Filmas: "Palydovė" / "Companion"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Amerikiečių režisierius Drew Hancock lyg ir bandė sukurti ambicingą siaubo kino projektą pavadinimu „Palydovė“ (angl. Companion) (2025), daugelis mano, kad jam pavyko tą padaryti. Apie ateities pasaulį, kuriame mus, mirtinguosius, aptarnauja ir seksualiai tenkina robotai, jau sukurta išties daug istorijų. Mes taip maniakiškai kabinamės vienos mus gąsdinančios idėjos, kad dirbtinio intelekto humanoidiniai dariniai atsigręš prieš mus, kad šioji baimė, sakyčiau, tampa pernelyg dažno pasakojimo svarbiausiuoju dėmesiu, nustekenančias kitas pasakojimo perspektyvas. Tuokart Spilbergo „Dirbtinis intelektas“, pasirodęs 1999 metais, kartais atrodo, kad ir klasikų klasika, bet originalesnis vaizdavimas už dabarties dažną robotų sukilimą prieš žmones.

 

„Palydovė“ pasakoja gana apibrėžto ir nuobodoko konteksto rėmuose tikriausiai dėl finansų: į atokų prabangų draugų namą atvyksta „draugingos“ poros pasilepinti ramiu savaitgaliu su alkoholiu, šokiais ir nuostabia gamta. Braižas lyg žiūrėtum kokį studentišką siaubo filmą, kai tuoj prasidės skerdynės, tiesą sakant, jos tikrai šioje istorijoje bus. Pagrindinių veikėjų poros – robotai, įtikėję, kad jie gyvena žmogaus normalų gyvenimą, todėl jie programuojami pagal jų įgeidžius. Airisė – pagrindinė robotė, kuri ima suvokti savo funkcionalumą ir konfliktuoti su savo įdiegta programa. Keletas šūvių, grumtynės, keletą sadistinių scenų ir viskas pasisuko link to, kad auka sukyla prieš savo budelį, nes įgyja galios savarankiai priimti sprendimus... Išties filmas šabloniškas ir man, tiesą sakant, priminė kiek linksmesnį „Stepfordo moterys“ variantą, kuriame taip pat vaizduojamos moterys, tik jų smegenys persodinamos į blondinių kūnus ir viskas užzombinama. Tiesa, kad neatrodytų filme „Palydovė“, kad visi vyrai niekšai, kurie perkasi robotines lėles savo egoistiniam gyvenimui tenkinti, tai kontekste pavaizdavo gėjaus ir jo partnerio roboto istoriją.

 

Norėtųsi pasakyti, kad filmas kažkuo nustebino, ar kad jis originalus, tačiau taip nėra. Senos idėjos perteikiamos tomis pačiomis atpažįstamomis schemomis. Gyvieji vyrukai – gryni niekšeliai, robotėliai – aukos ir jų mes turime žiūrėdami gailėti, nes, supraskite, jie irgi turi savo jausmus, kaip ir pomidoras ar dilgėlė. Bandau tą manipuliaciją perprasti, ar turėčiau kaip nors atjausti savo laptopą, kuris tiek daug man suteikia informacijos, jeigu jis staiga pradėtų verkti dirbtinėmis ašaromis? Maniakiškas noras filme sujausminti dirbtinius žmogaus tvarinius veda prie to, kad bijosiu įjungti savo dulkių siurblį, o jeigu tai irgi prievarta ir išnaudojimas? Visgi čia kvailioji ir pateikiu banalius pavyzdžius, tačiau filmo problema, sakyčiau, giliamintė, atmetus ir tą apiplėšimą, mirtis, į kurias veikėjai reaguoja kaip į savaime suprantamą dalyką, juk tikroji problema yra toji, kad žmonės „užkemša“ savo gyvenimus dirbtiniais robotais užuot kūrę tvarius tarpusavio santykius, kuriems reikia kur kas daugiau diplomatijos, nervų, kompromisų, o su robotais juk viskas paprasčiau. Japonijoje jau sudarinėjamos santuokos su guminėmis ir pripučiamomis lėlėmis, o Japonijos skrydžio bendrovė daro skrydžius pliušiniams žaislams, kai jų šeimininkai dirba, kad galėtų išlaikyti meškiukų ir zuikučių skrydžius su palydovais. Kitaip sakant, daug bambame dėl šio filmo logikos trūkumo, tačiau šiandien vyksta dar absurdiškesnių dalykų.

 

P. S. Man patiko aktorės Sophie Thatcher pasirodymas, kuri į šią iš pažiūros sintetišką ir šaltą istoriją įnešė šiek tiek gyvybės ir kibirkščių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.0

Maištinga Siela

Filmas: "Jie gyvena viduje" / "It Lives Inside"

 

Sveiki,

 

Turiu blogą įprotį žiūrėti visokius prastus ar vidutiniškus siaubo filmus, nes tai paprastas, primityvokas ir dažnai pramoginis žanras. Nekalbu apie naujosios kartos paturbintus siaubo filmus kaip „Paveldėtas“, „Motina!“ ar „Saulės kultas“, kurie išties pakylėjo šį siaubo žanrą visai į kitą lygį, tačiau visumoje visgi (ypač prieš Heloviną!) išleidžiama vienas po kito pigūs siaubo filmai. Vienas iš tokių – „Jie gyvena viduje“ (angl. It Lives Inside) (2023).

 

Pastarasis remiasi emigrantų iš Indijos induistų mitologiniais pasakojimais, kuriuos filmo kūrėjai apjungia su amerikietiškos kultūros detalėmis. Dėmesio centre – imigrantų indų dukra Sam, kuri pasižymi visais amerikiečių paaugliams būdingais simptomais: negerbia motinos, ištisai naršo per savo išmanųjį, nesiduoda auklėjimui, meluoja, susitikinėja vakarais su tuo, kas patinka. Tipinis ir erzinantis paauglės tipas, kurį, tiesą sakant, net neįdomu žiūrėti. Filmo kūrėjai neišvyniojo meškerės ir nepadarė ko nors įdomesnio, ko nematytumėt prastame siaubo filme.

 

Kitą vertus, filmas ir nesistengia kažko analizuoti, atskleisti naujo. Gal kam pasirodys, kad indų aktoriai amerikietiškame siužete yra šis bei tas, bet absoliučiai tai nesuveikia. Dar prasčiau su veikėjų charakteriais. Tamira – slampinėjanti su stiklainiu pajuodusi paauglė vien iš veidelio prašosi socialinės pagalbos, tačiau nei mokytojai, nei aplinkiniai nereaguoja. Absurdu tampa ir Sam pastangos susidoroti su blogiu, pabaigoje lyg ir kuriamas netikroviškas mergaitės didvyrės portretas, pasiaukojančiosios, nes ji prisiima į savo vidų blogį, todėl pagaliau nusipelno tėvų ir artimųjų pagarbos t. y., atvirkštinis mergaitės elgesys filmo pradžioje. Supraskite, įvyko esminis veikėjos persiauklėjimas per siaubo patirtį, tačiau jis toks lėkštas, kad belieka tik šypsotis. Tiesą sakant, filmas prastas, neįtikino niekas. Siauras siužetas, prasti charakteriai, filmas be ryškesnės minties.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pradingusi" / "Missing"

 

Sveiki,

 

Vos tik pamačiau naujausią režisierių Nicholas D. Johnson ir Will Merrick filmą „Pradingusi“ (angl. Missing) (2023), kurie prisidėjo prie novatoriško ir įtempto trilerio „Paieška“ (2018) kūrimo, supratau, jog turiu ir vėl pamatyti kažką panašaus. Tiesą sakant, per šį jau netrumpą penkerių metų tarpą nuo „Paieškos“ buvo sukurtas ne vienas panašaus braižo filmas, vieni sėkmingesni, o kiti šiaip, tad knietėjo pasižiūrėti, ar kino kūrėjai pasiūlys dar įdomesnį siužetą ir kokių nors naujovių.

 

Nuo pat filmo pradžios tampa akivaizdu, jog „Pradingusi“ remiasi tomis pačiomis žaidimo taisyklėmis kaip ir „Paieška“, o galgi galima tai pavadinti netgi savotišku tęsiniu. Istorija pasakoja apie vienos šeimos istoriją per namų tinklalaides, socialinius tinklus ir pokalbių kambarius bei viską, ką galima rasti ir patikrinti internete, įskaitant ir saugumo stebėjimo kameras. Jauna mergina išlydi mamą į oro uostą, iš kurio ji su savo naujuoju širdies draugu išskrenda į Kolumbiją, tačiau sutartą grįžimo dieną ji negrįžta. Kas nutiko mamai ir jos draugui? Mergina kreipiasi į šeimos draugus ir policiją, bando prisijungti prie mamos pašto ir visaip kitaip atsekti įvykių eigą. Žinoma, besikapstydama po archyvus ji randa labai keistų dalykų. Paaiškėja, kad naujasis mamos draugas turi kriminalinę praeitį, o ir pati mama turi savų paslapčių...

 

Filmas iš tikrųjų išlaiko ir įtampą, ir demonstruoja neįtikėtiną dinamišką ir operatyviai apgalvotą internetinio pasaulio galimybes. Net sunku patikėti, kaip lengva nulaužti paskyras, prisikapstyti prie tiesos, jeigu nors kiek pažįsti žmones, todėl labai atsargiai su paskyrų slaptažodžiais! Filmą išties lengva ir paprasta žiūrėti, nes šioji internetinio detektyvo forma dar nėra išsikvėpusi ir, atrodo, dar tik kyla. Prisiminkime nelabai sėkmingą bandymą perteikti siaubo trilerį „Išmesta iš draugų“ (2014), bet „Pradingusiai“ šitas negresia. Bet visgi atmetus filmo formą, kuri išties veikia ir pasitarnauja labai gerai, pats siužetas neatrodo labai jau sudėtingas, tam tikrus dalykus galima įspėti jau pačioje pradžioje. Tiesą sakant, tas asmeniškai ir pavyko, bet viso šio filmo žavumas ir intriga yra žiūrovo keliamos prielaidos, o gal viskas yra ne taip, kaip atrodo, ir įtampą išlaiko visa filmo kompozicija, kuri retsykiais ir paklaidina, ir vėl leidžia grįžti į teisingos hipotezės kelio. Nepaisant kelių nonseniškų kadrų, pavyzdžiui, beginklio bėglio sušaudymas ant stogo, kurį mato pasaulis, šiaip yra laikomas neteisėtu, tačiau šunys matė. Manau, jeigu kūrėjai dar kurs panašaus turinio filmą ir nebepalepins kaskart įmantresniais siužetais, gali ištiktų frančizės nesėkmė.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela