Filmas: "Vasaros laikas" / "L'heure d'été" / "Summer Hours"

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai mėgstu prancūzų režisieriaus Olivier Assayas filmus. Jau vien ko vertas „Zils Marijos debesys“ (2014), „Švari“ (2004) arba „Dvilypiai gyvenimai“ (2018), arba įspūdingas politizuotas „Karlosas“ (2010). Neseniai per LRT galėjote išvysti (ir vis dar galite, kol LRT videotekoje laiko šį filmą) senesnį O. Assayas filmą „Vasaros laikas“ (pranc. L'heure d'été) (2008), kuriame pasakojama apie menininkų šeimyną – močiutę ir du sūnus bei dukrą su vaikais, kurie vasaros popietei atvyksta aplankyti mamos provincijoje, netoli Paryžiaus, esančiame vaikystės name. Motina nepaliauja vyresnėliui rodyti mirusio vyro Polio meno dirbinius ir kalbėti apie turto dalybas tarp vaikų, tačiau vaikai nieko nenori girdėti, jiems atrodo, kad mama gyvens dar mažiausiai dešimt metų...

 

Kaip jau galite nuspėti, tylioje vasaros popietėje kalbama apie gyvenimą ir mirtį, apie meno vertę ir karjerą... Ilgi ir plepūs prancūziški dialogai labai primena O. Assayas filmą „Dvilypiai gyvenimai“. Čia iš esmės sudėta viskas, ką labai mėgstu ir vertinu prancūzų šiuolaikiniame kine. Literatūriški ir kartu labai gyvi dialogai, kurių nesustabdomame sraute išryškėja nutylimi faktai, užslopinti jausmai, netgi paslaptys. Prancūziška provincija, nuostabus interjeras, intelektualūs pokalbiai apie meną... Tai Assayos pasaulis, kuris toks prancūziškas, kad prancūziškesnio tikriausiai nelabai ir įsivaizduoju. Laisvė kurti paprastai ir būti įvertintam, gamta ir įsipareigojimas būti laimingam šeiminėje santuokoje... Tai taip vasariška, taiku ir jauku, o čia dar dingsta vertinga Polio vaza, vyresnysis sūnus prisipažįsta, kad visada bijojęs tėvo, o štai jaunėlis nė kiek nebijojęs, motina nagrinėja dovanų gautą telefoną ir žvilgsniu kritikuoja dukters sudarytą tėvo amerikietišką fotoalbumą... Mikroskopiniai judesiai, nesantaika, pyktis ir nepasitenkinimas slopinami vardan šeiminės idilės. Toji atmosfera nepaprastai gerai išgauta.

 

Visgi toji turtų dalybos dalis buvo ganėtinai nyki. Vaikai kratosi namo paveldėjimo, tačiau netrukus atsigręžia į savo šaknis, bet jau po laiko. Kas šiame filme liūdniausia? Kad vasaros popietėje jaučiamas tam tikras gyvenimo ir prancūziškos kultūros dekadansas. Polio darbai vertinami aukcionuose, juos perka svetimi žmonės, kai kurie kūriniai išvežami iš šalies kaip ir patys vaikai išsiskirsto po pasaulį – viena gyvena JAV-ose, kitas išsikelia su šeima į Kiniją ir atrodo, kad dar prieš kelis dešimtmečius buvęs idealus šeiminis prancūziškas gyvenimas nebeturi tęstinumo, jis pasklinda po pasaulį ir išnyksta, praranda unikalumą. Manau, režisieriui pavyko labai paprastai išgauti šiuolaikinės globalizacijos melancholiją, kai praktiškumas įveikia unikalumą, o meną išsidalija kaip karštas bandeles – šast ir nebėra tos šeimos, tų daiktų, kurių negalėjai liesti, kai buvai mažas. Jautriai ir subtiliai savita kino kalba perteiktas vasaros laikas, tolygus šeimos susibėgimo greitumui, kad būtų atstatyta arba sugriauta tai, kas ilgą laiką buvo tarsi tvaru.

