Sveiki,
Ką tik grįžau iš kiemo, kur ilgai žiūrėjau, kaip mano šuo ėdė senstelėjusią
grietinę. Tiesą sakant, neėdė, o laižė, taip vaikai laižo ledus. Be visa to,
kad šėriau šunį, dar ir truputį melancholiškai liūdėjau, nes buvo ūkanota,
neseniai po lietaus, todėl sušlapo mano šlepetės, su kuriomis mėgstu
vaikščioti. Be to, kad sušlapo ir buvo ūkanota ir vėsu, mane apėmė liūdesys dar
ir dėl to, kad ant daržinės pamačiau sudžiūvusių žolių vainiką (kraujažolės,
klevo lapai, kvietrugiai, rugiagėlės, smilgos, dobilai raudonieji ir baltieji,
pelynai, ramunės ir t.t.), kurį buvau nupynęs per Jonines. Per Jonines irgi
lijo, tačiau turėjau malonių svečių ir mes po daržinės stogu kepėme šašlykus,
ilgai kalbėjomės, bet apie ką – jau nebepamenu, žinau tik tai, kad buvo gera
sėdėti lyjant ir šildytis prie žarijų. Virš mūsų skraidė kregždės. Toli lizduose
girdėjosi išsiritę jaunikliai. Buvo ilgos dienos ir trumpos naktys. Viskas buvo
gerai. O dabar diena taip sutrumpėjo, kad liūdėti net pradėjau. Kažin, ar šuo,
kuris laižė grietinę kaip ledus, irgi jaučia, kad po kelių savaičių teks ilgam
pamiršti šortus ir marškinėlius ir vėl lįsti į tuos nepatogius ilguosius rūbus?
Manau, kad jaučia. Šuo nemėgsta vasaros, jam per karšta, todėl per kaitras
nuolat slepiasi šešėlyje.
Prabėgo beveik visa vasara. Liko tik sauja negyvų musių. Tik sauja, manau,
tiek būtų vasaros, nugrandžius įkyruoles nuo lipniosios juostos, kuri kabo
virtuvėje virš valgomojo stalo, kur mėgsta sėdėti mano senelis ir klausytis
savo radijo. Kažkaip liūdna dėl to. Ne dėl radijo ir musių, o dėl to, kad taip
greitai bėga laikas. Man jis bėga per greitai, per greitai trumpėja dienos, per
greitai atšąla, per greitai temsta, per greitai, per greitai, per greitai...
Kažkokia nepaaiškinama nostalgija. Kvepia bulviakasiu ir vasariniais
obuoliais, nors galiu prisiekti, kad dar vakar ėjau vakarais žiūrėti, kaip žydi
trešnės ir obelys. Pavasaris kažkur nežmoniškai vėlavo. Taip, taip, žinau, kad
taip ir buvo. Jau prabėgo laikas. Šast, ir nebėra. Greit nebebus ir žolės, ant
kurios išsitiesus pledą galėsiu ramiai sau skaityti knygą. Nebebus. Galvoju,
kad tai kažkokia nesąmonė. Nesąmonė yra ilgėtis prabėgusio laiko, tarsi jis
būtų kažkoks artimas žmogus. Žmogus, kurį kas akimirką prarandame. Nuolatinis praradimas
atveria begalinę vienatvę ir tuštumą, bet gal tai labiau ne tuštuma, o ilgesys.
Keistas ilgesys. Ir visgi, nesąmonė yra ilgėtis nuolat prarandamo laiko. Ypač,
jei tas laikas yra geras laikas.
O kas rytoj? Poryt? Niekas. Rytoj ir vėl reikės gyventi.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą