Rodomi pranešimai su žymėmis David Strathairn. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis David Strathairn. Rodyti visus pranešimus

2022 m. rugsėjo 12 d., pirmadienis

Filmas: "Ten, kur gieda vėžiai" / " Where the Crawdads Sing"

 Sveiki,

 

Be proto populiarios tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje Delios Owens knygos „Ten, kur gieda vėžiai“ (angl. Where the Crawdads Sing) (2022) ekranizacijos ilgai laukti nereikėjo. Prieš pat pandemijos paskelbimą pasirodęs romanas netrukus buvo išverstas į lietuvių kalbą ir jo tiražai pakartoti jau ne vieną sykį, o pačiame pasaulyje skaičiuojami milijoniniai šios knygos pardavimai. Tiesa, daug kas laukė ir pačios ekranizacijos. Pro mano akis vis praslysdavo filmo kūrimo naujienos, masinančios kuo greičiau iki jo pasirodymo perskaityti pačią knygą. Iš principo jos neskaičiau, nes knyga pasirodė pernelyg popsinė, bet tai nėra savaime blogai, nes „Ten, kur gieda vėžiai“ yra skirta masiniam skaitytojui ir su tuo viskas yra gerai. Kadangi filmas nereikalauja daug laiko, nusprendžiau pažiūrėti ekranizaciją, tad palyginimų su knyga, kurios neskaičiau, žinoma, nesitikėkite.

 

Istorija pasakoja apie pelkėse įsikūrusią šeimą XX amžiaus viduryje. Nuo smurtaujančio tėvo pirmiausia pabėga motina, o vėliau vienas po kito namus palieka vyresnėliai vaikai, kol galiausiai su tėvu lieka mažiausioji Kya (Kaja). Pastaroji vis gyvena baimėje ir stengiasi nesipainioti tėvui po kojom, tačiau yra priversta kęsti skurdą, vaikščioti basa ir murzina, atsisakyti lankyti mokyklą. Galiausiai Kają palieka ir pats tėvas, o mergaitė vienui viena, prasimaitindama iš mažos apylinių krautuvėlės jiems pristatydama austrių, nugyvena gražius 10 metų vis vengdama socialinių darbuotojų. Tiesą sakant, man gana sunku patikėti, kad toji mergina nugyveno gražius dešimt metų viena pelkių namelyje, nepatyrusi nei gyvačių įgėlimo, nei krokodilų antpuolio, nei motorinės valties sugedimo... Žodžiu, laimingai sekėsi tai laukinukei, nepaisant to, kad jos padėtis nepavydėtina.

 

Žodžiu, toliau seka kitas etapas, kuris paženklintas pirmųjų meilių, nusivylimų ir naivumo. Patikėjusi dviem jaunais ir seksualiais vyrukais ji atsiduoda jiems, nors žiūrovui ir nesunku patikėti, kuris iš jų tikrai ją myli, o kuris naudojasi. Visgi visa šita laukinukės prisijaukinimo istorija ganėtinai melodramatiška, primenanti pelenės ar muilo operos istoriją, tik šioji visa istorija papildomai „įvilkta“ į pagrindinę knygos detektyvinę istoriją, nes Kaja teisiama už žmogžudystę, todėl mintimis vis grįžta ir permąsto savo gyvenimą. Visgi toji teisminė istorija gana nuspėjama ir nuobodi, teisminis procesas veikiau labiau dėl formos ir jis, manding, kuriamos intrigos atžvilgiu pasimeta Kajos tikrojoje gyvenimo istorijoje.

 

Permąstant filmo visumą, norėtųsi pagirti vizualumą ir atmosferą, nes filmas gražiai nufilmuotas. Didžiausios mano pagyros pagrindinio vaidmens atlikėjai Daisy Edgar-Jones, kurią daug kas prisimena iš serialo „Normalūs žmonės“ ar siaubo trilerio „Šviežia“. Šiaip filmas harmoningai išlaiko dramos, tragizmo ir melodramos istorijų balansą, nors yra banalių Kajos sprendimų dėl santykių, tačiau tai motyvuota, nes visko, ko išmoko apie gyvenimą, kaip ji pati sako, mokėsi iš gamtos, o ne žmonių. Graži ir vykusi pati filmo pabaiga, istorijos užbaigimas, kuris cikliškai sietinas su gamtos ritmu, gyvenimo ir neišvengiamu mirties faktu. Šiaip šią ekranizaciją laikyčiau ganėtinai sėkminga ir filmas ganėtinai pavykęs, nors kino kritikai ir nepagailėjo aštresnių žodžių. Bet ar nebus čia taip pat kaip su „50 pilkų atspalvių“ ekranizacija? Kuo knyga populiaresnė, tuo sunkiau įtikti žiūrovui ir kritikams ekranizuojant medžiagą, nes lūkesčiai kartais plyšta per siūles.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 7.1



 

Jūsų Maištinga Siela


2022 m. vasario 7 d., pirmadienis

Filmas: "Košmarų skersgatvis" / "Nightmare Alley"

 

Sveiki,

Guillermo del Torro dėl daugelio priežasčių laikome vieną iškiliausių vizualiųjų dramų meistru kine. „Pano labirintas“, „Vandens forma“, „Purpurinė kalva“ ir kiti jo filmai visada sužadina tam tikrą tikrovės ir Viktorijos laiko gotiškos mišinį, primena siaubo kriminalines pasakas, sumišusias su įprastomis Holivudo dramomis. Panašius įspūdžius man sukėtė ir naujausias jo režisūrinis darbas „Košmarų skersgatvis“ (angl. Nightmare Alley) (2021), kuriam be rimtesnio pagrindimo buvo ir tebėra prognozuojama daugybe „Oskarų“ nominacijų. Nominacijų filmas gaus (ir gal net pelnys) nebent už vizualiuosius ir kostiumo dalykus, nes turinio atžvilgiu filmas kiek tuštokas.

Istorija paremta 1946 metais Amerikoje pasirodžiusiu populiariu romanu. Filmas persmelktas XX amžiaus pradžios amerikietiškos kultūrinės tradicijos. Pagrindinė to meto pramoga – keliaujantis cirkas, į kurį patenka pagrindinis veikėjas Stentonas, nužudęs ir sudeginęs tėvą su visu namu. Čia jis nesunkiai įsilieja į kolektyvą ir išmoksta cirko meno, galiausiai įsimyli ir palieka kolektyvą bei sėkmingai tampa iliuzionistu. Netrukus jam sėkmingam gyvenimo etapui lemta žlugti dėl ambicijų ir pinigų troškimo... Iš esmės turime labai mėgstamą XX amžiaus rašytojų vaizduojamo vyro, pakirdusio iš pelenų ir vėl į juos sugrįžusio istoriją, todėl visą laiką, kol žiūrėjau šį filmą, galvojau, kad šiame filme viskas jau nugrandyta iki panagių, nebėra nieko įdomaus, provokuojančio ir įtraukiančio.

Žinoma, jeigu seksime vien naratyvą ir pasiduosime siužetui, filmas teiks estetinį pasigėrėjimą, aktoriai atlieka savo charizmatiškus vaidmenis, o jų šiame filme ištisas žvaigždynas! Kiekvienas atlieka gerai nuspėjamą stilingą savo socialinį vaidmenį. Visgi prisiminiau ketvirtą „Amerikietiška siaubo istoriją“ sezoną, kuris buvo skirtas cirko temai, tad galiu pasakyti, kad šiame filme viskas ganėtinai perteikta holivudiškai švelniai. Veikėjas iš vienos pusės kelia susižavėjimą dėl tam tikro nuoširdumo ir atvirumo, o iš kitos – atpažįstame buko vyro programą ir šios istorijos baigtį. Nežinau, šis pustrečios valandos epas tapo gražus ir blizgus paviršius su žinomais siužetais, nepasiūlo daugiau nieko, tik pramogą ir tas metai iš metų nusibodusias potekstes. Ir jeigu ne aktoriai, ir ne tam tikri techniniai sprendimai, sakyčiau, kad filmas galėjo būti pastatytas ir dešimtam dešimtmety.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.2


Jūsų Maištinga Siela


2021 m. gruodžio 26 d., sekmadienis

Filmas: "NSO" / "UFO"

Sveiki,

 

Pasiilgote filmų apie ateivius? Vienas iš tokių, jeigu dar nematėte, yra Ryan Eslinger režisuota mistinė drama „NSO“ (angl. UFO) (2018). Ne itin didelio biudžeto filme bandoma išsisukti nuo stereotipinių filmų klišių apie ateivius, pasakojant istoriją, neperkraunant jos specialiaisiais efektais. Žinoma, vienas didesnių filmo kozirių yra „X-failų“ žvaigždė – aktorė G. Anderson, kuri šiame filme atlieka mokslininkės matematikės vaidmenį.

 

Filmas pasakoja apie matematikos studentą Dereką, kuris imasi matematiškai analizuoti Sietle vieną dieną pasirodžiusių NSO įvykį. Atkaklusis Derekas skambinėja, daro prielaidas, kelia hipotezes ir ieško sprendimų: jeigu egzistuoja nežemiška gyvybės forma, tai ką jie savo signalais norėjo pasakyti? Iš esmės filmas įdomus dėl matematinių skaičiavimų, pateiktų būdų ir galimybių, kaip nežemiška forma galėtų su mumis kontaktuoti. Čia svarbios matematinės, fizikinės ir chemijos žinios, norint kalbėti apie save, o Derekas tą ir bando išsiaiškinti.

 

Kur kas „skystesnė“ ir mažiau vykusi filmo dalis yra bendražmogiškieji santykiai. Derekas maniakiškai paniręs į savo veiklą, tad pamažu nebesidomi ne tik savo tikraisiais mokslais, bet ir apleidžia draugus, kuriems jis tampa vis šaltesnis ir tolimesnis. Šiaip šie santykiai perteikti labai stereotipiškai, žiūrovui nujaučiant ir žinant visą įvykių eigą. Tie draugystės išbandymai atkartojami šiš serialų, skirtų paaugliams, todėl, bent jau juos, norėtųsi prasukti. Neišsipildžiusios matematikės dėstytojos svajonės taip pat atrodo pernelyg karkasinis kartoninis filmo stuburas. Iš esmės filmas laikosi dėl išplėtotos mįslės, o veikėjų charakteristika standartiškai neįdomi. Nejaudina ir jausmų nesukelia pagrindinio veikėjo motyvacija: dėl mamos ir vaikystėje regėtų dalykų aiškintis iki galo apie ateivius, bandant įrodyti (mamai?), kad tai nebuvo vaizduotės galia. Galiausiai pabaigoje viskas nuspėjama: vaikystėje ateiviai vaikui pažada darkart susitikti ir pasikalbėti vien tam, kad jis užaugęs mokslo srityje galėtų padaryti žmonėms poslinkį mokslo srityje. Filmas šiek tie vaikiškai tiesmukas, veikėjų ambicijos hiperbolizuotos ir todėl primena komiksus, bet visumoje džiaugiausi galvosūkiais ir galimybe pamatyti, kaip veikia ar bent jau galėtų veikti matematika kaip bendravimo priemonė.

 

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.2



 

Jūsų Maištinga Siela


2021 m. kovo 8 d., pirmadienis

Filmas: "Klajoklių žemė" / "Nomadland"

Sveiki,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Aštuntasis filmas.

 

Žinojau, kad pirmai progai pasitaikius, būtinai žiūrėsiu režisierės Chloe Zhao filmą „Klajoklių žemė“ (angl. Nomadland) (2020), kuriame pasirodo puikioji aktorė Frances McDormand. Po puikaus pasirodymo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ F. McDormand žvaigždė sužibo dar labiau, o šis filmas tik patvirtino, kaip galima kuo puikiausiai išnaudoti ne vien tik aktorinį talentą, bet ir šios aktorės tam tikrą keistumą ir nestandartinę ir toli gražu „holivudinės lėlytės“ neprimenančią išvaizdą. Aš tai vadinu tiesiog bendra aktoriaus energetine sąranga ir F. McDormand turi visus šiuos reikalingus parametrus.

 

Filmas „Klajoklių žemė“ pasakoja apie moterį vardu Fern, kuri, išėjusi iš „Amazon“ sandėlininkės ir pakuotojos darbo, ima klajoti po vidurines JAV šalis. Gyvendama savo furgonėlyje, kur žiemą taip šalta, kad neįmanoma apsisaugoti nuo šalčio, ji ryžtasi traukti į pietus ir susitikti su panašiais į save, pastarieji save vadina klajokliais. Atsiskyrėlė keistuolė sunkiai verčiasi, kartais atrodo, kad ji tiesiog gyva bėda, nepritampa sociume, neturi galimybės integruotis ir sėsliai gyventi, o ir ilgą laiką mes nesužinome, kas jai nutiko, kodėl ji priversta gyventi tokį sunkų gyvenimą. Galiausiai mes sužinome, kad ji savanoriškai pasirinko klajoti, kad nereikėtų grįžti į tuščius namus, ji net atmeta sesers pasiūlymą likti saugiuose ir jaukiuose namuose, nes jos vidinis balsas šaukia į laukus. Taip pat ilgą laiką neaišku, kodėl ji taip elgiasi, kol filmui lėtai slenkant į pabaigą sužinome visas tas priežastis...

 

Koks gražus filmas! Kokia gamta! Kokia graži gali būti žmogaus vienatvė! Fern keliauja iš vietos į vietą dirbdama sunkius sezoniniu fizinius darbus, yra laisvai samdoma, tačiau ji yra nuolatos kelyje, judanti, dvasiškai progresyvi. Ji susipažįsta su daugybe žmonių ir nė vienas nenori jos nuskriausti ir niekas nenori jos nei apiplėšti, nei išprievartauti. Tai tam tikra atskalūniška gyvenimo filosofija susitikti su mielaširdingais keleiviais, bet ne tiek, kad susigyventum iki rietenų. Svarbu laiku išsiskirti tam, kad po kurio laiko vėl klajoklių tyrlaukiuose keliai susikirstų. Iš tikrų tik vėliau mes sužinome Fern gyvenimo istoriją ir pradedame suvokti, kad ji tokį gyvenimo būdą pasirinko ne dėl to, kad jaustųsi atstumta, bet tai tarsi psichoterapinis gyvenimo būdas, pasveikimas nuo traumų, kada kasdienis mąstymas apie išgyvenimą, judėjimas kelyje padeda suvokti save, pasaulį ir užgyti senoms žaizdos.


Šiaip mane šis filmas sužavėjo, toks skaidriai tyras ir filosofinis gyvenimo būdo perteikimas. Nors daug čia kadrų bylojama apie žmonių atsargumą, kaip Fern bijo užmegzti romantinius santykius su gerbėju, kaip ji dirba su akmenimis, tačiau esti ir saugumas: kaip ji stebi naktyje žvaigždes, suvokia laiką ir gyvenimo tėkmę. Tai filmas apie ne tik savęs pažinimą, bet ir pasaulio pažinimą, viskas įmanoma, primapradžiai dalykai patiriami tiesiog gamtoje ir už tai nieko nereikia mokėti. Kokios tyrlaukių spalvos! Kokia JAV lygumų spalva, vėjas, uolos ir kalnai, žiemos ir vasaros, upės ir miškai... Visa tai perteikta tokiu intymiu ir švelniu būdu, kur trapumas ir didybė, griūtis ir ilgaamžiškumas susiduria vienoje plotmėje ir žmogus tampa tik laikinu to grožio stebėtoju ir suvokėju. Kai kurie kadrai atmosferiškai atrodo nufilmuoti pagal Terrence Malick, mano labai mylimo režisieriaus, eksperimentinę kino manierą. Be F. McDormand visi likę aktoriai buvo neprofesionalūs, daugelis iš jų iš tikrųjų gyvena tokį klajoklių gyvenimą. Labai subtilus, skausmingai gražus, švelniai gydantis ir prie gamtos priartinantis filmas. Esu iš tikrųjų sužavėtas.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.6


 

Jūsų Maištinga Siela


2017 m. liepos 28 d., penktadienis

Filmas: "Išdavikė" / "The Whistleblower"



Sveiki,

Man kur kas labiau patinka filmai, kurie demaskuoja baltuosius taikos balandžius tų visų organizacijų, kurie atlieka nacionalines „pareigas“, o iš tikrųjų sėja mirtį ir dar didesnes kančias Rytų šalyse, labiau nei tuos amerikiečių didvyrius vaizdavimus kine, kurie „išplėšia“ grynai dėl nacionalistinių paskatų „Oskarus“. Štai filmas „Išdavikė“ (angl. The Whistleblower) (2010) yra būtent tas, kuris yra geras, tačiau niekada nepelnys jokio „Oskaro“, nes amerikietiškoji pusė pavaizduota ne tokia graži, o dar ir režisierė moteris, ryškiai ne amerikietė, tačiau toks filmas, kuris demaskuoja JTO ir prarodo, ką veikia amerikiečių vyrai karo nusiaubtame Sarajeve – prievartauja atvežtines merginas, fotografuojasi, sadistiškai jas kankina ir tyli, atlikdami angelų darbus.

Štai į tokią mėsmalę patenka aktorės Rachel Weisz kuriamos policininkės personažas, kuri pamažu pamato, kas dedasi su žmonėmis ir ką daro beveik visi vedę ir bent po vaiką turintys amerikiečiai vyrai. Filme neapsieita be prievartos, sadistinių scenų, kurios jautresnį žiūrovą gali šokiruoti, tačiau tikriausiai jau pasiilgau tokių filmų, nes anksčiau lyg ir buvau apatiškas ir atbukęs, tačiau dabar vėl „paėmiau giliai į širdį“, nes tie prievartos vaizdai iš tikrųjų veikia. Filmas lyg ir apie sekso vergovę, tačiau didžiausias prieštaros kontrastas tas, kad tą kančią sukelia „geriečiai“ – vilkai ėriuko kailyje. Na, ir žinoma, žiūrovas nebeturi pasirinkimo, kaip tik sirgti už vieną krepšinio komandą t y. moterį, kuri rizikuoja viskuo, kad paviešintų, kas dedasi Bosnijoje. 

Filme aštrių ir žiaurių kadrų netrūksta, kaip netrūksta ir tikėjimo R. Weisz kuriamu personažu, kuris perteiktas irgi ne kaip super didvyrės, bet kaip ne itin vykusios motinos, kuri vis dar turi sąžinę ir ji vis dar šį tą reiškia. Filmas kaip visada parodo, kad nėra didesnio priešo blogiui nei žiniasklaida, nes žinomumas ir paviešinimas sugriauna bet kokį išvešėjusį blogį. Nesunku filmu įtaigumu patikėti, bet dar baisiau, kai filmui pasibaigus, tos žmonių kančios juk niekur nesibaigia, jos yra čia ir dabar, šiuo metu Rytų frontuose, giliai musulmoniškose valstybėse, galgi net jūsų daugiaaukščiame name įkalintos moterys kenčia ir negali grįžti namo. Išties paveikus filmas.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 59/100
IMDb: 7.2


Jūsų Maištinga Siela

2017 m. kovo 25 d., šeštadienis

Filmas: "Amerikietiška pastoralė" / "American Pastoral"



Sveiki,

Puikiai visiems žinomo aktoriaus Ewan McGregor režisūrinis debiutas buvo sunkiasvoris „Amerikietiška pastoralė“ (angl. American Pastoral) (2016). Tiesą sakant, šią prestižinėmis premijomis įvertintą knygą bandžiau skaityti paauglystėje, kai tik ji pasirodė lietuviškai, tačiau po 80 puslapių mečiau į šoną. Galbūt šią knygą (taip lyg ir komerciškai turėtų nutikti) kokia nors leidykla prikels antram gyvenimui ir žmonės ją vėl skaitys kaip naują, bet aš praktiškai knygų po matytų ekranizacijų nebeskaitau, nes šiaip ar taip, po visko atimtas malonumas nežinoti įvykių eigos.

„Kino pavasaryje“ apie šį filmą buvo atsiliepta teigiamai tiek iš žiūrovų, tiek iš kritikų spaudoje. Tai šiek tiek keista, nes kitų šalių kritikai ganėtinai „aptrankė“ E. McGregoro debiutą, tikriausiai bandydami įžvelgti dėl garsumo kuo daugiau priekabių ir atbaidyti debiutantą nuo režisūros. „Amerikietiška pastoralė“ visais atžvilgiais papasakota itin amerikietiška maniera ir tai kažkodėl nė kiek neerzina, nes pati istorija amerikietiškos kultūros ir jų herojai paveikti amerikietiškos kultūros laikmečio, todėl ar galėjo režisierius ieškoti kokių nors beprotiškų raiškos būdų, kaip tai darė, pvz., kitas režisuojantis aktorius Ryan Gosling? Tikriausiai ne. Režisuoti tokį prestižinį kūrinį buvo tikras iššūkis, su kuriuo E. McGregoras susidorojo itin gerai, turint galvoje, kad jis dar atliko ir pagrindinį vaidmenį. Filme švysteli kažkaip į sudėtingus kino paribius atsitraukusi ir lyg iš naujo žiūrovą norinti užkariauti tamsiais vaidmenimis Dakota Fanning bei jau nebesenstanti Jennifer Connelly.

Pati filmo medžiaga intriguoja nuo pat pradžių. Gana tradicine holivudine maniera pasakojama krikščionės ir žydo santuoka, kuri pasmerkta žlugti dėl dukters maištininkės. Jeigu reiktų trumpai: tai filmas apie vaikus teroristus ir tėvus, kurie turi atpirkti vaikų kaltes. Medžiaga gan nelengva, esama nemažai istorinių Amerikai ir pasauliui svarbių momentų, besikurianti ir nuolat evoliucionuojanti amerikietiškoji kultūra, žmonių teisės, revoliucija, Vietnamo karas ir čia pat... tyli šeimos drama su puikiai žinomais aktoriais. Patiko man filmo visuma, švariai atidirbti kadrai, emocionalūs tėvų vaidmenys, tiesiog net keista, kad toks darbas iš kai kurių kritikų sulaukė tiek daug pastabų. Mano kuklia nuomone, filmas pernelyg nuvertintas (kaip ir kažkada su geru Madonnos filmu). Rekomenduočiau labiau kino gurmanams ir „Kino pavasario“ žiūrovams, kurie mėgsta emocionalias ir efektingas „sūnaus palaidūno“ efekto atomazgas.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 43/100
IMDb: 6.1

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA.


Jūsų Maištinga Siela