2013 m. rugpjūčio 12 d., pirmadienis

Knyga: Jaroslavas Melnikas "Kelias į rojų"




Sveiki, 

Jaroslavas Melnikas yra vienas įdomiausių šiuolaikinės lietuviškos prozos rašytojų, kuris atstovauja intelektualiai mokslinės fantastikos, misticizmo, neosiurrealizmo, neosimbolizmo žanrams. Tai antroji knyga, kurią perskaičiau šio rašytojo, todėl šiandien noriu pristatyti – „Kelias į rojų“ (Baltos lankos, 2010). Prieš ketvertą metų teko pirmą kartą sugraužti Melniko „Tolimą erdvę“ (2008), kuri, tiesą sakant, padarė iki šiol neišdildomą įspūdį. Na, autorius kuria ir rašo ne tik lietuviškai, bet ir prancūziškai, įtariu, kad ir rusiškai. 

„Kelias į rojų“, manding, iškart asocijuojasi su labai nuvalkiotu pavadinimu, visur, kur tik randasi pavadinimuose žodis „rojus“, kelia rimtą susirūpinimą ir atbaido nuo banalios, neoriginalios literatūros. Pavadinimai gerų knygų būna neretai lyg rakštis užpakalyje, reikia prajoti aklais žirgais, kad to nepastebėtum, o simbolinis žodis „kelias“ išvis super efektingai nudėvėtas. Kas čia dabar bus? „Dharmos kelias“? Keruako „Kelyje“? „Duok durniui kelią“? Visi keliai veda į...? Pernelyg plačiai naudojamas simbolis, kurį rašytojas, o gal leidykla parinko ne itin efektingą pavadinimą, kuris nubaido musę nuo medaus prie gardesnės š... krūvos. Nepaisant to, už šio pavadinimo, šis prozos rinkinys, kurį sudaro miniatiūros, apsakymai, apysakos ir net siurrealistinis romanas yra, manau, vykęs leidinys.

„Kelias į rojų“ – tai, mano galva, ilgai kaiptų tekstų ir nuotrupų rinkinys, kai kurie tekstai net neturi tikslaus žanro apibrėžimo ir labiau panašios į nuotrupos, kurias užrašome kokią nors idėją, tarkim, gerdami alų kokioje nors užeigoje ant servetėlės. Šalia tokių padrikų ir trumpų tekstų randasi ir stiprios novelės, apsakymai, dvelkiantys simboliniais, metafiziniais, ezoterinėmis, dvasinėmis bei filosofiniais niuansais. Štai, kad ir vienas iš kūrinių, apysaka „Siela“ moters – paukštės sutapatinimas man labai priminė F. Kafkos „Metamorfozę“, kai pagrindinis veikėjas pamažu tampa vabalu. Šiame rinkinyje labai daug mokslinės fantastikos, niūraus ir nelabai perspektyvaus žvilgsnio į ateitį, ne, neperspektyvaus ne technikos ir pasiekimų prasme, bet į patį žmogų. Kad ir kokie bebūtų herojai, kūrinio personažai apimti kažkokio nepaaiškinamo metafizinio tuštumos jausmo, begalinio ilgesio ir vienatvės. Ko jie ilgisi? Praeities, paprastumo? Archetipinių pradų?

Atsakymas tikriausiai veda pas Dievą, kurio apstu kūriniuose, kartais didelio ir neapčiuopiamo, kaip visa ko būvimas, o kartais sužmogintas, neretai jam suteikiant tik paprasto žmogelio sąmonę, pritaikant tuos pačius žmogaus rūpesčius, atsakomybės jausenas ir net moralę. Dievo sumenkinimas priveda neretai prie to, kad Dievui reikia tokios pat paguodos, bet iš tikrųjų už viso šito slypi žmogaus dvasinė praraja, religinių stereotipų atmetimas, pamatinio tikėjimo šaknies paieška, kuri, regis, nėra sėkminga. Į Dievą kūriniuose žvelgiama ir filosofiškai, svarstant jo formos galimybes, galimybės individualiai susisiekti su juo tiek per pasąmonę, tiek realiame pasaulyje, lyg „eitume pas kokį nors daktarą“. Dievo gydymo galios neužčiuopiau, jis bejėgis kaip ir pats žmogus, o galiausiai „peršasi mintis“, kad visi keliai veda į patį žmogų, jame trūksta susitaikymo, nors jame yra ir dieviškasis pradas, ir sėkmės bei laimės formulė, tik ji kažkokia nesuvokta, neišsprendžiama.

„Kelias į rojų“ – tai ne tik miglotos ateities peizažai, atmiešti vienatve ir ilgesiu, bet ir visai realiai galimos mūsų pačių versijos. Ypatingai mane sužavėjo pirmasis kūrinys „Kodėl aš nepavargstu gyventi“ apie persodinamas smegenis ir žmogaus pasikėsinimą į amžinybę. Taip, ne tik ateities žmogus meta iššūkį Dievui ir jo dieviškumui, bet ir pats pamažu ima jaustis dievišku, nors tai jau kuo sėkmingiausiai vyksta ir dabar, - plastinės operacijos, širdies, inkstų ir kitų organų persodinimai išplėšia žmogų iš mirties, jį atjaunina ir pratęsia jo gyvenimą. Daugelis kūrinių skamba kaip manifestas Dievui, kodėl mes esame tokie trumpalaikiai, kaip baterijos, jei galime būti tobulesni?

Esama ir transendencinių keistų kelionių, viena iš tų – kelionė turtuolių traukiniu. Kapitalizmo destrukcija žmogaus sielai ir dvasiai žaviai „įsūdyta“ kone vaiduokliškame pasakojime. Personažai atsiduria onirinėse erdvėse, savo sapnų labirintuose, ateityje, kęsdami nepakeliamus laiko būties šuorus, sendami ir jausdamiesi vis labiau vieniši. 

Nors man labiau patinka romanų žanras, o ne prozos rinkiniai, labai tikiuosi, kad Jaroslavas Melnikas nepaleis savo plunksnos ir iš tų begalės savo idėjų sukurps išties įspūdingą kūrinį, nenusileidžianti ne tik „Keliui į rojų“, bet ir jo kur kas labiau išvystytai „Tolimai erdvei“.

 
Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą