2013 m. rugpjūčio 7 d., trečiadienis

Filmas: "Aurora" / "Vanishing Waves"




Sveiki, kinomanai,

Lietuviško kino pasaulyje yra šventė, bent jau taip ilgą laiką galvojau, kai pro akis vis urmu slinkdavo geri Kristinos Bruožytės filmo „Aurora“ (Vanishing Waves) (2012) atsiliepimai ir recenzijos. Po lietuviško kracho „Valentinas vienas“, maniau, kad „Aurora“ bus atgaiva visomis prasmėmis ir akims, ir sielai. Tikriausiai taip ir būtų nutikę, jeigu nebūčiau toks „medis“, kuriam sunkiai „lenda“ mokslinė fantastika. Tiesą sakant, į galvą nešauna nė vienas lietuviškas filmas, kurį vienareikšmiškai galėtume priskirti šiam žanrui. Ir pamanykit, pirmąjį lietuvišką mokslinės fantastikos filmą sukūrė moteris! Bravo!

Be to, kad filmas daro šiokį tokį perversmą lietuviško kino fronte ir be to, kad perversmą puikiai įvertina užsienių šalių kritikai, - tą rodo festivaliai ir juose surinkti prizai bei apdovanojimai, - visgi Kristinos Bruožytės prieš tai matytas darbas „Kolekcionierė“ mano akimis buvo visiškai nesuprastas, nepatiko ir priminė šaltą, frigidišką filmą su dar šaltesniu Gabijos Ryškuvienės kuriamu personažu bei jo psichika. Bet šunys matė, režisierė sukuria „Aurorą“, kurią angliškai kažkodėl visi pavadino „Nykstančios bangos“ ir tai turėjo būti perversmas, kaip supratau, ne tiek lietuviško kino industrijoje, kiek pačios K. Bruožytės kūrybiniame gyvenime.

Filmas „Aurora“ nėra prastas ir man priminė keletą panašaus formato sukurtų nepriklausomo kino pavyzdžių, ypatingai savo jausenomis. Kelionė po žmogaus psichiką (galbūt net sielą), - žodžiu, į tas erdves, kur gyvename mes, bet materialiai negalime nukeliauti ir apčiuopti. Viskas padaryta ir sukonstruota pakankamai skoningai, gražiai, tvarkingai. Neskurdus siužetas ir šiuolaikinis medicinos tyrinėjimai, skverbimasis į žmogaus savivokos užribius visada bus įdomi ir patraukli tema. Be visa to, skoningai parinktos spalvos, „mokslinės“ dekoracijos (laboratorija, dėžė su vandeniu, laidai ant galvos), tačiau viskas pasirodė pernelyg šalta, dvelkė šiurkščiu šiaurietišku kinu, kuriame tiek maža šilumos, o šilumą galėjome pajusti bene gražiausioje filmo scenoje, kai Marius Jampolskis ir Jurgita Jutaitė nuogi vartosi ant grindų, pro plyšius slenkant gintariniams saulės spinduliams. Tai tikrai buvo gražu, erotiška, šilta ir minkšta, bet iš esmės filmas, nors ir „liečiasi prie sielos“ ir kalba apie keistą meilės ryšį, yra šaltas, metalinis ir truputį negyvas. Pasąmonės scenos kai kurios pasirodė pernelyg teatralizuotos, kaip antai orgijų scena (lietuviškame kine!) ir Šarūno Barto stebėjimas iš šalies, šukavimas prieš veidrodį ir kiti dalykai, bet kadangi viskas vyksta pasąmonėje, tai kodėl gi ne?

Asmeniškai filmas nesužavėjo, tikėjausi tikrai daigiau, tikėjausi panirti į kažką tokio gilaus ir mąslaus, bet priminė aibė matytų vidutinių mokslinės fantastikos filmų ir pamaniau, kad „Aurora“ jų kontekste nei geresnė, nei kažkuo išskirtinė, o dėti pliusą vien tam, kad tai „lietuviška“, nematau prasmės. Visgi mano šiokios tokios antipatijos nėra nusistatymas, tiesiog tai nebuvo mano filmas, kokio norėjosi išvysti, ypatingai kai tikslas buvo pasisemtt kažkokių emocijų. „Aurora“ savo šaltumu, personažų kai kuriais judesiais, sprendimais ir jausenomis, sakyčiau, arti „Kolekcionierės“ braižo. Nepaisant mano šiokių tokių antipatijų, filmą iš objektyviosios pusės vertinu sėkmingu darbu.

Na, ir žinoma, aktoriai. Daug kas kalbėjo apie sekso scenas, kurios kai kam pasirodė bejausmės, o kai kam netgi pornografinės. Pornografijos čia tikrai nėra, o scenos pakankamai estetiškos, tačiau, kai kada trūko dvasios, pernelyg kai kurie staigūs ir grubūs pabučiavimai atrodė teatralizuoti, tačiau tai ne aktorių kaltė, manau, to norėjo pati režisierė. Muzikos takelis vėlgi labai įvairus: nuo operos iki narkotinės muzikos, kurios klausosi amerikiečių paaugliai ir po to apspangę patiria savotišką katarsį, tokia muzika labai „ėjo per širdį“, kartais nuo jos darėsi bloga, kur kas geriau su operinėmis vietomis. Filmo finalas truputį užsitęsė, pasikuždėjimai tamsoje vos suprantami ir girdimi, norėjosi kažkokio staigaus smūgio, netikėtumo, pabaiga pernelyg nuspėjama, bet vėlgi, tai yra režisierės sprendimai, ji taip matė filmą. 

Daug kas filme nepatiko, tačiau stebino specialieji efektai, kuriem duočiau pliusą, kai kurios scenos su aktoriais tikrai puikios, o kai kur pritrūko parako dėl statiškumo ir šaltumo. Kryžminu subjektyvų ir objektyvų žvilgsnius ir žiūriu, kas iš to išeina.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 58/100
IMDb: 6.1



Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą