Filmas: "Blitz" / "Blitz"

 Sveiki,

 

Visame pasaulyje pripažintas garsusis režisierius Steve McQueen niekada nebuvo mano mėgstamas, nors tenka pripažinti, kad geriausius jo darbus, pvz., „Alkis“ (2008), „Gėda“ (2011), „12 vergovės metų“ (2013) ir net man patikusį dinamišką keršto trilerį „Našlės“ (2018), paliko įspūdį. Visi darbai pasižymėjo kruopštumu, preciziškumu ir universalumu, todėl dažnai buvo nominuojami žymiausiuose kino apdovanojimuose. Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš naujausio jo filmo „Blitz“ (angl. Blitz) (2024), kuriame pasirodo airių kilmės mano pamėgsta aktorė Saoirse Ronan, bet atsiliepimų jau iki seanso pastebėjau gana prieštaringų.

 

Filmo istorija remiasi Antrojo pasaulinio karo metais kontekste iš tikrųjų vykusiais įvykiais. Nors filmo istorija išgalvota, tačiau tuo metu, kurio laiką vaizduoja filmas, vokiečiai iš tikrųjų bombardavo Londoną. Dėmesio centre – baltaodė motina Rita (aktorė Saoirse Ronan) ir jos mažametis maišytos rasės sūnus George (Džordžas). Kitaip, tikriausiai, ir negali būti, nes McQueenui kine svarbiausias elementas yra įtraukti kuo daugiau istorijų apie juodosios rasės asmenis ir pakviesti kuo daugiau aktorių, kurie perteiktų nebūtinai autentiškus ir istoriškai įmanomus dalykus. Šįkart filme išvysite antraplaniame vaidmenyje ir dainininką Benjamin Clementine.

 

Taigi motina Rita išsiunčia iš pavojingo Londono sūnų į internatinę saugesnę prieglaudą, kol nurims neramumai, o pati dirba bombų fabrike su kitomis moterimis. Užsispyręs ir patyčias dėl rasės kenčiantis Džordžas iššoka iš traukinio ir leidžiasi į pavojingą kelionę namo, kol motina namuose, krentant bomboms, daro viską, ką gal tuo metu į neviltį puolusi motina...

 

Tai kelionės grįžimo namo motyvas, o dar ir vaiko, krentant bomboms. Atrodytų, lyg ir drąsu ir skamba jaudinančiai, tačiau nesujaudino. Tai priminė Disnėjaus stiliaus kino sugestiją, kada kokia Lesė grįžta per visą šalį ir pabaigoje palaižo šeimininkui rankas, visi išspaudžia ašaralę. Jau kadaise nebemėgstu tokių filmų, o McQueen fokusas visgi vaizduoti vaiko didvyriškumą ir ištvermę, suherojinti dėl rasės ir karo išbandymų man šiuo atveju priminė tuos didaktinio pobūdžio filmus, kur būtinai žiūrovas pražiodinamas ir jam supilamas visas vertybinis privalomasis pašaras.

 

Filmas patetiškas, dekoratyvus ir nekonstruktyvus. Moterys, aprengtos 5 dešimtmečio „stiprių moterų“ įvaizdžiu pasidažiusios sukasi vyrų vadovaujamame ceche ir atrodo, kad tuoj sustos ir nusifilmuos kokiame feministiniame Katy Perry vaizdo klipe – ne, neveikia man šis pabrėžiamas dekoras, perspausta patetika, bet galbūt dar labiau nepatiko sutrūkinėjusi dvisiužetė linija: po gabalėlį lipdant ir pasakojant motinos išgyvenimus ir namo it koks Oliveris Tvistas nuotykius patiriantis didvyriškumo nestokojantis Džordžas (kai tuo tarpu mūsų šiuolaikiniai vaikai iki mokyklos negali nueiti, nes „kimba į širdį“, panika, depresija, krenta ant žemės – toli jiems iki Džordžo). „Blitz“, sakyčiau, režisieriui nepavyko, jis pasidavė klišėms, prarado gylį ir jaudulį, tapo parodomuoju auklėjamuoju patetiško kino kūrėju. Norisi tikėti, kad ši nesėkmė tik išimtis. Bent jau katinas, miegojęs būsimo mirtininko pašonėje, buvo išneštas iš griuvėsių, galėjau ramiau miegoti.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džokeris: Folie à Deux" / "Joker: Folie à Deux"

 Sveiki, skaitytojai,

 

2019 metais režisierius Todd Phillips sukėlė tam tikrą sensaciją pristatęs neregėtą ir nematytą šiaip jau komiksams priklausantį veikėją Džokerį ir jo istoriją visiškai naujame draminiame pavidale. Filmas buvo toks populiarus ir aptarinėjamas bei liaupsinamas, kad neišvengė pretenzijų į pačius prestižiškiausius kino apdovanojimus. Tas pats režisierius, naudodamas jau nustatytus savo paties pasakojimo standartus, ryžosi pratęsti savo sėkmės istoriją ir pateikė istorijos tęsinį „Džokeris: Folie à Deux“ (angl. Joker: Folie à Deux) (2024) skandalingai atsisakęs aktorės Margot Robbie, iki šiol kituose kino projektuose vaidinusią pašėlusią psichopatę Lee Quinzel arba, kitaip sakant, Harley Quinn. Galimas daiktas, kad žiniasklaida labai išpūtė šį reikalą, sakydama, kad Robbie labai dėl šito įsižeidė, tačiau galbūt tai režisieriaus natūralus sprendimas atriboti žiūrovus nuo „Savižudžio būrio“ komikso žanro ir atsitapatinti nuo sukurtų stereotipų. Be to, pasikviesti Lady Gagą tikriausiai buvo irgi svarbu, nes ji dainuojanti (išleido net muzikos albumą, skirtą šiam filmui – dviguba reklama!), o ir Lady Gagos pasirodymai kine fenomenalūs, reiškiantys absoliučią sėkmę. Viskas apgalvota ir iš kitos pusės, neprikiši.

 

Visgi šioji dalis labai muzikali. Tai, sakyčiau, beveik miuziklas! Toks savotiškas „La la land“ (2016) efektas. Apsvaigę psichopatai, tiksliau reiktų sakyti, nelaimingi ir iliuzijose paskendę žmogeliai, įsivaizduoja save didelės scenos asmenybėmis, dainuojančiomis publikai, tačiau tikrovėje sėdi „ant vaistų“ ir negali prisitaikyti normalizuotoje tikrovėje, todėl dar apriboti laisvės atėmimu. Šiaip suprantamas tas saldus nuolatinis išlėkimas į kosmosą, spindinčią sceną, nes veikėjai gyvena svajonėmis, nors toje pačioje scenoje jie gali vienas kitą ir užmušti. Džokeris sutinka savo meilę ir bando būti išteisintas ilgame teismo procese. Tačiau visuomenėje jo 5 žmogžudystės (iš pirmos dalies) neliko pastebėtos, Džokeris įgavo visuomenės nepaklusnumo simbolį, miestiečiai sukyla, tačiau Džokerį tai mažai jaudina, jis bando susitvarkyti su tapatybės klausimais. Atsiradusi mergina jam primena tamsiąją Džokerio tapatybės pusę, kuri vėl prabunda ir, atrodo, jog veikėjas kaip nors stebuklingai išsigelbės (juk per komiksus taip visada su Betmanu būdavo!), tačiau lemtingą akimirką prabunda žmogiškoji Džokerio pusė ir jis teisme užuot surengęs įspūdingą šou, atsiskleidžia kaip eilinis žmogžudys. Iš vienos pusės tai žmogiškumo pergalė prieš Džokerio tamsiąją pusę ir šiame filme triumfuoja ne veiksmas ir suktybės, bet būtent atsidengęs palūžęs žmogus, paradoksalu, bet kartu tai reiškia ir pagrindinio veikėjo žlugimą. Kitaip sakant, režisierius visiškai numarina iliuzijas apie tariamą Džokerio egzistavimą.

 

Visgi filmas labai lėtas, spalvingas ir ilgas. Dažnai susidaro įspūdis, kad filmas beveik be veiksmo, juk iš tikrųjų jame ne kažin kiek ir nutinka: veikėjas kali kalėjime, susipažįsta su psichopate, psichopatė bando mėgautis jo sukurtu Džokerio kultu, galiausiai nusivilia ir jį palieka. Tam tikra maniakiška ir daug žadanti meilės istorija, deja, nepasiduodanti Holivudui ir Džokeris, kaip žmonėms ir būdinga, nepabėga kokiu sraigtasparniu garsiai kvatodamas ir regzdamas kitą planą, o tiesiog nunarinęs galvą grįžta į kalėjimą.

 

Visgi filmas praplaukia tarsi nuolat žadėdamas gilią prasmę, draminį sukrėtimą, bet jis prislopintas tarp dainingų inkliuzų ir, atrodo, nieko neįvyksta, veikėjas beveik neevoliucionuoja, tik atsidengia pagrindinio veikėjo tapatybės problematika – Džokeris tikras ar tik Arturo Fleko socialinė kaukė, sukurta apsisaugoti nuo pasaulio nesėkmių? Kas iš tikrųjų yra tas Džokeris? Ar tik ne paties visuomenės menkinimo, patyčių, atstūmimų, neigimo produktas, monstras sukurtas pačios sistemos, o teismas bando nuteisti ne monstrą, bet patį Arturą Fleką, kitaip sakant, neprisiima atsakomybės už individo veiksmus, kurie galbūt buvo vien tik atsakas į kankinantį žlugdymą? Pafilosofuoti filmas tikrai leis, dar leis akylesniems pasiklausyti puikių garso takelių, senų ir jau primirštų meilės dainų, jau vien ką reiškia išgirsti aktorių Joaquin Phoenix dainuojantį „If You Go Away“, iš kitos pusės sumiuziklinti ir subrodvėjinti Džokerį nebuvo pats geriausias sprendimas.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela