Sveiki,
Jaroslavas Melnikas yra vienas įdomiausių šiuolaikinės lietuviškos prozos
rašytojų, kuris atstovauja intelektualiai mokslinės fantastikos, misticizmo,
neosiurrealizmo, neosimbolizmo žanrams. Tai antroji knyga, kurią perskaičiau
šio rašytojo, todėl šiandien noriu pristatyti – „Kelias į rojų“ (Baltos lankos, 2010). Prieš ketvertą
metų teko pirmą kartą sugraužti Melniko „Tolimą erdvę“ (2008), kuri, tiesą
sakant, padarė iki šiol neišdildomą įspūdį. Na, autorius kuria ir rašo ne tik
lietuviškai, bet ir prancūziškai, įtariu, kad ir rusiškai.
„Kelias į rojų“, manding, iškart asocijuojasi su labai nuvalkiotu
pavadinimu, visur, kur tik randasi pavadinimuose žodis „rojus“, kelia rimtą
susirūpinimą ir atbaido nuo banalios, neoriginalios literatūros. Pavadinimai gerų
knygų būna neretai lyg rakštis užpakalyje, reikia prajoti aklais žirgais, kad
to nepastebėtum, o simbolinis žodis „kelias“ išvis super efektingai nudėvėtas. Kas
čia dabar bus? „Dharmos kelias“? Keruako „Kelyje“? „Duok durniui kelią“? Visi
keliai veda į...? Pernelyg plačiai naudojamas simbolis, kurį rašytojas, o gal
leidykla parinko ne itin efektingą pavadinimą, kuris nubaido musę nuo medaus
prie gardesnės š... krūvos. Nepaisant to, už šio pavadinimo, šis prozos
rinkinys, kurį sudaro miniatiūros, apsakymai, apysakos ir net siurrealistinis romanas
yra, manau, vykęs leidinys.
„Kelias į rojų“ – tai, mano galva, ilgai kaiptų tekstų ir nuotrupų
rinkinys, kai kurie tekstai net neturi tikslaus žanro apibrėžimo ir labiau
panašios į nuotrupos, kurias užrašome kokią nors idėją, tarkim, gerdami alų
kokioje nors užeigoje ant servetėlės. Šalia tokių padrikų ir trumpų tekstų
randasi ir stiprios novelės, apsakymai, dvelkiantys simboliniais,
metafiziniais, ezoterinėmis, dvasinėmis bei filosofiniais niuansais. Štai, kad
ir vienas iš kūrinių, apysaka „Siela“ moters – paukštės sutapatinimas man labai
priminė F. Kafkos „Metamorfozę“, kai pagrindinis veikėjas pamažu tampa vabalu. Šiame
rinkinyje labai daug mokslinės fantastikos, niūraus ir nelabai perspektyvaus
žvilgsnio į ateitį, ne, neperspektyvaus ne technikos ir pasiekimų prasme, bet į
patį žmogų. Kad ir kokie bebūtų herojai, kūrinio personažai apimti kažkokio
nepaaiškinamo metafizinio tuštumos jausmo, begalinio ilgesio ir vienatvės. Ko jie
ilgisi? Praeities, paprastumo? Archetipinių pradų?
Atsakymas tikriausiai veda pas Dievą, kurio apstu kūriniuose, kartais
didelio ir neapčiuopiamo, kaip visa ko būvimas, o kartais sužmogintas, neretai
jam suteikiant tik paprasto žmogelio sąmonę, pritaikant tuos pačius žmogaus
rūpesčius, atsakomybės jausenas ir net moralę. Dievo sumenkinimas priveda
neretai prie to, kad Dievui reikia tokios pat paguodos, bet iš tikrųjų už viso
šito slypi žmogaus dvasinė praraja, religinių stereotipų atmetimas, pamatinio
tikėjimo šaknies paieška, kuri, regis, nėra sėkminga. Į Dievą kūriniuose žvelgiama
ir filosofiškai, svarstant jo formos galimybes, galimybės individualiai
susisiekti su juo tiek per pasąmonę, tiek realiame pasaulyje, lyg „eitume pas
kokį nors daktarą“. Dievo gydymo galios neužčiuopiau, jis bejėgis kaip ir pats
žmogus, o galiausiai „peršasi mintis“, kad visi keliai veda į patį žmogų, jame
trūksta susitaikymo, nors jame yra ir dieviškasis pradas, ir sėkmės bei laimės
formulė, tik ji kažkokia nesuvokta, neišsprendžiama.
„Kelias į rojų“ – tai ne tik miglotos ateities peizažai, atmiešti vienatve ir
ilgesiu, bet ir visai realiai galimos mūsų pačių versijos. Ypatingai mane
sužavėjo pirmasis kūrinys „Kodėl aš nepavargstu gyventi“ apie persodinamas
smegenis ir žmogaus pasikėsinimą į amžinybę. Taip, ne tik ateities žmogus meta
iššūkį Dievui ir jo dieviškumui, bet ir pats pamažu ima jaustis dievišku, nors
tai jau kuo sėkmingiausiai vyksta ir dabar, - plastinės operacijos, širdies, inkstų
ir kitų organų persodinimai išplėšia žmogų iš mirties, jį atjaunina ir pratęsia
jo gyvenimą. Daugelis kūrinių skamba kaip manifestas Dievui, kodėl mes esame
tokie trumpalaikiai, kaip baterijos, jei galime būti tobulesni?
Esama ir transendencinių keistų kelionių, viena iš tų – kelionė turtuolių
traukiniu. Kapitalizmo destrukcija žmogaus sielai ir dvasiai žaviai „įsūdyta“
kone vaiduokliškame pasakojime. Personažai atsiduria onirinėse erdvėse, savo
sapnų labirintuose, ateityje, kęsdami nepakeliamus laiko būties šuorus, sendami
ir jausdamiesi vis labiau vieniši.
Nors man labiau patinka romanų žanras, o ne prozos rinkiniai, labai
tikiuosi, kad Jaroslavas Melnikas nepaleis savo plunksnos ir iš tų begalės savo
idėjų sukurps išties įspūdingą kūrinį, nenusileidžianti ne tik „Keliui į rojų“,
bet ir jo kur kas labiau išvystytai „Tolimai erdvei“.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą