Filmas: "Matijas ir Maksimas" / "Matthias et Maxime"

Sveiki,

Aštuntasis ilgametražis kanadiečių režisieriaus Xavier Dolan filmas „Matijas ir Maksimas“ (pranc. Matthias et Maxime) (2019), sakyčiau, vėlei režisierių grąžina prie to, dėl ko jis išgarsėjo ir dėl ko buvo liaupsinamas. Žinoma, šįkart vėl kiek kitaip, bet atpažįstant genijų režisierių iš scenarijaus dialogų, kompozicijos, LGBT temų ir šeimos bei draugų problemos. Režisieriui labai nepavyko su angliakalbiu projektu, nors ir susikvietęs garsius Holivudo aktorius, jis praktiškai susinaikino savo unikalumą, atrodo, kad filmą būtų statęs ne X. Dolan, o kokia nors kampanija, nusisamdžiusi režisierių. Nežinau, kas įvyko su „Džono F. Dovano gyvenimas ir mirtis“ projektu, tačiau jis buvo, bent man asmeniškai, vos pažiūrimas.

Štai prancūziški jo filmai yra atskira sfera ir tai yra labai personalizuoti filmai, kurie man labai tinka ir patinka. Asmeniškai mes su režisieriumi esame vienmečiai ir mūsų gimimo dienas skiria kelios dienos, jo poetizuota kino kalba, kad ir kiek manieringa, bet labai artima. „Matijas ir Maksimas“ turėjo tapti Kino pavasario uždarymo filmu, tačiau koronavirusas viską pakoregavo taip, kad daugelis jį gali pamatyti pagal galimybes šiomis dienomis.

Istorija pasakoja apie Mariją ir Maksimą, du vyrukus iš draugiškų vyrukų būrio, kurie tik iš pažiūros panašūs, bet gyvena skirtingus socialinius gyvenimus. Matijas – pasiturintis vyras, turintis merginą, o Maksimas – galą su galu suduriantis vyrukas, kurio motina alkoholikė. Viename vakarėlyje jiedu nusifilmuoja bučiniui kvailame filme, pralošę lažybas ir nuo tada prasideda tyli traukos drama tarp vyrukų. Čia ir neigimas, ir trauka, ir baimė, ir nepripažinimas... Abu vyrukai grįžta į savo pasaulius, tačiau visada juos seka patirtas keistas to bučinio jausmas, sujaukęs jųdviejų gyvenimus...

Iš tikrųjų Dolanas dirba su detalėmis, stambiu planu, mėgsta chaotišką šurmulį, kuria gerus dialogus, kuriuose kaip taifūno akyje subtiliai perteikiama tylioji drama. Ir žinoma, režisieriaus kultiniai garso takeliai! Šiame filme tai vėl yra ir juos taip smagu klausytis, kad po filmo visada puolu „jutubinti“. Iš esmės šis filmas apie draugystę, kuriai nelemta išsirutulioti iki intymių santykių. Režisieriui ir vėl pavyko išgauti tą keistą pasimetimo, nesmagumo jausmą įvairiuose situacijose ir tai taip gražu, taip gerai suorkestruota, kad tiesiog kaskart susilydau žiūrėdamas jo filmus. Taip, filmuose daug dialogų, daug triukšmo, daug aštrių buitinių scenų, tačiau tarp jų stojusios nušvitimo scenos, užpildytos estiniais kadrais ir garso takeliu tampa emocijų atvirukais. Esu praktiškai bejėgis prieš tokią raišką, jis išpildo mano nostalgišką kino svajonę išgyventi ir patirti su veikėjais to, ko niekada nebus gyvenime – ilgesį, pyktį, suartėjimą, išsiskyrimą, graužatį... Bet kažin kaip estetiškai, paverčiant kančios formą saviugdos priemone.

Labai patiko! Net jeigu filmas dešimtuko ir nevertas, jis man yra vertas, nes suteikė viską, ką tik gali man suteikti kinas. Absoliutų pasimėgavimą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb:6.8

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mamytė" / "Mommy"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai jau sužiūrėjau visus, kokie tik yra iki šiol pasirodę kanadiečio jaunojo kino korifėjaus Xavier Dolan filmai, paskutinis iš jų buvo „Kino pavasario“ perliukas pavadinimu „Mamytė“ (angl. Mommy) (2014). Režisierius niekaip neišsikvepia ir jau šiuo metu mums ruošia net dvi naujas juostas, viena iš jų bus su anglų garsiais aktoriais, o kitas – su garsiausiais prancūzų aktoriais, režisieriui dar ne teko dirbti su mega žvaigždėmis, nekantrauju pamatyti naujausius jo darbus, o štai „Mamytė“ vėlgi mane mielai nustebino, kad beliko tik džiaugtis kiekvienu kadru iki paskutinio kadro.

Kaip visada Xavier Dolan nevengia provokuoti, intymiai balansuodamas tarp žmogaus ryšių, šįkart jis lyg ir grįžta iš dalies prie savo debiutinio filmo „Aš nužudžiau savo motiną“ (2009) ir vėl gliaudo sūnaus ir motinos santykius, tik skirtumas toks, kad nebėra homoseksualumo motoro, kuris visada būdavo būtinoji šio režisieriaus filmų dalis. Tačiau nuo to intrigos nemažiau, nes santykiai tarp hiperaktyvaus išstypėlio ir infantiliosios motulės tikrai nėra tipiniai – abu atbukusiais „galais“, pavojingais svinguojantys tarp seksualumo, brutalumo ir atsakomybės stokos. Į šių santykių mazgą dar įsivelia ir smarkiai mikčiojanti kaimynė, kuri tampa pavojinga jau nusistovėjusių santykių vandenyje. Sutrikusio elgesio Stevenas tiesiog daugelį šokiruoja savo neatsakingu ir brutaliu elgesiu, dar labiau – motinėlė, kuri visa tam lyg ir pritaria. Žodžiu, sudėtingi motinos ir sūnaus santykiai, grįsti socialinių įgūdžiu stoka, paverčia juos komiškais, bet kartu sau ir aplinkai pavojingais personažais. Tiesiog neįtikėtinai gera vaidyba, tiek jaunojo Antoine-Oliver Pilon, tiek puikiosios kaimynės Suzanne Clement, bet per vis labiausiai įsiminė nerealioji mamytė, kurios vaidmenį sukūrė jau ir kituose režisieriaus projektuose dalyvaujanti Anne Dorval.

Šiaip filmas įtraukiantis, neeilinis talentas pasakoti, rodos, apie tokius paprastus ir kartu sudėtingus dalykus, kaip šeimos santykiai. Ir dar taip užburiančiai, kai atrodo, jog netrukus kažkas įvyks išties pavojingo ir nedovanotino. Kaip visada nuostabus garso takelis, kuris tampa kadrų poetikos elementu, šįkart buvo pasistengta ir su netipiniu vaizdo formatu, kuris susiaurina ir kartu išplečia pasakojimo ribas. Tiesiog lenkiu galvą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš nužudžiau savo motiną" / "J'ai tué ma mère"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Aš nužudžiau savo motiną“ (J'ai tué ma mère) (2009 m.). Jau esu seniau pristatęs Xavier Dolan filmą „Įsivaizduojamos meilės“ (2010 m.), pamatęs antrąjį filmą, galiu jau drąsiai pasakyti, kad galėčiau atpažinti X. Dolano režisūrinį braižą, kadangi tik jis kuria sau būdingu stiliumi – mažos erdvės, vengiama masinių scenų, gamtos motyvas, sulėtintos ir ištęstos scenos su melancholišku garso takeliu, rudens dvelksmai, bėgimo motyvas, homoseksualumo propagavimas ir kiti dalykai, kurie sudaro visumos pasaulį, kuris išskiria Xavier Dolaną iš kitų ne tik prancūzų, bet ir pasaulio režisierių. Filmas buvo labai gerai sutiktas kino kritikų, o ir Kanų kino festivalyje sulaukė nemažai dėmesio ir pripažinimo.

Jeigu „Įsivaizduojamos meilės“ labiau išsiskiria savo galantiškumu ir estetiškumu, tai „Aš nužudžiau savo motiną“, mano galva, labiau akcentuoja sutrūkinėjusį dvasinį ryšį, kuris taip dažnai kyla šeimose, kai skirtingos kartos nesusikalba ir kyla begalės konfliktų. Siužeto epicentre – motinos ir sūnaus santykiai, kurie man dvelkia režisieriaus autobiografiniais motyvais. Yra begalės filmų apie motinas ir dukras, tačiau labai mažai tokių filmų, kurie kalbėtų apie motinos ir sūnaus gyvenimą kartu. Taip, filme daug kivirčo scenų, kurios netgi laikui bėgant pereina į monotoniją, kasdienybės polėkį. Motina negirdi sūnaus, o sūnus negirdi motinos – skirtingos sielos ir pasauliai turi grumtis, kad galėtų lygiaverčiai egzistuoti po vienu stogu, tačiau pagrindinis herojus Hubertas nėra pilnametis, o jo laisvės sparnai ir kūrybinės ambicijos jau dairosi tolių, tačiau nesutarimai su motina veda iš proto ir, rodos, kad jis tuoj kažką blogo padarys savo motinai...

Labai patiko, kad motinos ir sūnaus santykių bylinėjimą neužgožė Huberto homoseksualiniai santykiai, mat šis turi vaikiną, pas kurį leidžia laiką ir mato, kad jo motina visai kitokia, kad jo vaikino santykiai su ja visai kitokie, tada jis supranta, kad kažkas su juo ir jo motina negerai. Džiugu, kad režisierius susilaikė nuklimpti į banalybes ir imti nagrinėti homoseksualizmo peripetijas su tėvais, ką mėgsta daryti panašaus pobūdžio prancūzų filmai, vis dėl to filme užčiuopiama didžioji problema ne tapatybės klausimai, bet pamesto sakralaus ryšio su gimdytoja faktas, kuris skaudina ir žeidžia herojus, nes šie neberanda giluminio ir archajinio kraujo ryšio, kuris turėtų būti elementarus ir atviras, tačiau toks nėra. Motiną skaudina ne tai, kad jo sūnus gėjus, bet dėl to, kad ji tai turi sužinoti iš svetimų žmonių, jos sūnus jai nebepasakoja, nebeatsiveria kaip kadaise, kai būdavo mažas. Iš esmės tai virsmo pasaulis, arba kaip pasakytų Remarkas, „leiskit jūsų vaikams atkeršyti, kad juos pagimdėte“, tai motinos nenoras suprasti, kad jos sūnus jau užaugęs ir yra ant brandos slenksčio, jai sūnus tebėra toks pat, koks buvo vaikystėje, tačiau realybė sudaužo motiniškas iliuzijas. Iš esmės tai ilgesingas, bet kartu ir pakankamai stilingai kondensuotas pasakojimas apie tai, kad niekas mums nepriklauso, nei mūsų vaikai, nei tėvai, mes tik sau tegalime priklausyti, bet kartu paaiškėja, kad mes vieni be kitų taip pat nepajėgiame egzistuoti, tad vienintelė išeitis yra surasti balansą ir priimti besikeičiantį gyvenimą.

„Aš nužudžiau savo motiną“ – tai metaforinis pavadinimas, kuris iš tikrųjų sunaikiną senąjį sūnaus ir motinos ryšio modelį, perkanda bambagyslę tam, kad ryšys atgimtų brandesnis, platesnis ir supratingesnis, paremtas vieno kito supratimu, o ne egoistiška paskata.

-          Mama, o ką tu darytum, jei aš šiandien pat numirčiau?

-          Numirčiau rytoj.

Džiaugiuosi, kad „Tolerantiško jaunimo asociacija“ 2012  gegužės 4 dieną savo būstinėje surengė būtent šio filmo seansą, kurio metu galėjo pamatyti visi, kas netingėjo ir norėjo. Na, o jeigu jus netyčia susidomėjote ir parsisiųsite filmo originalą, kaip visada galite kreiptis į mane ir gauti lietuviškus subtitrus.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela