Filmas: "Matrica. Persikėlimas" / "The Matrix Resurrections"

 

Sveiki,

 

Vienas laukiamiausių „didžiojo kino“ projektų buvo Lanos Wachowski režisuota fantastinė drama „Matrica. Persikėlimas“ (angl. The Matrix Resurrections) (2021), kuris pratęsė beveik prieš 20 metų užbaigtą „Matricos“ trilogiją. Pastarieji darbai gerokai pakeitė holivudinį kiną ir padarė fantastiniam veiksmo žanrui nemažos įtakos. Tik laiko klausimas, kada „Matrica“ turėjo būti vėl sugrąžinta į didžiuosius ekranus, nes ten slypi stulbinančios idėjos bei aukso kasykla žiūrovams. Sunku pasakyti, ko iš tikrųjų tikėjosi kino žiūrovai, nes filmas pasitiktas ir įvertintas labai „drungnai“. Daugelis argumentuoja, kad filme lyg ir niekas nepatobulinta ir niekas novatoriškiau neišvystyta nuo paskutiniosios dalies, nors kino industrijoje daug kas per tą laiką patobulėjo...

 

Pradėsiu nuo to, kad filmas nėra blogas ar prastas. Autorė sąžiningai nusprendė tęsti ten, kur sustojo: po 20 metų atgaivina Neo ir Trinitę naujiems veiksmo nuotykiams. Prie siužeto dirbo knygos „Debesų atlasas“ rašytojas David Mitchell, kuris taip pat moka sukurti sudėtingas rebusą primenančias pasakojimo struktūras. Visgi žiūrint šią neblogai atidirbtą „Matricos“ dalį, galima pagalvoti, kad esu išlepintas įmantresnių siužetų, pavyzdžiui, anuomet pritrenkęs Nolano filmas „Pradžia“ (2010) davė pagrindo suabejoti, ar negalėjo šioji „Matrica“ įdomiau ar sudėtingiau paplėtoti savo idėjas?

 

Filmas iš esmės laikosi ant tų pačių prieš 20 metų suformuotų idėjų t. y. žmonės užmigdyti savo kapsulėse yra nugrimzdę į kolektyvinę pasąmonę, sukonstruotą dirbtinio intelekto-programos, kuri vadinama matrica. Atsibusti ir pasipriešinti bei pamatyti kur kas baisesnę tikrovę yra be galo sudėtinga, todėl Neo ir toliau išlieka tuo išvaduotoju, didvyriu, tačiau jam reikia Trinitės, tos jį pastiprinančios mylimosios. Filmas fokusuojasi į Neo pasimetimą, neigimą ir vėl pripažinimą, bandant susigrąžinti Trinitę. Klasikinė meilės istorija, štai kas iš esmės šiame filme nuvilia labiausiai, kad veikėjų vidiniai motyvai ir intencijos pačios banaliausios ir užuot gelbėjęs civilizaciją, Neo renkasi meilę. Žinoma, meilė nėra savaime banali, tačiau kine tai atsibodę ir nualinti motyvai.

 

Visas likęs „Matricos“ kuriamas pasaulis iš esmės jau buvo išbaigtas iki 2003 metų, tad autorių komanda nusprendė jį išplėtoti per Neo psichiką, įtikinant, jog jis gyvena savo programuotojo gyvenimą, o laisvomis valandomis sėdi pas psichiatrą su juoda kate. Beje, pats geriausias ir įdomiausias vaidmuo šioje dalyje atiteko būtent aktoriui Neil Patrick Harris, pastarasis su ugnele išliko nuo pradžios iki galo. Daug šioje dalyje aktorių iš seserų Wachowskių atėjo iš jų ruošto puikaus serialo „Sense8“ (čia tiems, kurie galvojo, kad kūrėjai gulėjo 20 metų ruošdami vien tik šią „Matricos“ dalį). Buvo smagu juos antraplaniuose vaidmenyse vėlei pamatyti. Šioje dalyje pamatysite beveik visus „Matricos“ kultūros atributus, jau seniai tapusiais ir Helovyno kostiumo detalėmis ir internetiniais memais apie, pavyzdžiui, mėlynas ir raudonas piliules.

 

Filmas praplečia ir išplėtoja senas „Matricos“ idėjas, leidžiasi į dar vieną iliuzijos ir tikrovės priešpriešų kelionę, išplėtoja žmogaus gebėjimą tapti savo tikrovės ir likimo kalviais, tačiau filmas pernelyg susitelkė į plokščios ir paprastos meilės istorijos matmenis, o pabaigoje kone supermenais tapę herojai apstulbina tokiomis netikėtai linksmomis pabaigtuvėmis. Bet kokiu atveju, filmą vertinu kaip dar vieną šios sagos neblogą tęsinį.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Matrica" / "The Matrix"

Sveiki,

Šiaip antrąkart planavau pažiūrėti brolių, dabar jau seserų Lilly ir Lana Wachowski filmą „Debesų žemėlapis“, tačiau taip jau nutiko, kad ėmiau ir vėl pažiūrėjau jų šedevru laikomą „Matrica“ (angl. The Matrix) (1999) pirmąją ir geriausiai vertinamą trilogijos dalį. Tiesą sakant, žiūrėjau naujomis akimis, kiek kitaip, ir galiausiai suvedžiau viską, ką esu matęs šių režisierių, įskaitant ir serialą „Sense8“, tad galiu pasakyti, kad tai režisieriai fenomenas. Sunku patikėti, kad jų kinas apskritai išleidžiamas į plačiąją rinką, turint galvoje, kad jis turi didelius budinimo klodus ir iš esmės atspindi miegančios ir sustabarėjusios žmonijos sąmonę.

