Filmas: "Gera mergaitė" / "Babygirl"

 

Sveiki,

 

Nenorom girdėjau labai daug apie šį filmą. Kol nepasiekė filmas Lietuvos kino teatrus, vis pasigirsdavo, kaip puikiai šiame filme vaidina aktorė Nicole Kidman, o ir festivaliuose filmas buvo giriamas kino kritikų, tačiau, kai pasiekė mūsų kino teatrus, o juose filmas, nepaisant itin prieštaringų vertinimų, sakyčiau, lankomumas buvo gan didelis ir jį rodė ganėtinai ilgai. Filmą „Gera mergaitė“ (angl. Babygirl) (2024) režisavo kine ir serialuose per 80 skirtingų vaidmenų sukūrusi aktorė Halina Reijn. Pastarajai tai nėra režisūrinis debiutas, tačiau tai labiausiai ją kaip režisierę garsinantis erotinis psichologinis filmas, kurį labai norėjau pamatyti pernelyg daug nesitikėdamas, bet labiau norėdamas susidaryti savo asmeninę nuomonę.

 

Filmas pasakoja apie įtakingą versle dirbančią dviejų vaikų motiną Romi (angliškai Romy), kuri diena iš dienos laiką praleidžia įmonėje, o vėlai vakare pasimylėjusi su vyru lekia į kitą kambarį masturbuotis, kad patirtų orgazmą, kurio nepatiria su sutuoktiniu. Trokšdama būti valdoma, užvaldyta šiurkštaus bei įsakmaus balso, rankų, kurios suvaldytų jos šiaip socialinėje darbinėje terpėje pasireiškiančią lyderės ir dominavimo tapatybę. Galiausiai ji užmezga santykius su jaunu praktikantu Samueliu, kuris iškart pajutęs kur kas vyresnės moters troškimus pamažu ją suvilioja ir ji tam pasiduoda, nepaisydama karjeros, vaikų, sutuoktinio... Daugiau siužetiškai nelabai kas vyksta, nes didžioji juostos dalis perteikia praktikanto ir vadovės erotines viliones, pripažinimą, nuolankumą ir tik pačioje pabaigoje Romei tenka atgailauti už nuodėmes, nes ji suklydo...

 

Erotinio pobūdžio juosta iš esmės psichologizuota. Nemažai kas dėl tematikos lygina su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, tačiau filmus, sakyčiau, tik vienija sutartinis erotinis paklusniojo ir dominuojančiojo žaidimo peripetijos, bet „Gera mergaitė“ veikė stipriau, kadangi režisierė sudeda akcentus ne į erotinius žaidimus, o į išsilaisvinimo trokštančią moterį, kuri įrėminta darbe savo įvaizdžio ir autoriteto, o namie švelnaus menininko vyro ir vaikų. Kad šis išsivadavimas įvyktų, tenka sulaužyti daug normų ir tabu, kurie vis dar, negaliu patikėti, bet primityvokai komentuojami pačių lietuvių įvairiuose forumuose. Didžiulį krūvį šįkart filme prisiėmė aktorė Nicole Kidman, kuri ne kartą yra vaidinusi ir kekšytes, ir prostitutes, ir ką tik norite, tad lyg ir nieko, gal kiek lietuvių akelėms trikdo, kad karjeristė ir ištekėjusi moteris paklūsta kažkokiam piemeniui, kuriam per 20? Visgi tas amžiaus sulaužymas tėra dar vienas specialus „patiekalas“ paerzinti žiūrovą, tačiau tik tuos, kurie provokacijų nelabai mėgsta, bet purkštauti ir visur kalbėti apie iškrypimus – patys pirmieji šventieji.

 

Visgi filmas nėra toks primityvus, jeigu akylai stebėsite, kaip Nicole Kidman perteikia nepatogias situacijas emociškai, tarsi šiek tiek iš tikrųjų norėtum to erotinio pavojaus už pačią Romi, bet vis dar kamuotų šiokia tokia gėda ir įsitikinimai. Filme pasirodo ir Harris Dickinson, kurį labai mėgstu, bei seniai bematytas Antonio Banderas, tačiau akivaizdu, kad filmo akcentas yra Kidman vaidyba ir jos veikėjos sudėtinga psichologija, paremta prieštaringumu ir įtampa, kurią iš dalies sukūrė socialinio vaidmens spaudimas. Kodėl filmas gali nepatikti? Dėl to, kad jis vaizduoja stereotipinius kontrastus: turtuolė ir valdinga moteris (nuodėmingoji, nusidedančioji) ir jaunas, nepatyręs, neturtingas seksualus vyrukas (tas „nekaltasis“ dominantas) – socialinė turtinė padėtis, amžiaus skirtumai tarp lyčių ir t. t. Ar būtų filmą įdomiau žiūrėti, jeigu Romi būtų paštininkė, o Dickinso vaidmens atlikėjas koks nors ledų pardavėjas? Taip, bet tik tokiu atveju, jeigu režisierė pagriebtų ir eksperimentuotų pasakojimo forma, pasiūlytų netikėtus sprendimus, tačiau, regis, „Gera mergaitė“ išlieka susitelkusi vykusiai tik į Romi psichologines priežastis, o visos scenos ir istorija daugiau ar mažiau jau kine ir serialuose išrašytos ir pavaizduotos.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/10

IMDb: 6.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Blitz" / "Blitz"

 Sveiki,

 

Visame pasaulyje pripažintas garsusis režisierius Steve McQueen niekada nebuvo mano mėgstamas, nors tenka pripažinti, kad geriausius jo darbus, pvz., „Alkis“ (2008), „Gėda“ (2011), „12 vergovės metų“ (2013) ir net man patikusį dinamišką keršto trilerį „Našlės“ (2018), paliko įspūdį. Visi darbai pasižymėjo kruopštumu, preciziškumu ir universalumu, todėl dažnai buvo nominuojami žymiausiuose kino apdovanojimuose. Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš naujausio jo filmo „Blitz“ (angl. Blitz) (2024), kuriame pasirodo airių kilmės mano pamėgsta aktorė Saoirse Ronan, bet atsiliepimų jau iki seanso pastebėjau gana prieštaringų.

 

Filmo istorija remiasi Antrojo pasaulinio karo metais kontekste iš tikrųjų vykusiais įvykiais. Nors filmo istorija išgalvota, tačiau tuo metu, kurio laiką vaizduoja filmas, vokiečiai iš tikrųjų bombardavo Londoną. Dėmesio centre – baltaodė motina Rita (aktorė Saoirse Ronan) ir jos mažametis maišytos rasės sūnus George (Džordžas). Kitaip, tikriausiai, ir negali būti, nes McQueenui kine svarbiausias elementas yra įtraukti kuo daugiau istorijų apie juodosios rasės asmenis ir pakviesti kuo daugiau aktorių, kurie perteiktų nebūtinai autentiškus ir istoriškai įmanomus dalykus. Šįkart filme išvysite antraplaniame vaidmenyje ir dainininką Benjamin Clementine.

 

Taigi motina Rita išsiunčia iš pavojingo Londono sūnų į internatinę saugesnę prieglaudą, kol nurims neramumai, o pati dirba bombų fabrike su kitomis moterimis. Užsispyręs ir patyčias dėl rasės kenčiantis Džordžas iššoka iš traukinio ir leidžiasi į pavojingą kelionę namo, kol motina namuose, krentant bomboms, daro viską, ką gal tuo metu į neviltį puolusi motina...

 

Tai kelionės grįžimo namo motyvas, o dar ir vaiko, krentant bomboms. Atrodytų, lyg ir drąsu ir skamba jaudinančiai, tačiau nesujaudino. Tai priminė Disnėjaus stiliaus kino sugestiją, kada kokia Lesė grįžta per visą šalį ir pabaigoje palaižo šeimininkui rankas, visi išspaudžia ašaralę. Jau kadaise nebemėgstu tokių filmų, o McQueen fokusas visgi vaizduoti vaiko didvyriškumą ir ištvermę, suherojinti dėl rasės ir karo išbandymų man šiuo atveju priminė tuos didaktinio pobūdžio filmus, kur būtinai žiūrovas pražiodinamas ir jam supilamas visas vertybinis privalomasis pašaras.

 

Filmas patetiškas, dekoratyvus ir nekonstruktyvus. Moterys, aprengtos 5 dešimtmečio „stiprių moterų“ įvaizdžiu pasidažiusios sukasi vyrų vadovaujamame ceche ir atrodo, kad tuoj sustos ir nusifilmuos kokiame feministiniame Katy Perry vaizdo klipe – ne, neveikia man šis pabrėžiamas dekoras, perspausta patetika, bet galbūt dar labiau nepatiko sutrūkinėjusi dvisiužetė linija: po gabalėlį lipdant ir pasakojant motinos išgyvenimus ir namo it koks Oliveris Tvistas nuotykius patiriantis didvyriškumo nestokojantis Džordžas (kai tuo tarpu mūsų šiuolaikiniai vaikai iki mokyklos negali nueiti, nes „kimba į širdį“, panika, depresija, krenta ant žemės – toli jiems iki Džordžo). „Blitz“, sakyčiau, režisieriui nepavyko, jis pasidavė klišėms, prarado gylį ir jaudulį, tapo parodomuoju auklėjamuoju patetiško kino kūrėju. Norisi tikėti, kad ši nesėkmė tik išimtis. Bent jau katinas, miegojęs būsimo mirtininko pašonėje, buvo išneštas iš griuvėsių, galėjau ramiau miegoti.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ten, kur gieda vėžiai" / " Where the Crawdads Sing"

 Sveiki,

 

Be proto populiarios tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje Delios Owens knygos „Ten, kur gieda vėžiai“ (angl. Where the Crawdads Sing) (2022) ekranizacijos ilgai laukti nereikėjo. Prieš pat pandemijos paskelbimą pasirodęs romanas netrukus buvo išverstas į lietuvių kalbą ir jo tiražai pakartoti jau ne vieną sykį, o pačiame pasaulyje skaičiuojami milijoniniai šios knygos pardavimai. Tiesa, daug kas laukė ir pačios ekranizacijos. Pro mano akis vis praslysdavo filmo kūrimo naujienos, masinančios kuo greičiau iki jo pasirodymo perskaityti pačią knygą. Iš principo jos neskaičiau, nes knyga pasirodė pernelyg popsinė, bet tai nėra savaime blogai, nes „Ten, kur gieda vėžiai“ yra skirta masiniam skaitytojui ir su tuo viskas yra gerai. Kadangi filmas nereikalauja daug laiko, nusprendžiau pažiūrėti ekranizaciją, tad palyginimų su knyga, kurios neskaičiau, žinoma, nesitikėkite.

 

Istorija pasakoja apie pelkėse įsikūrusią šeimą XX amžiaus viduryje. Nuo smurtaujančio tėvo pirmiausia pabėga motina, o vėliau vienas po kito namus palieka vyresnėliai vaikai, kol galiausiai su tėvu lieka mažiausioji Kya (Kaja). Pastaroji vis gyvena baimėje ir stengiasi nesipainioti tėvui po kojom, tačiau yra priversta kęsti skurdą, vaikščioti basa ir murzina, atsisakyti lankyti mokyklą. Galiausiai Kają palieka ir pats tėvas, o mergaitė vienui viena, prasimaitindama iš mažos apylinių krautuvėlės jiems pristatydama austrių, nugyvena gražius 10 metų vis vengdama socialinių darbuotojų. Tiesą sakant, man gana sunku patikėti, kad toji mergina nugyveno gražius dešimt metų viena pelkių namelyje, nepatyrusi nei gyvačių įgėlimo, nei krokodilų antpuolio, nei motorinės valties sugedimo... Žodžiu, laimingai sekėsi tai laukinukei, nepaisant to, kad jos padėtis nepavydėtina.

 

Žodžiu, toliau seka kitas etapas, kuris paženklintas pirmųjų meilių, nusivylimų ir naivumo. Patikėjusi dviem jaunais ir seksualiais vyrukais ji atsiduoda jiems, nors žiūrovui ir nesunku patikėti, kuris iš jų tikrai ją myli, o kuris naudojasi. Visgi visa šita laukinukės prisijaukinimo istorija ganėtinai melodramatiška, primenanti pelenės ar muilo operos istoriją, tik šioji visa istorija papildomai „įvilkta“ į pagrindinę knygos detektyvinę istoriją, nes Kaja teisiama už žmogžudystę, todėl mintimis vis grįžta ir permąsto savo gyvenimą. Visgi toji teisminė istorija gana nuspėjama ir nuobodi, teisminis procesas veikiau labiau dėl formos ir jis, manding, kuriamos intrigos atžvilgiu pasimeta Kajos tikrojoje gyvenimo istorijoje.

 

Permąstant filmo visumą, norėtųsi pagirti vizualumą ir atmosferą, nes filmas gražiai nufilmuotas. Didžiausios mano pagyros pagrindinio vaidmens atlikėjai Daisy Edgar-Jones, kurią daug kas prisimena iš serialo „Normalūs žmonės“ ar siaubo trilerio „Šviežia“. Šiaip filmas harmoningai išlaiko dramos, tragizmo ir melodramos istorijų balansą, nors yra banalių Kajos sprendimų dėl santykių, tačiau tai motyvuota, nes visko, ko išmoko apie gyvenimą, kaip ji pati sako, mokėsi iš gamtos, o ne žmonių. Graži ir vykusi pati filmo pabaiga, istorijos užbaigimas, kuris cikliškai sietinas su gamtos ritmu, gyvenimo ir neišvengiamu mirties faktu. Šiaip šią ekranizaciją laikyčiau ganėtinai sėkminga ir filmas ganėtinai pavykęs, nors kino kritikai ir nepagailėjo aštresnių žodžių. Bet ar nebus čia taip pat kaip su „50 pilkų atspalvių“ ekranizacija? Kuo knyga populiaresnė, tuo sunkiau įtikti žiūrovui ir kritikams ekranizuojant medžiagą, nes lūkesčiai kartais plyšta per siūles.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paplūdimio žiurkės" / "Beach Rats"

