Sveiki,
Aštuntasis
ilgametražis kanadiečių režisieriaus Xavier Dolan filmas „Matijas ir
Maksimas“ (pranc. Matthias et Maxime) (2019), sakyčiau, vėlei
režisierių grąžina prie to, dėl ko jis išgarsėjo ir dėl ko buvo liaupsinamas. Žinoma,
šįkart vėl kiek kitaip, bet atpažįstant genijų režisierių iš scenarijaus
dialogų, kompozicijos, LGBT temų ir šeimos bei draugų problemos. Režisieriui
labai nepavyko su angliakalbiu projektu, nors ir susikvietęs garsius Holivudo
aktorius, jis praktiškai susinaikino savo unikalumą, atrodo, kad filmą būtų statęs
ne X. Dolan, o kokia nors kampanija, nusisamdžiusi režisierių. Nežinau, kas
įvyko su „Džono F. Dovano gyvenimas ir mirtis“ projektu, tačiau jis buvo, bent
man asmeniškai, vos pažiūrimas.
Štai
prancūziški jo filmai yra atskira sfera ir tai yra labai personalizuoti filmai,
kurie man labai tinka ir patinka. Asmeniškai mes su režisieriumi esame
vienmečiai ir mūsų gimimo dienas skiria kelios dienos, jo poetizuota kino
kalba, kad ir kiek manieringa, bet labai artima. „Matijas ir Maksimas“ turėjo
tapti Kino pavasario uždarymo filmu, tačiau koronavirusas viską pakoregavo
taip, kad daugelis jį gali pamatyti pagal galimybes šiomis dienomis.
Istorija
pasakoja apie Mariją ir Maksimą, du vyrukus iš draugiškų vyrukų būrio, kurie
tik iš pažiūros panašūs, bet gyvena skirtingus socialinius gyvenimus. Matijas –
pasiturintis vyras, turintis merginą, o Maksimas – galą su galu suduriantis vyrukas,
kurio motina alkoholikė. Viename vakarėlyje jiedu nusifilmuoja bučiniui
kvailame filme, pralošę lažybas ir nuo tada prasideda tyli traukos drama tarp
vyrukų. Čia ir neigimas, ir trauka, ir baimė, ir nepripažinimas... Abu vyrukai
grįžta į savo pasaulius, tačiau visada juos seka patirtas keistas to bučinio
jausmas, sujaukęs jųdviejų gyvenimus...
Iš
tikrųjų Dolanas dirba su detalėmis, stambiu planu, mėgsta chaotišką šurmulį, kuria
gerus dialogus, kuriuose kaip taifūno akyje subtiliai perteikiama tylioji
drama. Ir žinoma, režisieriaus kultiniai garso takeliai! Šiame filme tai vėl
yra ir juos taip smagu klausytis, kad po filmo visada puolu „jutubinti“. Iš
esmės šis filmas apie draugystę, kuriai nelemta išsirutulioti iki intymių
santykių. Režisieriui ir vėl pavyko išgauti tą keistą pasimetimo, nesmagumo
jausmą įvairiuose situacijose ir tai taip gražu, taip gerai suorkestruota, kad
tiesiog kaskart susilydau žiūrėdamas jo filmus. Taip, filmuose daug dialogų,
daug triukšmo, daug aštrių buitinių scenų, tačiau tarp jų stojusios nušvitimo
scenos, užpildytos estiniais kadrais ir garso takeliu tampa emocijų atvirukais.
Esu praktiškai bejėgis prieš tokią raišką, jis išpildo mano nostalgišką kino
svajonę išgyventi ir patirti su veikėjais to, ko niekada nebus gyvenime –
ilgesį, pyktį, suartėjimą, išsiskyrimą, graužatį... Bet kažin kaip estetiškai,
paverčiant kančios formą saviugdos priemone.
Labai
patiko! Net jeigu filmas dešimtuko ir nevertas, jis man yra vertas, nes suteikė
viską, ką tik gali man suteikti kinas. Absoliutų pasimėgavimą.
Mano
įvertinimas: 10/10
Kritikų
vidurkis: 59/100
IMDb:6.8
Nuoroda
į Kino pavasarį ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
