis priminė prastą siaubo filmą, o šviesioji pernelyg sausa,
monotoniška, neįdomi ir blanki. Viską sukryžminus išėjo visgi keistas
pasakojimas, kurį galima lengvai sekti, tačiau pasimėgavimo didesnio nepatirsite.
Manau, korėjiečiai ar japonai šią medžiagą būtų panaudoję geresniam filmui, o
jie tokius filmus mėgsta ir moka kurti.
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 40/100
IMDb: 4.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą