Visas pasaulis žino
Flobero parašytą klasikinį kūrinį „Ponia Boveri“, kuriuo vadovaudamasi
režisierė Anne Fontaine sukūrė literatūrišką prancūziškos atmosferos
pritvinkusią šiuolaikinę alternatyvinę juostą „Džema Boveri“ (angl. Gemma
Boveri) (2014), kuri veikia pagal legendinio romano principus, sukuriant
komedinę dramą.
Prancūzų aktorius
Franrice Luchini kiek panašus į F. Ozono filme „Provokuojantys užrašai“ – stebi
pyragų kepėjo ir slapto literato akimis jauną anglų porą ir jauną sutuoktinę
paverčia romano heroje, o gal veikiau tai Džema elgiasi kaip Flobero Ema –
sunku pasakyti, ar tas principas diktuojamas senyvo pasakotojo, ar iš tikrųjų
dėsningas pačiai Džemai. Bet tai gal ir nėra svarbu, svarbiausia mėgautis
pagauliais prancūziškais ritmais, senyvo melancholija, kuri tampa savitai
išgauta komedine maniera, kad net priverčia visą filmą kikenti iš jo mimikos ir
nestandartiškų situacijų – štai kodėl prancūzai geresni komedijų kūrėjai, nes
jie visada ieško kažin kokio „apvalko“ savo istorijoms. Gemma Arternon dar
kartą patvirtino savo kaip aktorės universalumą, imdamasi dar niekada (bent jau
mano akimis) nematyto jai amplua.
Filmas lengvas,
prancūziškos dvasios. Nemanau, kad reikia būti perskaičius „Ponią Boveri“, kad
šis filmas būtų perkandamas – viskas išdėstyta pakankamai pagal romano melodramatišką
įvykių struktūrą ir visgi istorija savaime be Boveri romanų klišių atrodytų
kaip pigi „Santa Barbaros“ istorija, todėl Flobero sistema labai svarbi šiai iš
pažiūros keistai, bet su kibirkštėle istorijai.
Šiandien noriu trumpai pristatyti ir pakomentuoti kino
filmą „Aš nužudžiau savo motiną“ (J'ai tué ma mère) (2009 m.). Jau esu seniau pristatęs Xavier Dolan filmą „Įsivaizduojamos
meilės“ (2010 m.), pamatęs antrąjį filmą, galiu jau drąsiai pasakyti, kad
galėčiau atpažinti X. Dolano režisūrinį braižą, kadangi tik jis kuria sau
būdingu stiliumi – mažos erdvės, vengiama masinių scenų, gamtos motyvas,
sulėtintos ir ištęstos scenos su melancholišku garso takeliu, rudens dvelksmai,
bėgimo motyvas, homoseksualumo propagavimas ir kiti dalykai, kurie sudaro
visumos pasaulį, kuris išskiria Xavier Dolaną iš kitų ne tik prancūzų, bet ir
pasaulio režisierių. Filmas buvo labai gerai sutiktas kino kritikų, o ir Kanų
kino festivalyje sulaukė nemažai dėmesio ir pripažinimo.
Jeigu „Įsivaizduojamos meilės“ labiau išsiskiria savo
galantiškumu ir estetiškumu, tai „Aš nužudžiau savo motiną“, mano galva, labiau
akcentuoja sutrūkinėjusį dvasinį ryšį, kuris taip dažnai kyla šeimose, kai skirtingos
kartos nesusikalba ir kyla begalės konfliktų. Siužeto epicentre – motinos ir
sūnaus santykiai, kurie man dvelkia režisieriaus autobiografiniais motyvais. Yra
begalės filmų apie motinas ir dukras, tačiau labai mažai tokių filmų, kurie kalbėtų
apie motinos ir sūnaus gyvenimą kartu. Taip, filme daug kivirčo scenų, kurios
netgi laikui bėgant pereina į monotoniją, kasdienybės polėkį. Motina negirdi
sūnaus, o sūnus negirdi motinos – skirtingos sielos ir pasauliai turi grumtis,
kad galėtų lygiaverčiai egzistuoti po vienu stogu, tačiau pagrindinis herojus
Hubertas nėra pilnametis, o jo laisvės sparnai ir kūrybinės ambicijos jau dairosi
tolių, tačiau nesutarimai su motina veda iš proto ir, rodos, kad jis tuoj kažką
blogo padarys savo motinai...
Labai patiko, kad motinos ir sūnaus santykių bylinėjimą neužgožė
Huberto homoseksualiniai santykiai, mat šis turi vaikiną, pas kurį leidžia
laiką ir mato, kad jo motina visai kitokia, kad jo vaikino santykiai su ja
visai kitokie, tada jis supranta, kad kažkas su juo ir jo motina negerai. Džiugu,
kad režisierius susilaikė nuklimpti į banalybes ir imti nagrinėti
homoseksualizmo peripetijas su tėvais, ką mėgsta daryti panašaus pobūdžio
prancūzų filmai, vis dėl to filme užčiuopiama didžioji problema ne tapatybės
klausimai, bet pamesto sakralaus ryšio su gimdytoja faktas, kuris skaudina ir
žeidžia herojus, nes šie neberanda giluminio ir archajinio kraujo ryšio, kuris
turėtų būti elementarus ir atviras, tačiau toks nėra. Motiną skaudina ne tai,
kad jo sūnus gėjus, bet dėl to, kad ji tai turi sužinoti iš svetimų žmonių, jos
sūnus jai nebepasakoja, nebeatsiveria kaip kadaise, kai būdavo mažas. Iš esmės
tai virsmo pasaulis, arba kaip pasakytų Remarkas, „leiskit jūsų vaikams
atkeršyti, kad juos pagimdėte“, tai motinos nenoras suprasti, kad jos sūnus jau
užaugęs ir yra ant brandos slenksčio, jai sūnus tebėra toks pat, koks buvo
vaikystėje, tačiau realybė sudaužo motiniškas iliuzijas. Iš esmės tai
ilgesingas, bet kartu ir pakankamai stilingai kondensuotas pasakojimas apie
tai, kad niekas mums nepriklauso, nei mūsų vaikai, nei tėvai, mes tik sau
tegalime priklausyti, bet kartu paaiškėja, kad mes vieni be kitų taip pat
nepajėgiame egzistuoti, tad vienintelė išeitis yra surasti balansą ir priimti
besikeičiantį gyvenimą.
„Aš nužudžiau savo motiną“ – tai metaforinis pavadinimas,
kuris iš tikrųjų sunaikiną senąjį sūnaus ir motinos ryšio modelį, perkanda
bambagyslę tam, kad ryšys atgimtų brandesnis, platesnis ir supratingesnis,
paremtas vieno kito supratimu, o ne egoistiška paskata.
-Mama, o ką tu darytum, jei aš šiandien pat numirčiau?
-Numirčiau rytoj.
Džiaugiuosi, kad „Tolerantiško jaunimo asociacija“
2012 gegužės 4 dieną savo būstinėje
surengė būtent šio filmo seansą, kurio metu galėjo pamatyti visi, kas netingėjo
ir norėjo. Na, o jeigu jus netyčia susidomėjote ir parsisiųsite filmo
originalą, kaip visada galite kreiptis į mane ir gauti lietuviškus subtitrus.
Mano įvertinimas: 8/10 Kritikų vidurkis: 83/100 IMDb: 7.5