 

Norėjau pagirti J. Binoche, tačiau tai vienas nykiausių jos vaidmenų karjeroje, nors kituose O. Assayo projektuose ji demonstruoja pavydėtiną talentą. Nieko nepadarysi, tiesiog toks paprastas jai teko šįkart vaidmuo. Užtat trumpą, bet itin įsimintiną vaidmenį sukuria pernai Anapilin iškeliavusi aktorė Edith Scob.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Veneros" grožio salonas" / "Vénus beauté (institut)"

Sveiki,

Tik žiūrėdamas prancūzišką kiną suprantu, kaip iš tikrųjų jį mėgstu ir kaip jis man patinka. Panašiai pasijutau žiūrėdamas filmą „Veneros“ grožio salonas“ (pranc. Venus Beaute (institut) (1999). Apie moteriškus filmus ir jų problemas galima priskaldyti tiek malkų, o kai kalba pasisuka apie moteris, kurios bet kokia kaina trokšta meilės, bet nuolat pasirenka ne tuos vyrus ir netgi instinktyviai ginasi nuo įsipareigojimų, galima sakyti, kad „užšokote“ į tą itin tragikomišką moters pasaulį, kai moteris nori, bet negali, kai gali, bet nenori...

Panašiai ir šioje istorijoje apie Andželę, kuri dirba grožio salone „Venera“ ir trokšta ilgalaikių santykių, tačiau jau tiek „perėjusi“ vyrų, kad sunku realizuoti ilgalaikius santykius. Iš esmės filmas truputį barbiškas, dvelkiantis netikromis iliuzijomis ir tuo pačiu turintis komiškų niuansų. Savitai prancūziško stiliaus filmas lengvai panardina į moterų vargus. Vienu metu patikime viskuo, kas vyksta tame filme – dialogai, pasakojimo struktūra ir elegantišku kone „poniška“ bendravimo maniera, tačiau tuo pačiu suvokiame, kad viską, ką regime šiame filme, yra absoliuti melodrama, muilo opera, tik viskas nutvieksta prancūziškai, todėl atrodo skanu kaip triufeliai. Netgi tos „myli-nemyli“ scenos, kai įtūžio pagauta mylimoji nori nušauti savo mylimąjį atrodo kaip iš „Romeo ir Džiuljetos“ scenos, viskas kiek hiperbolizuota, kiek netikra ir teatralizuota, bet nuo to kažkodėl filmas nepasidaro nuobodus. Tai vienas pirmųjų ryškiausių Audrey Tautou kino pasirodymų, tačiau ji atrodo labai pilka, palyginus su tuo, kokia gyva ir įdomi atrodo aktorė Nathalie Baye.

Manau, suveikia prancūziško kino faktorius – kad ir kokia banali melodrama vyktų, prancūziškoje formoje ji įgauna kažin kokios magijos. Aišku, melancholiškoje rožinėje „Veneros“ vitrinos šviesoje išryškėja nusivylimo degėsio kvapas, o nepasiekiama meilė atrodo kur kas saldesnė už bučinį po Efelio bokštu. Gal dėl to ši tobula nepasiekiamybė ir atrodo gražesnė už tobulos meilės peizažą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džema Boveri" / "Gemma Bovery"

Sveiki,

Visas pasaulis žino Flobero parašytą klasikinį kūrinį „Ponia Boveri“, kuriuo vadovaudamasi režisierė Anne Fontaine sukūrė literatūrišką prancūziškos atmosferos pritvinkusią šiuolaikinę alternatyvinę juostą „Džema Boveri“ (angl. Gemma Boveri) (2014), kuri veikia pagal legendinio romano principus, sukuriant komedinę dramą.

Prancūzų aktorius Franrice Luchini kiek panašus į F. Ozono filme „Provokuojantys užrašai“ – stebi pyragų kepėjo ir slapto literato akimis jauną anglų porą ir jauną sutuoktinę paverčia romano heroje, o gal veikiau tai Džema elgiasi kaip Flobero Ema – sunku pasakyti, ar tas principas diktuojamas senyvo pasakotojo, ar iš tikrųjų dėsningas pačiai Džemai. Bet tai gal ir nėra svarbu, svarbiausia mėgautis pagauliais prancūziškais ritmais, senyvo melancholija, kuri tampa savitai išgauta komedine maniera, kad net priverčia visą filmą kikenti iš jo mimikos ir nestandartiškų situacijų – štai kodėl prancūzai geresni komedijų kūrėjai, nes jie visada ieško kažin kokio „apvalko“ savo istorijoms. Gemma Arternon dar kartą patvirtino savo kaip aktorės universalumą, imdamasi dar niekada (bent jau mano akimis) nematyto jai amplua. 

Filmas lengvas, prancūziškos dvasios. Nemanau, kad reikia būti perskaičius „Ponią Boveri“, kad šis filmas būtų perkandamas – viskas išdėstyta pakankamai pagal romano melodramatišką įvykių struktūrą ir visgi istorija savaime be Boveri romanų klišių atrodytų kaip pigi „Santa Barbaros“ istorija, todėl Flobero sistema labai svarbi šiai iš pažiūros keistai, bet su kibirkštėle istorijai.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela