Sveiki, knygų mylėtojai,
Afrikiečių literatūra visada mane viliojo savo savitumu, nes pagrinde
išversti jų grožiniai literatūra kalba apie jų tautos likimą, socialines
negandas. Tokią knygą laikyti iš Gvinėjos kilusį ir prancūziškai rašantį Libar
M. Fofana ir jo knygą „Mirštančių lapų šauksmas“, kurią išleido „Tyto Alba“
2012 metais. Ši knyga nėra tokia didelė, kad ją tektų graužti ilgomis dienomis,
susiėmus galima perskaityti per pusdienį ir pasimėgauti egzotiška literatūra,
kuri savo pasaulėjautos receptoriais nebūdinga jokiai kitai literatūrai.
Žinoma, gal „Mirštančių lapų šauksmas“ neprilygs nei savo didingumu, nei
istorijos pateikiamu Ch. Ngozi „Kinrožės žiedui“, kuri kažkada pritrenkė mane
savo subtilumu, jautrumu ir stiliumi, tačiau nereiktų nuvertinti ir šios knygos.
Tai įmantrus, sudėtingos fabulos pasakojimo kūrinys, kuris lyg voratinklis
raizgosi tarp herojų, kurie gyvena XX amžiaus antroje pusėje Gvinėjoje,
politinių srovių ir jėgų permainų laikais, kai revoliucijos ir kraujas liejasi
lyg šampanas, skaudžiai nusirisdami per visus visuomenės sluoksnius. Didžiausias
dėmesys sutelktas į pačius skurdžiausius, o vienas labiausiai intriguojančių
personažų, tai plaštakų netekusi raupsuotoji, kuri ant kupros nešiojasi gražią
naujagimę, kuri jai teikia stiprybės ir vilties. Skaudūs ir sopulingi
visuomenės dugno aimanos čia susietos su Pasaulio Medžio simbolika, kuri labai
ryški visame romane, o nuskriaustųjų aimanos, tai krentančių lapų metafora. Tokie
žmonės po Pasaulio medžiu renkasi šiame romane, pilni neišprusimo, noro geriau
gyventi, neatsižadant savo silpnybių.
Rašytojas Libar M. Fofana
Daugelis personažų atrodo buki, neišsilavinę, norintys gudrauti, bet nieko
iš to nepešantys. Pirmojoje knygos pusėje ypatingai jaučiamas buko žmogaus
gyvenimas ir išgyvenimas gudraujančioje visuomenėje. Daugelis personažų labai
naivūs, mažai tepažinę pasaulio, todėl atrodo, jog visi personažai daugiau ar
mažiau adaptuoti, tačiau antrojoje knygos dalyje autorius randa šiems personažams antitezių, gal ne kiek pačių personažų, kiek pačią politiką, kuriai
reikia protaujančio žmonių, o tokių, regis, atsiranda, bet ne protaujančio, o
gudraujančio. Iš tikrųjų visa Gvinėjos tragedija suvedama į du aiškius
ašigalius – valdo kvailius gudresni kvailiai t.y. politinis ašigalis ir,
žinoma, didžiausia tautos problema – išsilavinimo problema, dėl kurios
personažams, ypatingai elgetoms ir raupsuotiems trūksta savo tikrosios padėties
suvokimo, kad pajudėtų šalyje permainų ledai. Kad raštas ir išsilavinimas
svarbūs, tą labiausiai žino ir nujaučia raupsuotoji Sali, kuri kažkada buvusi
itin graži, mokėjo skaityti ir rašyti, nebuvo beraštė ir žino tikrąją knygos
vertę, šias vertybes svajoja integruoti savo dukrelei, tačiau užeina nelemtas
karas...
Kitas įdomus personažas yra Fotėdi – atsilikusio proto žmogelis, kuris
lengvai pasiduoda kitų įtakai ir juo lengva manipuoliuoti, iš jo šaipytis,
kadangi jis nemąsto ir jam lengvai galima „padovanoti“ svetimas mintis. Fotėdi mano,
kad yra nužudęs Alachą, todėl Dievo šiame pasaulyje nėra. Buvęs kalinys išeina
į platų pasaulį be jokios nuovokos, kas jis yra, kas yra teisinga, o kas bloga,
nuolat lydimas pašaipių skandalų. Fotėdi yra neabejotinas raktas, aliuzija į
Gvinėjos tautos tragedijas, jis simbolizuoja tuometinę šalies padėti, kadangi
tauta buvo kaip pats Fotėdi, kvaila ir klausėsi kiekvienų plėšrių politikų
žodžių, nes neturėjo jokios savivokos nei apie save, nei apie supantį pasaulį.
Knygos stilius lengvas, jis nėra toks sodrus, tačiau aiškios paralelės,
lengvas sakinys slepia didžiulius ir sunkius gabaritus netašyto akmens. Žmogus ir
jo šalies likimas - tai bendras aruodas, ar atskiri keliai? Kiek glaudžiai
lemia visuomenę jo šalies politika? Neišprususį žmogų taip lengva laikyti
baimėje, nužemintą, nužmogintą, nesuvokiantį savo tikrosios vertės vien tam,
kad jį būtų lengva valdyti. Tai išties viena iš tų baisių istorijų, kurios
neabejingos tiesai ir glaudžiai atveria „politinių nesutarimų draskomą Afrikos
portretą“.
Man asmeniškai ši knyga patiko, padarė savitos literatūros įspūdį, kuriai
nėra tiek svarbi raiška (išskyrus metaforos, simboliai ir aliuzijos), kiek
svarbus yra pats pasakojamasis žodis apie tautos tragediją. Nepasakyčiau, kad
sužavėjo ir pritrenkė, bet buvo verta paskaityti, juolab kad su Afrikos
kultūros pasakojimais taip retai susiduriu.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą