"Pokemonų" kartos galimybės priklauso nuo dvasinės pilnatvės

Sveiki, 

Esame nuolat bauginami, kaip ir anuomet, tuoj prasidėsiančiomis pasaulio pabaigomis. Vienos pabaigos ateina ir praeina, o rytoj vis tiek tenka gyventi, niekur nepabėgsi. O laikas taip eina, kad net nebeeina, o tiesiog šuoliuoja kardadančio šuoliais.

Žiūrėkime, buvo metas, kada žmogus nugyvendavo ištisą epochą ir tik nuo žvakės pereidavo prie elektros lemputės ir savo vaikams pasakodavo, kad buvo laikai, kada mes sėdėdavome prie žvakės. Cha! Visas gyvenimas ir toks „šuolis“, pamanytum šiandien. Štai mano „Pokemonų“ karta daro kas kelis metus po didingą šuolį. Man per 20 ir galiu pasigirti kokiam penkiolikmečiui, jog aš dar pamenu tuos laikus, kai su visa šeima žiūrėdavome nespalvotą televizorių, žiūrėdavome „Panoramą“, nes nebūdavo nepriklausomų kanalų ir tai buvo kaip stebuklas! Kas galėjo patikėti, kad po 18 metų maigysiu išmanųjį telefoną! Apie tai negalėjo būti nė kalbos, nes visos tos pasakos, kad ranka paspaudus ekraną atsiranda spalvotos nuotraukos, galima „pasigoglinti“ atrodė kaip iš kosmoso ir netikros, kad mes vieną dieną tai įgyvendinsime ir tai taps kasdienybe. Pasakiška ir nereali kasdienybė, kuri dar 1994 - 1995 metais atrodė kaip kelionė į Mėnulį! Ir jei būtų kas nupasakoję, kaip gyvensime šiandien, tada su pilnomis akimis vilties būtume laukę šių laikų kaip stebuklo. Va, toks laiko šuolis. Kai kas gyveno visą gyvenimą, kad nuo žvakės pereitų prie elektros lemputės, o mano karta per 20 metų sulaukė tiek, kad televiziją pakeitė internetas, laidinį telefoną mobilieji, atostogos pas močiutę – kelionė į Britaniją pas tetą ar brolį, o gal pasideginant Maldyvuose? Šuolis po šuolio. Neįtikėtina kokiais mastais plečiasi horizontas. Bet kaip tai, jei dar vakar buvau mažas ir žiūrėjau nespalvotą televizorių, kaip ta moteriškė skaitė knygą prie žvakės ir kažką neaiškiai girdėjo, jog kaimynui nutiesė laidus, kurie duoda šviesos. Baikite juokus.

Ir visgi. Šuolis po šuolio. O kas rytoj? Jau nebežinau. Dar 2003 metais, rodos, čia vakar buvo, pasaulis buvo kitoks, niekas negalvojo apie elektroninius transporto bilietus, apie ekranus su reklamomis prie kasų, pigius skrydžius su Rynar, o tuo labiau nemokamą internetą Klaipėdos autobuse, važiuojant kaimo keliukais. Tada tik ne daug kas įsigijo legendinį Nokia3310 ir buvo, liaudiškai tariant, „krūti“. O šiandien, jei grįžtume į 2003, pasijaustume lyg nespalvotame kine. 

Ir visgi. Šuolis po šuolio. Augam metais daug greičiau nei galime manyti. 1995 buvo pasaka, apie kurią norėjome girdėti, šiandien turime realybę, bet... žmonės ir toliau sako, kad išgyvena prastus laikus, nėra galimybių, kad yra „sunkūs laikai“, nors dar 1995 metais, regis, kukavome tą pačią giesmelę. Visada yra tik sunkūs laikai. Toks įspūdis, bet... 1995 – 2013 nužingsniavome šimtmečius visuomenės pertvarkymuose ir technologijų pasaulyje, bet patys nesijaučiame, kad gyventume geriau. Pripažinkime. Gal labiau tai jaučia mūsų tėvai, kuriems per 40. Kai kurie pasakys, kad anuomet dar buvo netgi geriau, buvo jauni, pilni kažko, kas buvo dar neišpildyta. Dievaži, daugelis dalykų taip niekada neišsipildys, kažkas liks tų dienų uždara tarp metų skliaustelių. „Pokemonų“ karta dabar pakeičia ankstesnę kartą, su naujom rogėm ir galimybėm, bet bijau, kad po 20 metų mes su nostalgija kalbėsime apie šias dienas ir sakysime, kad šiandien buvo geriau nei ateityje. Ką tai įrodo? Pasaulis eina pirmyn, galimybės plečiasi, o žmogaus žmoguje nedaugėja.

Jūsų Maištinga Siela