Taigi „Matrica“ turi keletą gerų kultinių klodų. Visų pirma visus sužavėjęs veiksmo filmo planas, kada, naudojant įvairius kovos menų stilius, kuriamas estetinis kovos už būvį epizodas. Man asmeniškai kur kas šiame filme vertingiau atrodo pati idėjinė visuma – žmonija miega iliuzijos suprogramuotame netikrame praties projekcijos pasaulyje, kas apskritai primena budistines tiesas ir nuo 2012 metų smarkiai atbundančių sielų tendenciją. Regis Wachowskiai pralenkę laiką ir peršoka visą dešimtmetį žmonėms pateikdami ištisą istorijos patrauklų pasakojimą su pačiais įvairiausiais kodais. Štai kodėl prieš dešimt metų filmas man pasirodė absoliučiai kitoks, labiau nuotykinis ir veiksmo filmas, dabar žiūrint, iškilo idėjinis visuminis lygmuo, jo parafrazės, filosofinės aliuzijos, kurias gali neigti vien tik veiksmą ir fantastiką matantis žiūrovas, tačiau filme, kaip ir daugeliuose Wachowski kūriniuose, esti įprastines žmogaus protines ir fizines galimybės ribas peržengiančios idėjas, kurios išplečia žiūrovo vaizduotę. O kas, jeigu visa tai būtų įmanoma...

Net praėjus beveik 20 metų nuo „Matricos“ sukūrimo, šis kultinis perliukas ir lieka perliuku. Žiūrėjau jį kaip šių dienų sukurtą filmą, kuris vargu ar su tokiu kaip „Pradžia“ (2010) kada nors pasens...

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:8.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dramblio daina" / "Elephant Song"

Sveiki, 

Kad Xavier Dolan yra režisierius genijus, tam tikriausiai dėl to jokių klausimų nekyla, tačiau jį gana retai išvystame kaip aktorių kitų režisierių filmuose. Tokia proga pasitaikė pažiūrėti jo pasirodymą psichologėje dramoje „Dramblio daina“ (angl. Elephant Song) (2014). Filmas pasakoja apie psichikos sutrikimą turintį jaunuolį, kuris užsidaro ilgiems pokalbiams su įstaigos vadovu, o šis bando iš jaunuolio išgauti paslaptis dėl psichiatro dingimo. Tiesą sakant, filmo siužetas intriguoja nuo pat pradžių, intriguoja ir tie psichologiniai žaidimai, kuriuos diktuoja vaikiškai „genialus“ X. Dolan kuriamo veikėjo ūmus būdas, tačiau pats filmas čiuožė ir pračiuožė pro šalį.

Tiesą sakant, filmas ganėtinai vidutiniškas, kadangi nėra stipraus scenarijaus realizavimo. Galima, aišku, kaltinti aktorius, bet jie šiuo atveju „nė prie ko“, o štai visą nepavykusio filmo atsakomybę turėtų prisiimti Charles Biname, kuris į nagus gavo ganėtinai neblogą scenarijų apie sielos sužalotą vaikiną, kur jo dvasioje veriasi ištisos nevykusios šeimos paliktos stigmos. O kas iš viso to išėjo? Vienas pavykęs simbolis – dramblys, keletas gražių ir itin vykusių estetinių kadrų, perėjimų į emocinę atmintį, tačiau daug abejonių ir nepavykusių raiškos būdų pačiame psichiatrijos kabinete. Viso šio ne itin pavykusio filmo problema yra tame, kad režisierius nučiuožė estetiniu paviršiumi ir neužčiuopė tikrosios dramos, todėl filmas atrodo gražus ir iš serijos „prasmingas“, tačiau tai tik forma, tuštoki dialogai, kiautas, kuris slepia išsisėmusį turinį. 

Taip, filme gražiai pasirodė aktorių trio. Labiausiai norėčiau pagirti aktorę Catherine Keener, kuri yra nepasotinamo natūralumo ir puikios intuicijos aktorė, kuriai praktiškai nereikia stengtis būti kažkuo kitu, rodos, dirba be didesnių pastangų ir kiekvienas veido krustelėjimas – superinis. Štai X. Dolan vaidmuo kad ir ryškus, jis daugiau konstrukcinis, tokį padaryti gali ir vidutinio talento aktorius, todėl lyg ir nieko naujo jo dirvonuose. Filmas itin vidutiniškas, einantis daugiau į formas, tačiau be įdomesnių siužetinių vingių ir originalumo. Šiaip sau.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jonvabaliai sode" / "Fireflies in the Garden"

Sveiki,

Filmas „Jonvabalių sodas“ (angl. Firefiels in the Garden) (2008) gali pasigirti puikiais aktoriais veteranais, tačiau negali pasigirti gerais kritikų atsiliepimais, kurie praktiškai sumalė filmą į miltus. Gal dėl aktorių ir ryžausi pasižiūrėti šią juostą ir galiu pasakyti, kad viskas nėra taip perdėtai prastai, kaip kada sugieda kritikai.

Filmas man patiko visų pirmiausia net ne dėl aktorių, nors žinoma, ir dėl jų, kiek man patiko labiau dėl siužeto ir tos gelmės, kurią norėjo atskleisti kino kūrėjai. Vienas dalykas viską atskleisti iš esmės, atskleisti paviršutiniškai ir tik generuoti tuščiai idėjomis. Visgi, manau, kad „Jonvabaliai sode“ iš esmės užgriebia skaudžią temą: tėvo smurtas šeimoje ir to pasekmės, kai sūnus suauga ir kaip ta psichologinė įtampa paveikia jaunojo literatūros talento psichiką. Sakyčiau, antrąja tema – apie smurto poveikį kūrybai kalbėta mažiausiai, daugiau dėmesio skirta sadistinėms auklėjimo scenoms, vaiko psichikos žalojimui. Visgi istorija pasakojama iš skirtingų laiko taškų ir toks miksas tik vizualiai „pagilina“ turinį, bet kažin ar režisūrinę meistrystę sustiprina, veikiau tai tik montažo efektai ir slinktys.

Julia Roberts, kuri čia kaip ir didžiausia kino žvaigždė sukuria viso labo nykų personažą, tačiau potencialo jai pačiai skaitant scenarijų kirbėjo užčiuopusi gilų vaidmenį, deja, pačiam režisieriui nepavyko jos potencialo perteikti kadre. Kur kas organiškesnė ir įdomesnė buvo Emily Watson ir šįkart pagyrų galima pažerti Ryan Reynolds, kuris pagaliau ne seksualus donžuanas, o įsigilinęs ir jautrus poetas – jo pastangos ir savęs suvaldymas ganėtinai pastebimi, tačiau kažkokio natūralaus lengvumo gal kiek ir pritrūko. Visumoje filmas tikrai nėra toks prastas, jame galima įžvelgti nemažai trūkumų, tačiau daug ką atperka nebanalus siužetas, žinomi aktoriai ir pasakojimo montažas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pompėja" / "Pompeii"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Pompėja“ (angl. Pompeii) (2014) – tai „Absoliutaus blogio“ epopėjos kūrėjo naujausias darbas. Po didingos nesėkmės „Legenda apie Heraklį“ tikėjausi, kad „Pompėja“ bus kur kas geresnis pasakojimas, tačiau, kai sužinojau režisieriaus pavardę, vilčių daug nebedėjau. Ir visgi šis filmas kur kas geresnis nei „Legenda apie Heraklį“. 

Daug dirbta prie specialiųjų efektų, nors jie, ypač finalinėje scenoje, kai įsiveržia ugnikalnis, pasirodė labai abejotini, ryškiai matėsi kompiuterio neužpildyti brokai, tačiau tokių vietų būta nedaug. Žinoma, didžiausia problema, kalbant apie šį filmą, yra jo turinys – skurdesnis už bato aulą. Viskas mirtinai ir iki begalybės nuspėjama, kad nors bent mažytė nuostaba, kodėl būtent autoriai pasirinko tokį siužeto vingį, o ne kitokį – ne, to neliko nė gramo. Gladiatorių kautynės, keltų pavergimas, imperatoriaus Tito valdymo laikotarpis – viskas lyg ir gerai, tačiau viskas paviršutiniška ir toli, labai toli iki tokio istorinio epo kaip „Gladiatorius“ (2000). Nežinau, ką norėjo kino kūrėjai padaryti su šiuo filmu – priminti Pompėjos legendą? Gal iš dalies ir pavyko, tačiau dramos, kurios vyko po šiuo ugnikalniu vertos pačių pigiausių saulėgrąžų pagliaudymui.

Viso šio filmo gėris – tikriausiai yra „Sostų karai“ aktorius Kit Harington – mirtinas seksas merginoms, kuris šiam vaidmeniui bent man pasirodė subrendęs ir fiziškai pasiruošęs. Jo būvimas scenose iškart pritraukdavo dėmesį, gal labiau fizinį, nei jo kuriamo charakterio, kadangi pati filmo „aranžuotė“ nelabai leidžia parodyti aktorinius sugebėjimus. Personažai pasirodė pernelyg sintetintiniai – yra blogieji ir gerieji, tačiau pasigedau jų asmenybių biografijų, ypač iš blogųjų personažų, jie buvo sausi, šabloniški, vienkrypčiai, jų niekas nekamavo tik hedonistinis valdžios jausmas – bla bla bal... Visgi filmą galima žiūrėti, tačiau jis mažai ką turi bendro su realybe.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 39/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela