Filmas: "Matrica. Persikėlimas" / "The Matrix Resurrections"

 

Sveiki,

 

Vienas laukiamiausių „didžiojo kino“ projektų buvo Lanos Wachowski režisuota fantastinė drama „Matrica. Persikėlimas“ (angl. The Matrix Resurrections) (2021), kuris pratęsė beveik prieš 20 metų užbaigtą „Matricos“ trilogiją. Pastarieji darbai gerokai pakeitė holivudinį kiną ir padarė fantastiniam veiksmo žanrui nemažos įtakos. Tik laiko klausimas, kada „Matrica“ turėjo būti vėl sugrąžinta į didžiuosius ekranus, nes ten slypi stulbinančios idėjos bei aukso kasykla žiūrovams. Sunku pasakyti, ko iš tikrųjų tikėjosi kino žiūrovai, nes filmas pasitiktas ir įvertintas labai „drungnai“. Daugelis argumentuoja, kad filme lyg ir niekas nepatobulinta ir niekas novatoriškiau neišvystyta nuo paskutiniosios dalies, nors kino industrijoje daug kas per tą laiką patobulėjo...

 

Pradėsiu nuo to, kad filmas nėra blogas ar prastas. Autorė sąžiningai nusprendė tęsti ten, kur sustojo: po 20 metų atgaivina Neo ir Trinitę naujiems veiksmo nuotykiams. Prie siužeto dirbo knygos „Debesų atlasas“ rašytojas David Mitchell, kuris taip pat moka sukurti sudėtingas rebusą primenančias pasakojimo struktūras. Visgi žiūrint šią neblogai atidirbtą „Matricos“ dalį, galima pagalvoti, kad esu išlepintas įmantresnių siužetų, pavyzdžiui, anuomet pritrenkęs Nolano filmas „Pradžia“ (2010) davė pagrindo suabejoti, ar negalėjo šioji „Matrica“ įdomiau ar sudėtingiau paplėtoti savo idėjas?

 

Filmas iš esmės laikosi ant tų pačių prieš 20 metų suformuotų idėjų t. y. žmonės užmigdyti savo kapsulėse yra nugrimzdę į kolektyvinę pasąmonę, sukonstruotą dirbtinio intelekto-programos, kuri vadinama matrica. Atsibusti ir pasipriešinti bei pamatyti kur kas baisesnę tikrovę yra be galo sudėtinga, todėl Neo ir toliau išlieka tuo išvaduotoju, didvyriu, tačiau jam reikia Trinitės, tos jį pastiprinančios mylimosios. Filmas fokusuojasi į Neo pasimetimą, neigimą ir vėl pripažinimą, bandant susigrąžinti Trinitę. Klasikinė meilės istorija, štai kas iš esmės šiame filme nuvilia labiausiai, kad veikėjų vidiniai motyvai ir intencijos pačios banaliausios ir užuot gelbėjęs civilizaciją, Neo renkasi meilę. Žinoma, meilė nėra savaime banali, tačiau kine tai atsibodę ir nualinti motyvai.

 

Visas likęs „Matricos“ kuriamas pasaulis iš esmės jau buvo išbaigtas iki 2003 metų, tad autorių komanda nusprendė jį išplėtoti per Neo psichiką, įtikinant, jog jis gyvena savo programuotojo gyvenimą, o laisvomis valandomis sėdi pas psichiatrą su juoda kate. Beje, pats geriausias ir įdomiausias vaidmuo šioje dalyje atiteko būtent aktoriui Neil Patrick Harris, pastarasis su ugnele išliko nuo pradžios iki galo. Daug šioje dalyje aktorių iš seserų Wachowskių atėjo iš jų ruošto puikaus serialo „Sense8“ (čia tiems, kurie galvojo, kad kūrėjai gulėjo 20 metų ruošdami vien tik šią „Matricos“ dalį). Buvo smagu juos antraplaniuose vaidmenyse vėlei pamatyti. Šioje dalyje pamatysite beveik visus „Matricos“ kultūros atributus, jau seniai tapusiais ir Helovyno kostiumo detalėmis ir internetiniais memais apie, pavyzdžiui, mėlynas ir raudonas piliules.

 

Filmas praplečia ir išplėtoja senas „Matricos“ idėjas, leidžiasi į dar vieną iliuzijos ir tikrovės priešpriešų kelionę, išplėtoja žmogaus gebėjimą tapti savo tikrovės ir likimo kalviais, tačiau filmas pernelyg susitelkė į plokščios ir paprastos meilės istorijos matmenis, o pabaigoje kone supermenais tapę herojai apstulbina tokiomis netikėtai linksmomis pabaigtuvėmis. Bet kokiu atveju, filmą vertinu kaip dar vieną šios sagos neblogą tęsinį.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jupiterė. Pabudimas" / "Jupiter Ascending"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiaip ilgokai laukiau brolio ir sesers Wachowski‘ų naujausio darbo „Jupiterė. Pabudimas“ (angl. Jupiter ascending) (2015). Po įspūdingos „Debesų atlaso“ ekranizacijos bei „Matricos“ trilogijos, daugelis iš tikrųjų be galo daug tikėjosi iš šio filmo. Tiesą sakant, ir aš, bet pasirodžius pirmiems gana prastiems kritikų vertinimams bei žiūrovų atsiliepimams, teko šiek tiek pristabdyti lūkesčių obuolmušius.

„Jupiterė. Pabudimas“ daugiausia gali būti įdomus, o ir buvo įdomus savo fantastine raiška – ateivių hierarchija, sėsliai gyvenama Visata. Kas nors kiek domisi ezoterine paraliteratūra, pastebės, jog Visatos valdovų teorija filme sukurta ne šiaip sau per vieną vakarą. Graži kompiuterinė grafika, įspūdingas grimas ir kostiumai, yra keletas kvapą gniaužiančių vaizdų, gražūs ir patrauklūs aktoriai, o tuo tikriausiai viso filmo gerumas ir pasibaigia. Labiausiai šįkart pasigedau turinio ir prasmės. Filmas ryškiai apeliuoja į komikso lygio nuotykius, tačiau istorinė linija pernelyg nuspėjama: yra „geriečiai“ yra „blogiečiai“ ir kažkas kažką pagrobia, kažkam reikia atsikovoti, pasiaukoti, ginti ir įsimylėti... Atmetus kompiuterinę grafiką, pati istorija pernelyg paprasta ir nuobodoka. Filmo dialogai taip pat pernelyg komiksiniai, labai nuspėjami ir šabloniški personažų elgesiai... Buvo itin absurdiškų ir tokių kvailų filmų scenų, kada imdavo net juokas, kad tokiame nuostabiame fone vyksta tokie absurdiški dialogai, pvz., vestuvės su vienu iš įtakingos giminės valdovu dėl įtakos Žemei. Kai kada viskas atrodė pernelyg iškarpyta, viskas vyksta ir nutrūksta be atomazgos, scenos suklijuotos neįprastai be užsklandų, nebent žiūrėjau prastą filmo versiją...

Esmė tame, kad aktoriams nebuvo visame tame šablonų ir kompiuterinės grafikos fone pasireikšti. Kai kurios kovos ir „šaudymo ir gaudymo“ scenos pernelyg ištęstos, nuobodokos... Pasigedau gelmės ir jausmų sudirginimo, kurį mums parodė „Debesų atlasas“, tai „Jupiterė. Pabudimas“ mums nė iš tolo to neparodo arba rodo pernelyg paviršutiniškai. Ukrainiečių kilmės aktorė Mila Kunis, intensyviai visus metus ruošėsi šiam vaidmeniui, nuolat sportavo ir atidavė be galo daug jėgų šiam vaidmeniui, tačiau filme to nesimatė – personažas be gelmės ir įdomumo. Mano pamėgstas Channing Tatum atrodė gerame fiziniame parengtyje, bet ir vėlgi – šabloniškas personažas be didesnės gelmės. 

Filmas nėra labai prastas, bet turint galvoje, kokią galią turi režisieriai, sakyčiau, praslydo pernelyg paviršiumi, aplenkdami turinį ir gelmę, todėl filmas tapo atsainus ir, deja, nepateisinantis žiūrovų lūkesčius.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb:5.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ryšys" / "Bound"

Sveiki, kino gerbėjai,

Ilgai verčiausi pažiūrėti „Matricos“ trilogijos bei „Debesų žemėlapio“ brolių Andy ir Lana Wachowski‘ų debiutinį darbą – „Ryšys“ (Bound) (1996). Sunku patikėti, kad pirmasis brolių darbas buvo taip toli nuo specialiųjų efektų ir mokslinės fantastikos. Pirmasis jų darbas „Ryšys“ – tai lesbietiškai erotizuotas kriminalinis trileris apie dvi vienišas moteris, įkalintas savo niūrioje kasdienybėje. Įsivėlusios į kriminalinį pasaulį, jos sumano apšvarinti mafijos vadeivas ir pačios saugiai pasprukti ir pradėti naują gyvenimą, bet, kaip ir galima numanyti, kelias nebus jau toks paprastas... 

Tiesą sakant, nė nežinojau, ko tikėtis iš šio filmo. Net pakraupau, kai kažkas iš kritikų labai sumenkino šį filmą, kadangi jis apie lesbietes. Tebūnie ir apie jas, tačiau pats kriminalinis trileris išties saldus, gal kiek atrodo ne toks prabangus, gal režisieriams trūko finansavimo, bet nepaisant to, mano nuomone, tai itin vykęs darbas. Graži lesbietiška erotika, prisodrinta tik joms suprantamu pasitikėjimo ryšiu, veja mus į pragaištingai įtemtą siužetą. Daugiausia veiksmo vyksta viename iš merginos būtų, kuriame susigrumia dvi gangsterių grupuotės, apie kurias kaip šilkas sukasi viena iš moterų, o kita – kitame bute nuolatos laukianti santechnikė jos paslaptingo skambučio. Nepaisant to, kad veiksmas vyksta tarp moterų ir gangsterių, kartu didžiulę dramą neša ir dviejų moterų pasitikėjimas, kurios abi kartu viena kita pasitiki, bet kartu ir abejoja. Tai sudėtingo psichologinio trilerio žaidimas, kuris patiks ne tik lesbietėm ir vyrams, kurie svajoja apie lesbietes, bet ir gero kino mėgėjams, o galiausiai ir brolių Wachowski‘ų gerbėjams. Nenuostabu, kad vienas iš režisierių ne per seniausiai visuomenėje prisistatė kaip moteris, galbūt net prieš 18 metų viskas buvo jau užprogramuota „Ryšio“ scenarijuje, kas žino, bet visada smagu susieti ir įtarti.

Išties, praleidau puikiai karštą naktį su puikiais aktoriais. Nustebino ir Jennifer Tilly bei Gina Gershon, apie kurias praktiškai nieko nežinojau, nes daugelyje filmų jos atlieka antraeilius, sunkiai įsimenamus vaidmenis, o šiame filme jos suvaidino fantastiškas fatališkas lesbietes. Prisiminus tolesnius brolių filmus, galima teigti, kad jie blogų aktorių neatrenka, kadangi savaime patys personažai neša didžiulę potencialą atsiskleisti aktoriams, tą galėjome pamatyti ir „Matricoje“, bei „Debesų žemėlapyje“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Debesų žemėlapis" / "Could Atlas"

Sveiki visi,

Visai neseniai teko didžiuose kino teatro ekranuose išvysti ilgai mano lauktą kino juostą „Debesų žemėlapis“ (Cloud Atlas) (2012 m.). Tai kelių režisierių didingas kino užmojis – sukurti tai, kas iš esmės kine sunkiai įsivaizduojama – šešių skirtingų laikų ir istorijų koliažą, kurį sietų vienoda prasmė ir jausena. Ir iš tikrųjų „Debesų žemėlapis“ yra sulaukęs nemažai nepalankių ir kino kritikų atsiliepimų, tačiau kita kritikų pusė juo žavisi ir šį filmą, nors ir įvardija, kad jame „nieko iš esmės naujo“, tačiau spėja pabrėžti, kad „kartu tai kažkas ir naujo“. Žinokite, kiek susidūriau su mačiusiais šią juostą, nuomonių taip pat sulaukiau dvejopų, tad nutariau nedelsti ir pats keliauti į kino teatrą ir pasidovanoti trijų valandų įspūdingą emocijų ir dėlionių vitražą.

Tiesą sakant, knygos nesu skaitęs, tad toks mano ir pirminis vertinimas. Reikia pabrėžti, kad tai pats brangiausias visų laikų nepriklausomo filmo projektas, tiesa, JAV – ose taip ir nesulaukęs milžiniškos komercinės sėkmės kaip kadaise „Matricos“ trilogija, sakyčiau, filmas net nebus nominuotas „Oskarų“ kategorijose, nebent už grimą ir kostiumus... Tiesa, jo pasiekimai Europoje kur kas geresni, nei tėvynėje, tačiau tas nepriklausomas kinas toks nenuspėjamas, kad nežinai, kas ir kaip pakryps. 

Mano asmeniški potyriai seanso metu buvo pakankamai geri. Tiesą sakant, eidamas į šį seansą, tikėjausi kažko kito... Gal mažiau Holivudo? Pasigedau išskirtinio režisūrinio braižo, nes vizualizacija, scenų pastatymai pakankamai neblogo Holivudo išraiška, o ne individualių režisierių produktas. Tas Holivudinis tempas, lėkimas, fantastiniai motyvai, juokelių įkaišiojimas manyje šiek tiek nužemino reinkarnacijos – nuojautų – emocijų reaktorių ir filmas iš pribloškiančios idėjos turėjo „nusileisti ant žemės“. Taip, žinoma, filmo fabula išties įspūdinga, aktorių grimai, persikūnijimai ir jų pavardės – įspūdingi dalykai, tačiau kažkas pamiršta, pasigedau gilesnių „subtilių potėpių“, jeigu galima taip išsireikšti. Taip, filmo užmojis pakankamai galingas ir nemažai realizuota, tačiau norėjosi kažko dar daugiau, kažko, kas liktų po seansu kaip randas, o dabar liko tik mintis „mes visi vieni su kitais susieti“, kuri filme kartojama kaip mantra – tarsi visos idėjos būtų ištartos žodžiu, tad pasigedau paslapties, gilesnio ir intelektualesnio pateikimo, o dabar pasirodė per daug viskas paprastai sukramtyta, kad nieko virškinti nebereikia, tačiau taip norėjosi, norėjosi dar su tuo filmu gyventi ir būti jame, tačiau filmo kūrėjai pasistengė, kad šis jausmas sutrumpėtų arba, kad jo kiti net nepastebėtų...

Iš esmės filmas nenuvylė, tačiau tikėjausi didelio emocinio sukrėtimo, kaip tai buvo su panašių idėjų filmais, kaip antai „Cafe de Flor“ arba „Chaotika Ana“. Jeigu reiktų rinktis, kuris filmas padarė didesnį įspūdį -  Dž. Kamerono „Įsikūnijimas“ ar „Debesų žemėlapis“, turėčiau pasilikti prie „Įsikūnijimo“, bet sakau, šis filmas kur kas geresnis už „Prometėją“ ar kitus paskutinį pusmetį pasirodžiusius komercinius fantastinius filmus.

Ar verta? Žinoma, kad verta, tačiau ar patiks, ar nepatiks – tai jau Jūsų pačių priėmimas. Aš asmeniškai nebuvau iki gelmių sužavėtas, tačiau nusivylęs tikrai nelikau.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 8.2


 

Rytis Zemkauskas apie filmą „Debesų žemėlapis“

Jūsų Maištinga Siela