Sveiki, kinomanai,
Lietuviško kino pasaulyje yra šventė, bent jau taip ilgą laiką galvojau,
kai pro akis vis urmu slinkdavo geri Kristinos Bruožytės filmo „Aurora“
(Vanishing Waves) (2012) atsiliepimai ir recenzijos. Po lietuviško kracho „Valentinas
vienas“, maniau, kad „Aurora“ bus atgaiva visomis prasmėmis ir akims, ir
sielai. Tikriausiai taip ir būtų nutikę, jeigu nebūčiau toks „medis“, kuriam
sunkiai „lenda“ mokslinė fantastika. Tiesą sakant, į galvą nešauna nė vienas
lietuviškas filmas, kurį vienareikšmiškai galėtume priskirti šiam žanrui. Ir pamanykit,
pirmąjį lietuvišką mokslinės fantastikos filmą sukūrė moteris! Bravo!
Be to, kad filmas daro šiokį tokį perversmą lietuviško kino fronte ir be
to, kad perversmą puikiai įvertina užsienių šalių kritikai, - tą rodo
festivaliai ir juose surinkti prizai bei apdovanojimai, - visgi Kristinos
Bruožytės prieš tai matytas darbas „Kolekcionierė“ mano akimis buvo visiškai
nesuprastas, nepatiko ir priminė šaltą, frigidišką filmą su dar šaltesniu
Gabijos Ryškuvienės kuriamu personažu bei jo psichika. Bet šunys matė,
režisierė sukuria „Aurorą“, kurią angliškai kažkodėl visi pavadino „Nykstančios
bangos“ ir tai turėjo būti perversmas, kaip supratau, ne tiek lietuviško kino
industrijoje, kiek pačios K. Bruožytės kūrybiniame gyvenime.
Filmas „Aurora“ nėra prastas ir man priminė keletą panašaus formato sukurtų
nepriklausomo kino pavyzdžių, ypatingai savo jausenomis. Kelionė po žmogaus psichiką
(galbūt net sielą), - žodžiu, į tas erdves, kur gyvename mes, bet materialiai
negalime nukeliauti ir apčiuopti. Viskas padaryta ir sukonstruota pakankamai
skoningai, gražiai, tvarkingai. Neskurdus siužetas ir šiuolaikinis medicinos
tyrinėjimai, skverbimasis į žmogaus savivokos užribius visada bus įdomi ir
patraukli tema. Be visa to, skoningai parinktos spalvos, „mokslinės“
dekoracijos (laboratorija, dėžė su vandeniu, laidai ant galvos), tačiau viskas
pasirodė pernelyg šalta, dvelkė šiurkščiu šiaurietišku kinu, kuriame tiek maža
šilumos, o šilumą galėjome pajusti bene gražiausioje filmo scenoje, kai Marius
Jampolskis ir Jurgita Jutaitė nuogi vartosi ant grindų, pro plyšius slenkant
gintariniams saulės spinduliams. Tai tikrai buvo gražu, erotiška, šilta ir
minkšta, bet iš esmės filmas, nors ir „liečiasi prie sielos“ ir kalba apie
keistą meilės ryšį, yra šaltas, metalinis ir truputį negyvas. Pasąmonės scenos
kai kurios pasirodė pernelyg teatralizuotos, kaip antai orgijų scena
(lietuviškame kine!) ir Šarūno Barto stebėjimas iš šalies, šukavimas prieš
veidrodį ir kiti dalykai, bet kadangi viskas vyksta pasąmonėje, tai kodėl gi
ne?
Asmeniškai filmas nesužavėjo, tikėjausi tikrai daigiau, tikėjausi panirti į
kažką tokio gilaus ir mąslaus, bet priminė aibė matytų vidutinių mokslinės
fantastikos filmų ir pamaniau, kad „Aurora“ jų kontekste nei geresnė, nei
kažkuo išskirtinė, o dėti pliusą vien tam, kad tai „lietuviška“, nematau
prasmės. Visgi mano šiokios tokios antipatijos nėra nusistatymas, tiesiog tai
nebuvo mano filmas, kokio norėjosi išvysti, ypatingai kai tikslas buvo pasisemtt
kažkokių emocijų. „Aurora“ savo šaltumu, personažų kai kuriais judesiais,
sprendimais ir jausenomis, sakyčiau, arti „Kolekcionierės“ braižo. Nepaisant mano
šiokių tokių antipatijų, filmą iš objektyviosios pusės vertinu sėkmingu darbu.
Na, ir žinoma, aktoriai. Daug kas kalbėjo apie sekso scenas, kurios kai kam
pasirodė bejausmės, o kai kam netgi pornografinės. Pornografijos čia tikrai
nėra, o scenos pakankamai estetiškos, tačiau, kai kada trūko dvasios, pernelyg
kai kurie staigūs ir grubūs pabučiavimai atrodė teatralizuoti, tačiau tai ne
aktorių kaltė, manau, to norėjo pati režisierė. Muzikos takelis vėlgi labai
įvairus: nuo operos iki narkotinės muzikos, kurios klausosi amerikiečių
paaugliai ir po to apspangę patiria savotišką katarsį, tokia muzika labai „ėjo
per širdį“, kartais nuo jos darėsi bloga, kur kas geriau su operinėmis
vietomis. Filmo finalas truputį užsitęsė, pasikuždėjimai tamsoje vos suprantami
ir girdimi, norėjosi kažkokio staigaus smūgio, netikėtumo, pabaiga pernelyg
nuspėjama, bet vėlgi, tai yra režisierės sprendimai, ji taip matė filmą.
Daug kas filme nepatiko, tačiau stebino specialieji efektai, kuriem duočiau
pliusą, kai kurios scenos su aktoriais tikrai puikios, o kai kur pritrūko
parako dėl statiškumo ir šaltumo. Kryžminu subjektyvų ir objektyvų žvilgsnius
ir žiūriu, kas iš to išeina.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 58/100
IMDb: 6.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą