Filmas: "Džokeris: Folie à Deux" / "Joker: Folie à Deux"

 Sveiki, skaitytojai,

 

2019 metais režisierius Todd Phillips sukėlė tam tikrą sensaciją pristatęs neregėtą ir nematytą šiaip jau komiksams priklausantį veikėją Džokerį ir jo istoriją visiškai naujame draminiame pavidale. Filmas buvo toks populiarus ir aptarinėjamas bei liaupsinamas, kad neišvengė pretenzijų į pačius prestižiškiausius kino apdovanojimus. Tas pats režisierius, naudodamas jau nustatytus savo paties pasakojimo standartus, ryžosi pratęsti savo sėkmės istoriją ir pateikė istorijos tęsinį „Džokeris: Folie à Deux“ (angl. Joker: Folie à Deux) (2024) skandalingai atsisakęs aktorės Margot Robbie, iki šiol kituose kino projektuose vaidinusią pašėlusią psichopatę Lee Quinzel arba, kitaip sakant, Harley Quinn. Galimas daiktas, kad žiniasklaida labai išpūtė šį reikalą, sakydama, kad Robbie labai dėl šito įsižeidė, tačiau galbūt tai režisieriaus natūralus sprendimas atriboti žiūrovus nuo „Savižudžio būrio“ komikso žanro ir atsitapatinti nuo sukurtų stereotipų. Be to, pasikviesti Lady Gagą tikriausiai buvo irgi svarbu, nes ji dainuojanti (išleido net muzikos albumą, skirtą šiam filmui – dviguba reklama!), o ir Lady Gagos pasirodymai kine fenomenalūs, reiškiantys absoliučią sėkmę. Viskas apgalvota ir iš kitos pusės, neprikiši.

 

Visgi šioji dalis labai muzikali. Tai, sakyčiau, beveik miuziklas! Toks savotiškas „La la land“ (2016) efektas. Apsvaigę psichopatai, tiksliau reiktų sakyti, nelaimingi ir iliuzijose paskendę žmogeliai, įsivaizduoja save didelės scenos asmenybėmis, dainuojančiomis publikai, tačiau tikrovėje sėdi „ant vaistų“ ir negali prisitaikyti normalizuotoje tikrovėje, todėl dar apriboti laisvės atėmimu. Šiaip suprantamas tas saldus nuolatinis išlėkimas į kosmosą, spindinčią sceną, nes veikėjai gyvena svajonėmis, nors toje pačioje scenoje jie gali vienas kitą ir užmušti. Džokeris sutinka savo meilę ir bando būti išteisintas ilgame teismo procese. Tačiau visuomenėje jo 5 žmogžudystės (iš pirmos dalies) neliko pastebėtos, Džokeris įgavo visuomenės nepaklusnumo simbolį, miestiečiai sukyla, tačiau Džokerį tai mažai jaudina, jis bando susitvarkyti su tapatybės klausimais. Atsiradusi mergina jam primena tamsiąją Džokerio tapatybės pusę, kuri vėl prabunda ir, atrodo, jog veikėjas kaip nors stebuklingai išsigelbės (juk per komiksus taip visada su Betmanu būdavo!), tačiau lemtingą akimirką prabunda žmogiškoji Džokerio pusė ir jis teisme užuot surengęs įspūdingą šou, atsiskleidžia kaip eilinis žmogžudys. Iš vienos pusės tai žmogiškumo pergalė prieš Džokerio tamsiąją pusę ir šiame filme triumfuoja ne veiksmas ir suktybės, bet būtent atsidengęs palūžęs žmogus, paradoksalu, bet kartu tai reiškia ir pagrindinio veikėjo žlugimą. Kitaip sakant, režisierius visiškai numarina iliuzijas apie tariamą Džokerio egzistavimą.

 

Visgi filmas labai lėtas, spalvingas ir ilgas. Dažnai susidaro įspūdis, kad filmas beveik be veiksmo, juk iš tikrųjų jame ne kažin kiek ir nutinka: veikėjas kali kalėjime, susipažįsta su psichopate, psichopatė bando mėgautis jo sukurtu Džokerio kultu, galiausiai nusivilia ir jį palieka. Tam tikra maniakiška ir daug žadanti meilės istorija, deja, nepasiduodanti Holivudui ir Džokeris, kaip žmonėms ir būdinga, nepabėga kokiu sraigtasparniu garsiai kvatodamas ir regzdamas kitą planą, o tiesiog nunarinęs galvą grįžta į kalėjimą.

 

Visgi filmas praplaukia tarsi nuolat žadėdamas gilią prasmę, draminį sukrėtimą, bet jis prislopintas tarp dainingų inkliuzų ir, atrodo, nieko neįvyksta, veikėjas beveik neevoliucionuoja, tik atsidengia pagrindinio veikėjo tapatybės problematika – Džokeris tikras ar tik Arturo Fleko socialinė kaukė, sukurta apsisaugoti nuo pasaulio nesėkmių? Kas iš tikrųjų yra tas Džokeris? Ar tik ne paties visuomenės menkinimo, patyčių, atstūmimų, neigimo produktas, monstras sukurtas pačios sistemos, o teismas bando nuteisti ne monstrą, bet patį Arturą Fleką, kitaip sakant, neprisiima atsakomybės už individo veiksmus, kurie galbūt buvo vien tik atsakas į kankinantį žlugdymą? Pafilosofuoti filmas tikrai leis, dar leis akylesniems pasiklausyti puikių garso takelių, senų ir jau primirštų meilės dainų, jau vien ką reiškia išgirsti aktorių Joaquin Phoenix dainuojantį „If You Go Away“, iš kitos pusės sumiuziklinti ir subrodvėjinti Džokerį nebuvo pats geriausias sprendimas.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Pradingusi" / "Missing"

 

Sveiki,

 

Vos tik pamačiau naujausią režisierių Nicholas D. Johnson ir Will Merrick filmą „Pradingusi“ (angl. Missing) (2023), kurie prisidėjo prie novatoriško ir įtempto trilerio „Paieška“ (2018) kūrimo, supratau, jog turiu ir vėl pamatyti kažką panašaus. Tiesą sakant, per šį jau netrumpą penkerių metų tarpą nuo „Paieškos“ buvo sukurtas ne vienas panašaus braižo filmas, vieni sėkmingesni, o kiti šiaip, tad knietėjo pasižiūrėti, ar kino kūrėjai pasiūlys dar įdomesnį siužetą ir kokių nors naujovių.

 

Nuo pat filmo pradžios tampa akivaizdu, jog „Pradingusi“ remiasi tomis pačiomis žaidimo taisyklėmis kaip ir „Paieška“, o galgi galima tai pavadinti netgi savotišku tęsiniu. Istorija pasakoja apie vienos šeimos istoriją per namų tinklalaides, socialinius tinklus ir pokalbių kambarius bei viską, ką galima rasti ir patikrinti internete, įskaitant ir saugumo stebėjimo kameras. Jauna mergina išlydi mamą į oro uostą, iš kurio ji su savo naujuoju širdies draugu išskrenda į Kolumbiją, tačiau sutartą grįžimo dieną ji negrįžta. Kas nutiko mamai ir jos draugui? Mergina kreipiasi į šeimos draugus ir policiją, bando prisijungti prie mamos pašto ir visaip kitaip atsekti įvykių eigą. Žinoma, besikapstydama po archyvus ji randa labai keistų dalykų. Paaiškėja, kad naujasis mamos draugas turi kriminalinę praeitį, o ir pati mama turi savų paslapčių...

 

Filmas iš tikrųjų išlaiko ir įtampą, ir demonstruoja neįtikėtiną dinamišką ir operatyviai apgalvotą internetinio pasaulio galimybes. Net sunku patikėti, kaip lengva nulaužti paskyras, prisikapstyti prie tiesos, jeigu nors kiek pažįsti žmones, todėl labai atsargiai su paskyrų slaptažodžiais! Filmą išties lengva ir paprasta žiūrėti, nes šioji internetinio detektyvo forma dar nėra išsikvėpusi ir, atrodo, dar tik kyla. Prisiminkime nelabai sėkmingą bandymą perteikti siaubo trilerį „Išmesta iš draugų“ (2014), bet „Pradingusiai“ šitas negresia. Bet visgi atmetus filmo formą, kuri išties veikia ir pasitarnauja labai gerai, pats siužetas neatrodo labai jau sudėtingas, tam tikrus dalykus galima įspėti jau pačioje pradžioje. Tiesą sakant, tas asmeniškai ir pavyko, bet viso šio filmo žavumas ir intriga yra žiūrovo keliamos prielaidos, o gal viskas yra ne taip, kaip atrodo, ir įtampą išlaiko visa filmo kompozicija, kuri retsykiais ir paklaidina, ir vėl leidžia grįžti į teisingos hipotezės kelio. Nepaisant kelių nonseniškų kadrų, pavyzdžiui, beginklio bėglio sušaudymas ant stogo, kurį mato pasaulis, šiaip yra laikomas neteisėtu, tačiau šunys matė. Manau, jeigu kūrėjai dar kurs panašaus turinio filmą ir nebepalepins kaskart įmantresniais siužetais, gali ištiktų frančizės nesėkmė.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela