Knyga: Javier Marias "Tokia blyški širdis" / "Corazon Tan Blanco"

 

Sveiki, 

Kadaise, kai „Alma Littera“ buvo išties gera leidykla ir leido nuostabią knygų seriją „XX a. Aukso fondą“, tada pasirodė ir ispanų rašytojo Javier Marias knygos „Tokia blyški širdis“ vertimas, kurią tikriausiai pavadinčiau šiais metais labiausiai patikusia knyga iš viso to, ką skaičiau. Neatsispyriau šią knygą įsigyti padėvėtų knygų knygyne „Knygos namai“, įsikūrusiame Karoliniškėse. Viliuosi, kad vieną dieną pavyks surinkti likusias šios serijos knygas.

„Tokia blyški širdis“ yra neabejotinai vykusi knyga, lietuviškai pasirodžiusi 2000 metais, tačiau taip ir nesulaukusi didesnio skaitytojų dėmesio. Gal dėl to, kad esame labiau pratę prie verstinės skandinaviškos ir amerikietiškos literatūros, o į ispaniškas pavardes žiūrime pernelyg nepatikliai. Galbūt. Tačiau negalėjau neįsigyti knygos, kuri yra lyginama su G. G. Markesu ir J. L. Borgesu literatūra, kuriuos taip vertinu ir myliu! J. Marias romanas „Tokia blyški širdis“ Ispanijoje pasirodė apie 1992 metais ir tapo tikra sensacija rimtos literatūros forumuose. 

 

Rašytojas Javier Marias.

Romanas, mano akimis, yra vienas iš tų literatūros neabejotinų kūrinių vertų tikros literatūros įvertinimo. Ypatingu stiliumi sukurptas kūrinys žadina siaubingą nuojautos ir baimės jauseną, nors, regis, per visą knygą nenutinka nieko esmingo, kalbama apie sutiktus žmones, šie šliejami prie kitų pažįstamų, išskiriant ir lyginant jų veiksmus, charakterius, tačiau visą knygą lydi nepaaiškinama baimė, jog rašytojas vaikšto plonu ledu ir tuoj viskas sprogs ir išlėks į orą. Panašų stilių ir jauseną galime pajausti ir F. Dostojevskio kūriniuose, lyg ir iš pirmo žvilgsnio familiariai flirtuojama su skaitytojais, kalbama ne apie esminius dalykus, atskleidžiant pagrindinio herojaus sąžinės graužatį, baimes, paslaptis. Ypatingas rašytojo įžvalgumas detaliai charakterizuoja veikėjus ir atskleidžia jaunojo sutuoktinio pakitusį pasaulėjautą visam likusiam gyvenimui. Šeimos paslaptys, atmiežtos kriminaliniu atspalviu, neleido man nuobodžiauti. Tai knyga, kuri turi ryškių aliuzijų į Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“, ypatingai į V. Šekspyro dramą „Makbetas“, kuri ne kartą cituojama kūrinyje, paraleliai taikant romano herojų veiksmų analizei.

Šioje knygoje įvykiai nelekia žaibo greitumu ir toli nuo Sandros Braun romanų, toli nuo klasikinio detektyvo, tačiau tas sodrus psichologinis pasivaikščiojimas po šeimos paslaptis yra toks ryškus ir taip talentingai sukurtas, jog nesižavėti neįmanoma. Romano struktūra ir pasakojimo intonacija remiasi į klasikinės literatūros pamatus, tačiau jam suteikiamas ir magiško realizmo atšvaitas. Ne, čia nerasite Markesui būdingos ryškios magijos, šioje knygoje viskas pernelyg subtilu ir magiją galima pavadinti paties pasakotojo regą, pasakojimo intonaciją, suteikiant kasdieninėms detalės Marselio Prusto plunksnos braižą. Kartais keli knygoje pasakyti žodžiai yra svarstomi ištisus puslapius, ne taip nuobodžiai, kaip gali atrodyti iš pradžių, bet su tokiu aštriu psichologiniu potėpiu ir įžvalga, kad nesinorėjo paleisti knygos iš rankos, bet kartu ją tausojau, atidėdamas į šalį, nes žinojau, kad kažin, ar artimiausiu metu gausiu tokios puikios literatūros dozės.

„Bėga prabėgęs laikas“ – tai viena iš pagrindinių knygos ne tik magiško realizmo jausenų, bet ir visa ko moto. Mes dažnai gręžiojamės atgal, lyginame savo „gerumą“ su buvusiu „gerumu“. Galbūt šią knygą iš dalies galima pavadinti susitaikymu su praeitimi, atsisveikinimu su kalte, sąžinės graužatimi, paliekant tai prabėgusiam laikui. Paslaptys turi skonį, kvapą ir skirtingus santykius su paslapties saugotoju. Pasakotojas Chuanas lyg vilkas suka ratus aplink paslaptį ir vedžioja skaitytoją už nosies, genialiai vesdamas mus per įprasto ir kartu ypatingo pasaulio erdvę, pasakodamas apie savo vertėjo darbą, apie Kubą, gyvenimą Amerikoje, tėvo namus ir paveikslus, santykius su žmona, sena meile iš raštinės reikmenų parduotuvėlės. Knyga turi vyrišką pradą, moteris čia ne tiek sudievinama, kiek jai suteikiama mistinės ar mitinės būtybės dvelksmo, ji tokia svetima ir kartu gyvybiškai reikalinga vyro gyvenimui, priegalvio draugė, paslapčių saugotoja. Moterys čia labiausiai sumistintos, sudvasintos, paslaptingos, neatskleistos, bet kartu perprantamos, kaip antai Miriam veiksmai, nugirsti Kubos viešbutyje. Ne ką mažiau paslaptingas ir Chuano tėvas Racas, kuris tampa bene svarbiausiu raktu į šeimos paslaptį, jo portretas grėsmingas, mistifikuotas ir svetimas sūnui dėl paslapties šydo. Personažų santykiai bauginamai reglamentuoti per magiško realizmo prizmę, tačiau išlieka visada kartu ir neutralūs ir savaime suprantami – draugė Berta, žmona Luisa, tėvas Racas, tėvo draugai. 

Sunku keliais sakiniai apibūdinti knygą. Manau, daugeliui paprastų ir popsinės literatūros mėgėjų ja mėgautis būtų gan sudėtinga, ji ne standartas, ne šablonas. Genialumas šios knygos slypi žvilgsnyje ir jausenose, nuojautose, pasvarstymuose. Galbūt po kelių metų neatsiminsiu, kas dėjosi veikėjų smegeninėse, kokias tikslias paslaptis slėpė šeima, tačiau išliks neabejotinai geros knygos kvapas ir tas malonumas, kurį pajutau skaitydamas psichologinį tekstą. Mano galva, ši knyga yra neabejotinas turtas, todėl sveikinu Praną Bieliauską išvertus puikų kūrinį į lietuvių kalbą. Skaitant jaučiama, kad kūriniu labai mėgavosi ir pats vertėjas, tik gaila, kad knyga nesusilaukė didesnių pastebėjimų.

Jūsų Maištinga Siela