 Sveiki, skaitytojai,

 Labai norėjau patikrinti dar kartą režisierę Eliza Hittman, kurios įspūdingai sukurtą dramą „Niekada, retai, kartais, visada“ (2020) teko pamatyti. Tai slogus filmas, apie paauglę, kuri pasidaro abortą, tačiau savitai, unikaliai ir puikiai perteikta istorija kino kalba. Nusprendžiau pažiūrėti ir senesnį režisierės darbą, rodytą kino teatre „Skalvija“ pavadinimu „Paplūdimio žiurkės“ (angl. Beach Rats) (2017). Pastarasis filmas, kurio scenarijų parašė pati režisierė, pasakoja apie paauglį, gyvenantį miestelyje prie jūros. Jo tėvas miršta nuo vėžio, jis diena iš dienos trinasi su gauja prie paplūdimio, žaidžia žaidimus, vartoja narkotikus, vagia iš tėvo psichotropines medžiagas ir susiranda merginą, tačiau intymūs santykiai su ja nesimezga, nes vaikinukas vakarais, kai lieka vienui vienas, prisijungia prie interneto ir bendrauja sekso portaluose su gerokai vyresniais vyrais už savęs.

 

Frenkis, pagrindinis veikėjas, iš tikrųjų atsidūręs dvilypiame gyvenime: vieną gyvena dienos metu, o kitą – nakties. Tai prieštaringas jaunuolio gyvenimas, kurį bando Frenkis susiderinti, tačiau kaskart suvokia, kad meluoja sau ir aplinkiniams. Dėl to kenčia jo puiki ir jautri mergina, trūkinėja santykiai su motina, jis linkęs užsimiršti narkotikuose... Tiesa, filme nagrinėjama tema nėra nauja ir, tiesą sakant, jau matyta kituose nepriklausomo kino pavyzdžiuose, todėl tikėjausi, kad filmą pakylės režisierės kalbėjimo pasirinkta maniera, kuri leidžia atskleisti dar nematytus ir nepatirtus kine LGBTQ susipriešinimo su sunormintu pasaulio briaunas. Lyginant su ankstesniu filmu, šis šiek tiek šabloniškesnis, vietomis scenos gana neįtikinamos, sausokos, bet jų mažuma.

 

Iš tikrųjų „Paplūdimio žiurkės“ vykęs filmas ir tinkamas visiems žiūrovams, ne tik LGBTQ. Ypač negalintiems suprasti arba žmonėms, linkusiems skirstyti. Filmas nemoralizuoja, nepamokslauja, nesistengia padaryti taip, kad pritartumėte LGBTQ žmonėms, bet leidžia pasijusti ir mąstyti iš tos suskaldytos perspektyvos, pamatyti, kuo kartais gali gyventi homoseksualūs jaunuoliai, kurie marginalizuojami ryškiomis vaivorykštėmis ir aplipdomi genderizmo mitais. Frenkis visais atžvilgiais yra šiurkščių ir agresyvokų jaunuolių kompanijos dalis, jis su jais elgiasi hiper aktyviai heteroseksualiai, jų išvaizda chuliganiška – čia autorė šiek tiek erotizuoja, sakydama, kad homoseksualumas dar nėra vien tik švelnus ir vien tik perteiktas lyčių elgsenos stereotipais. Homoseksualumui negalima priskirti socialinių grupių, jų yra visur ir jie kai kur itin sunkiai atpažįstami. Šis filmas man priminė prieš porą metų „Kino pavasaryje“ matytą irgi tokį nestandartinį slovakų filmą „Pasekmės“, kurio centre – brutalus ir į chuliganišką veiklą linkęs homoseksualas, turįs savo skustagalvių gaują...

 

Pagrindinį vaidmenį atlikęs britų aktorius Harris Dickinson buvo įtaigus, drąsus ir apsinuogindamas ir atlikdamas tokį vaidmenį. Ši režisierė randa organišką kino kalbą, kuri būdinga nepriklausomam kinui ir geba išskleisti susipriešinimo problemą tarp to, kas iš tikrųjų esi ir to, ko iš tavęs tikisi pasaulis. O ką daryti, kai vieną dieną atsibundi ir supranti, kad esi visiškai į tuos rėmus netelpantis? Pirminė ir žūtbūtinė kova pirmiausia vyksta su savimi, o kai ji įveikiama, aplinkiniam pasauliui dažniausiai belieka tik prisitaikyti, aišku, jeigu toje kovoje nepridarai kvailysčių.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Matijas ir Maksimas" / "Matthias et Maxime"

Sveiki,

Aštuntasis ilgametražis kanadiečių režisieriaus Xavier Dolan filmas „Matijas ir Maksimas“ (pranc. Matthias et Maxime) (2019), sakyčiau, vėlei režisierių grąžina prie to, dėl ko jis išgarsėjo ir dėl ko buvo liaupsinamas. Žinoma, šįkart vėl kiek kitaip, bet atpažįstant genijų režisierių iš scenarijaus dialogų, kompozicijos, LGBT temų ir šeimos bei draugų problemos. Režisieriui labai nepavyko su angliakalbiu projektu, nors ir susikvietęs garsius Holivudo aktorius, jis praktiškai susinaikino savo unikalumą, atrodo, kad filmą būtų statęs ne X. Dolan, o kokia nors kampanija, nusisamdžiusi režisierių. Nežinau, kas įvyko su „Džono F. Dovano gyvenimas ir mirtis“ projektu, tačiau jis buvo, bent man asmeniškai, vos pažiūrimas.

Štai prancūziški jo filmai yra atskira sfera ir tai yra labai personalizuoti filmai, kurie man labai tinka ir patinka. Asmeniškai mes su režisieriumi esame vienmečiai ir mūsų gimimo dienas skiria kelios dienos, jo poetizuota kino kalba, kad ir kiek manieringa, bet labai artima. „Matijas ir Maksimas“ turėjo tapti Kino pavasario uždarymo filmu, tačiau koronavirusas viską pakoregavo taip, kad daugelis jį gali pamatyti pagal galimybes šiomis dienomis.

Istorija pasakoja apie Mariją ir Maksimą, du vyrukus iš draugiškų vyrukų būrio, kurie tik iš pažiūros panašūs, bet gyvena skirtingus socialinius gyvenimus. Matijas – pasiturintis vyras, turintis merginą, o Maksimas – galą su galu suduriantis vyrukas, kurio motina alkoholikė. Viename vakarėlyje jiedu nusifilmuoja bučiniui kvailame filme, pralošę lažybas ir nuo tada prasideda tyli traukos drama tarp vyrukų. Čia ir neigimas, ir trauka, ir baimė, ir nepripažinimas... Abu vyrukai grįžta į savo pasaulius, tačiau visada juos seka patirtas keistas to bučinio jausmas, sujaukęs jųdviejų gyvenimus...

Iš tikrųjų Dolanas dirba su detalėmis, stambiu planu, mėgsta chaotišką šurmulį, kuria gerus dialogus, kuriuose kaip taifūno akyje subtiliai perteikiama tylioji drama. Ir žinoma, režisieriaus kultiniai garso takeliai! Šiame filme tai vėl yra ir juos taip smagu klausytis, kad po filmo visada puolu „jutubinti“. Iš esmės šis filmas apie draugystę, kuriai nelemta išsirutulioti iki intymių santykių. Režisieriui ir vėl pavyko išgauti tą keistą pasimetimo, nesmagumo jausmą įvairiuose situacijose ir tai taip gražu, taip gerai suorkestruota, kad tiesiog kaskart susilydau žiūrėdamas jo filmus. Taip, filmuose daug dialogų, daug triukšmo, daug aštrių buitinių scenų, tačiau tarp jų stojusios nušvitimo scenos, užpildytos estiniais kadrais ir garso takeliu tampa emocijų atvirukais. Esu praktiškai bejėgis prieš tokią raišką, jis išpildo mano nostalgišką kino svajonę išgyventi ir patirti su veikėjais to, ko niekada nebus gyvenime – ilgesį, pyktį, suartėjimą, išsiskyrimą, graužatį... Bet kažin kaip estetiškai, paverčiant kančios formą saviugdos priemone.

Labai patiko! Net jeigu filmas dešimtuko ir nevertas, jis man yra vertas, nes suteikė viską, ką tik gali man suteikti kinas. Absoliutų pasimėgavimą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb:6.8

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela